Facebook Image
Teksto dydis
[ Nustatyti iš naujo ]

Skelbimai

 
 

Naujienos

 
 

Dienos paaukojimo malda

  •  Gerasis Tėve, štai esu tavo akivaizdoje –

    žinau, kad tu visuomet su manimi.

    Šiandien vėl panardinu savo širdį į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

    jis kasdien dėl manęs aukojasi ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

    Tegul tavo Šventoji Dvasia padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

    jo misijos bendradarbiu.

    Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, darbus ir kentėjimus,

    visa, kas esu ir ką turiu.

    Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

    ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

    aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

    melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

    Kad visi tie, kurie kenčia nuo priklausomybių,

    gautų pagalbą ir jais būtų pasirūpinta.

Iš kur atsiranda šventieji?

Kai sakome, kad Bažnyčia ką nors paskelbė šventuoju, norime paprasčiausiai pasakyti, jog ji pripažįsta, kad tas asmuo yra šventas. O kas jį padarė šventu? Ne Bažnyčia. Šventu jį padarė Dievas. Būti šventais – reiškia būti viena su Dievu, būti meile, kaip Jis yra Meilė, ir gyventi Jo gyvenimą, gyventi meilėje.

O kas gali mus išmokyti gyventi kaip Dievas ir kas duoda sugebėjimą ir jėgų mylėti kaip Jis myli? Tik Jėzus, kuris yra viena su Tėvu ir kuris atėjo iš dangaus į žemę, gali padėti mums pažinti tikrąją meilės prasmę. Todėl ir kviečia mus sekti Juo, būti su Juo, savo gyvybę teikiančiais žodžiais moko mus gyventi taip, kaip gyvena Tėvas, kuris myli pirmas, myli visus, atleidžia visada… Jėzus nori, kad mes būtume tokie tobuli meilėje, kaip Tėvas, kaip Dievas, kuris yra Meilė.

Bet ar mes galime iš tikrųjų tapti viena su Jėzumi taip, kad būtume kaip Jis ir Jame viena su Tėvu, tai yra, gyventume meilėje? Taip, dėka Šventosios Dvasios, kuri lieja į mūsų širdis meilę. Tad net ir mūsų meilės atsiliepimas į Dievo meilę yra Dievo dovana. Krikščionis yra šventas, kadangi Tėvas per Jėzų Šventojoje Dvasioje teikia jam savo gyvybę. Todėl Šventasis Paulius savo laiškuose vadina “šventaisiais” visus krikščionis.

Bažnyčia nedaro šventųjų, ji apsiriboja tuo, kad pripažįsta žmones šventaisiais ir pasiūlo juos kaip sektiną pavyzdį. Ir vis dėlto yra tiesa, kad Bažnyčia kuria šventuosius, turint galvoje, kad visa krikščionių bendruomenė padeda tapti šventais. Jei būti šventu reiškia būti meile, kaip Dievas, kuris yra Meilė, negalime pamiršti, kad Dievas yra Meilė todėl, kad tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios cirkuliuoja meilė; kiekvienas iš jų Trijų gyvena tarpusavio meile ir negali būti “šventas” be kitų.

Tad vienintelis būdas, kaip gyventi Dievui būdinga meile, yra palaikyti glaudžius savitarpio ryšius, eiti kartu paskui Jėzų. Iš to kyla nesiliaujantys Šventojo Pauliaus raginimai padėti vieni kitiems, nešioti vieni kitų naštas, atleisti vieni kitiems, melstis vieni už kitus… Sakydamas: “Esate šventi”, jis taip pat labai aiškiai kviečia: “Būkite šventi”, kitaip tariant, tinkamai elkitės su meilės dovana, kurią gavote. Būtent taip tampama šventais, tampama tuo, kuo esama, kartu su visa krikščionių bendruomene. Šventaisiais netampama po vieną. Mūsų tarpe, kaip ir Trejybėje, viskas remiasi santykiu “vieni kitus”.

T. Fabio Ciardi, OMI

Skaityti 17821 kartai

Meditacija pagal dienos Evangeliją

Meditacijos autorius kun. Krzysztof Wons SDS

  • Didžiosios savaitės antradienis

    Prašyti, kad širdis būtų sąžininga ir atvira Jėzui

    Jn 13, 21-33. 36-38

    *   Įsivaizduosiu save Paskutinės vakarienės kambaryje, artimiausių Jėzaus mokinių būryje. Pamatysiu mokinių pasimetimą, kai staiga išgirsta susijaudinusio Jėzaus žodžius: „Vienas iš jūsų mane išduos“ (21-24 eil.). Kokią reakciją tie žodžiai iššaukia manyje?

    *   Mokinių reakcija į tą Jėzaus pasakymą rodo jų pasimetimą. Susitiksiu su Jėzaus žvilgsniu ir kaip Jonas prisiartinsiu prie Jo. Padėsiu galvą ant Jo krūtinės ir prašysiu: „Neleisk man Tavęs išduoti“.

    *   Įsižiūrėsiu į Judo veidą (26-30 eil.). Pamatysiu nerimą, vidinę sumaištį ir skausmą jo akyse. Judas išeina iš Paskutinės vakarienės kambario į nakties tamsą. Tai didžiausios žmogiškos tragedijos paveikslas: Jėzaus artumo atėmimas iš savęs nuodėmės valandą.

    *   Žvelgdamas į Judo, išeinančio į nakties tamsą, vienišumą, atkakliai prašysiu Jėzaus, kad nuodėmės ir pasimetimo akimirką neatmesčiau Jo.

    *   Kas šiuo metu labiausiai gundo mane užsidaryti nuo Jėzaus? Ar yra manyje tokių vietų, kurių nenoriu ar negaliu atverti Jėzui? Prisiglausiu prie Jo širdies ir prašysiu: „Atverk manyje tai, ko pats negaliu atidaryti“.

    *   Įsiklausysiu į jautrų Jėzaus atsivėrimą: „Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis...“ (33 eil.). Vienišumas kančioje ir bičiulių apleidimas bus didžiausia Jo kančia.

    *   Sužadinsiu savyje pasiryžimą Didžiąją savaitę daugiau budėti prie kenčiančio ir apleisto Jėzaus. Prisimindamas puikybę, kuri suklaidino Petrą (36-38 eil.), su nuolankumu kartosiu: „Jėzau, būk su manimi, kad ištverčiau šalia Tavęs“.