Vienuolių rekolekcijos Pavilnyje – 2010-07

Vienuolių rekolekcijos Pavilnyje - 2010-07

2010 m. liepos 4–9 d. Pavilnio rekolekcijų namuose vyko kasmetinės pašvęstojo gyvenimo atnaujinimo rekolekcijos, kuriose dalyvavo apie 40 seserų iš įvairių apaštalinių moterų vienuolijų. Rekolekcijas organizavo Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencija kartu su apaštaliniu nuncijumi Lietuvoje arkivyskupu Luigi Bonazzi, vedė – pranciškonas konventualas iš Tarptautinio tarpkongregacinio instituto nuolatiniam vienuolių rengimui, psichologas t. Amedeo Ferrari.
Rekolekcijų apmąstymai iš esmės gvildeno bendrystės dvasingumo temą. Seserys dar kartą įsisąmonino, kad vienuolynai negimė dėl apaštalavimo – dėl to, kad atliktų kurį nors darbą, o tam, kad išgyventų Jėzaus buvimą tarp brolių ar sesių pagal paties Jėzaus pažadą: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Kur du ar trys suvienyti tarpusavio meile – širdies, proto ir valios vienybe, – ten yra Jėzus. Tai vienuolinio gyvenimo ašis. Be Jėzaus pašvęstųjų bendruomenė – tik organizacija, miręs kūnas, o kai yra Jėzus, viskas įgauna prasmę. Tačiau Jėzus yra bendruomenėje tik tada, kai tie, kurie ten gyvena, vykdo Dievo valią – myli vienas kitą taip, kaip Jėzus mus mylėjo. O Jis mylėjo iki mirties...

Žmogiška meilė yra jėga, gebėjimas išeiti iš savęs kito link – priimti kitą tokį, koks jis yra, gerbti jo tapatybę. Antgamtinė meilė įeina į žmogiškąją meilę ir sustiprina gebėjimą mylėti – juk žmogiškoji meilė ateina tik iki skausmo ir sustoja, o dieviškoji myli net priešus. Nukryžiuotame Jėzuje meilė ir skausmas yra tas pats dalykas – kaip dvi medalio pusės. Mūsų gyvenime nukryžiavimo skausmas yra abejonė, sopulys, atmetimas, nesėkmė... Kai aplanko skausmas, negaliu nuo jo bėgti, nes jame yra meilė; negaliu jo išspręsti, nes jis yra meilė. Samprotavimas – kodėl man šis skausmas?, kodėl su manim šitaip elgiamasi? – atsakymo neduoda: argi jau turime atsakymą, kodėl Jėzus mirė ant kryžiaus? Protas to nepasiekia.

Mes negalime išspręsti skausmo, tačiau galime kiekviename skausme atpažinti nukryžiuotojo Jėzaus veidą ir mylėti Jį. Su savo skausmu įeiname į skausmą Jėzaus, kuris savo prisikėlimu negatyvumą perkeitė į pozityvumą. Jėzus laukia, kad mes dalyvautume Jo perkeitime. Tada mus aplanko ramybė ir drąsa. Mes neturime būti pasyvūs kančios akivaizdoje, neturime leistis sukaustomi kančios. Ir neturime skųstis dėl skausmo, kurį išgyvena bendruomenė, Bažnyčia, žmonija, – juk tai apleistasis Jėzus, kurį turime mylėti... Nors negalime to suprasti, bet galime tuo gyventi – nukryžiuotas, apleistas Jėzus yra raktas į Dievą ir į brolių vienybę. Reikia kitame žmoguje matyti apleistą Jėzų, kitaip neturėsime jėgų mylėti.

Kai žmogus myli, jis yra laimingas. Kai pakelia kitą žmogų, yra laimingas... Šių rekolekcijų metu seserys ne tik mokėsi suprasti Meilės slėpinį, bet apmąstė ir Bažnyčios mokymą apie bendrystės dvasingumą, gilinosi į šventųjų meilės patirtį, susipažino su praktiniais bendruomenės kūrimo žingsniais bei priemonėmis, padedančiomis integraliai asmenybei gyventi bendrystės dvasingumu. Kiekviena išvyko į savo bendruomenę širdyje pasiryžusi pradėti gyventi tikra tarpusavio meile ir priimti visa, kas vyksta mūsų gyvenime, kaip Dievo meilės dovaną – Meilė atveria akis ir pakeičia pasaulį.

Ses. Zita Nauckūnaitė, CR

Scroll to Top