Facebook Image

Skelbimai

 
 

Naujienos

 
 

Dienos paaukojimo malda

  •  Gerasis Tėve, štai esu tavo akivaizdoje –

    žinau, kad tu visuomet su manimi.

    Šiandien vėl panardinu savo širdį į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

    jis kasdien dėl manęs aukojasi ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

    Tegul tavo Šventoji Dvasia padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

    jo misijos bendradarbiu.

    Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, darbus ir kentėjimus,

    visa, kas esu ir ką turiu.

    Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

    ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

    aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

    melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

    Kad šių laikų šeimas lydėtų meilė, pagarba ir patarimas.

Iš kur atsiranda šventieji?

Kai sakome, kad Bažnyčia ką nors paskelbė šventuoju, norime paprasčiausiai pasakyti, jog ji pripažįsta, kad tas asmuo yra šventas. O kas jį padarė šventu? Ne Bažnyčia. Šventu jį padarė Dievas. Būti šventais – reiškia būti viena su Dievu, būti meile, kaip Jis yra Meilė, ir gyventi Jo gyvenimą, gyventi meilėje.

O kas gali mus išmokyti gyventi kaip Dievas ir kas duoda sugebėjimą ir jėgų mylėti kaip Jis myli? Tik Jėzus, kuris yra viena su Tėvu ir kuris atėjo iš dangaus į žemę, gali padėti mums pažinti tikrąją meilės prasmę. Todėl ir kviečia mus sekti Juo, būti su Juo, savo gyvybę teikiančiais žodžiais moko mus gyventi taip, kaip gyvena Tėvas, kuris myli pirmas, myli visus, atleidžia visada… Jėzus nori, kad mes būtume tokie tobuli meilėje, kaip Tėvas, kaip Dievas, kuris yra Meilė.

Bet ar mes galime iš tikrųjų tapti viena su Jėzumi taip, kad būtume kaip Jis ir Jame viena su Tėvu, tai yra, gyventume meilėje? Taip, dėka Šventosios Dvasios, kuri lieja į mūsų širdis meilę. Tad net ir mūsų meilės atsiliepimas į Dievo meilę yra Dievo dovana. Krikščionis yra šventas, kadangi Tėvas per Jėzų Šventojoje Dvasioje teikia jam savo gyvybę. Todėl Šventasis Paulius savo laiškuose vadina “šventaisiais” visus krikščionis.

Bažnyčia nedaro šventųjų, ji apsiriboja tuo, kad pripažįsta žmones šventaisiais ir pasiūlo juos kaip sektiną pavyzdį. Ir vis dėlto yra tiesa, kad Bažnyčia kuria šventuosius, turint galvoje, kad visa krikščionių bendruomenė padeda tapti šventais. Jei būti šventu reiškia būti meile, kaip Dievas, kuris yra Meilė, negalime pamiršti, kad Dievas yra Meilė todėl, kad tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios cirkuliuoja meilė; kiekvienas iš jų Trijų gyvena tarpusavio meile ir negali būti “šventas” be kitų.

Tad vienintelis būdas, kaip gyventi Dievui būdinga meile, yra palaikyti glaudžius savitarpio ryšius, eiti kartu paskui Jėzų. Iš to kyla nesiliaujantys Šventojo Pauliaus raginimai padėti vieni kitiems, nešioti vieni kitų naštas, atleisti vieni kitiems, melstis vieni už kitus… Sakydamas: “Esate šventi”, jis taip pat labai aiškiai kviečia: “Būkite šventi”, kitaip tariant, tinkamai elkitės su meilės dovana, kurią gavote. Būtent taip tampama šventais, tampama tuo, kuo esama, kartu su visa krikščionių bendruomene. Šventaisiais netampama po vieną. Mūsų tarpe, kaip ir Trejybėje, viskas remiasi santykiu “vieni kitus”.

T. Fabio Ciardi, OMI

Skaityti 17890 kartai

Meditacija pagal dienos Evangeliją

Meditacijos autorius kun. Krzysztof Wons SDS

  • XIII eilinės savaitės šeštadienis

    Prašyti dvasinio gyvenimo atsinaujinimo
    ir apsimarinimo dėl Jėzaus malonės

    Mt 9, 14-17

    *   Ne kartą esu klausęs: „Kodėl reikia pasninkauti“? Kaip vidujai reaguoju, kai girdžiu apie pasninko reikalingumą? Jėzus šiandien man išaiškina pasninkavimo reikšmę. Kartu su Jono mokiniais prisiartinsiu prie Jėzaus, kad girdėčiau Jo paaiškinimą.

    *   Pasninkas savo paaiškinimą randa ne tiek teisės kanonuose bei normose, kiek santykyje su Jėzaus asmeniu. Jo galutinė motyvacija yra meilė „jaunikiui“ – Mylimajam. Pamąstysiu apie savo motyvacijas pasninko atžvilgiu.

    *   Didžiausias „pasninkas“ yra Mylimojo nebuvimas. Kiek kartų Jį prarandu savo gyvenime, tiek kartų turiu pasninkauti. Turiu išmokti savyje numarinti tuos potraukius, poreikius, troškimus, kurie ardo mano santykį su Jėzumi.

    *   Paklausiu savęs, per kokią savo laikyseną, kuriuos poelgius, pasirinkimus savo gyvenime prarandu Mylimąjį. Ar noriu atsisakyti to, kas paima nuo manęs „jaunikį?“

    *   Jėzus pasako man palyginimą apie „lopą“ ir „vyną“, kad padėtų man atpažinti savo apsisprendimą ir laikyseną, susijusius su pasninkavimu. Jis įspėja mane dėl negalvojimo. Sąmoningumo trūkumas religinėse praktikose naikina dvasinį gyvenimą.

    *   „Senas drabužis“ ir „seni vynmaišiai“ – tai mano praktikų simboliai perimti ir išlaikyti iš Tradicijos, iš vyresniųjų. Turiu juos savyje neperstojamai atnaujinti, kad išlaikyčiau viena ir kita: tradiciją ir dvasinę jaunystę.

    *   Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi prisiminsiu žmones, kurie ištikimai perdavė man pasninko tradiciją ir kitas religines praktikas. Prašysiu Jo, kad nuolat manyje tai atnaujintų: „Atnaujink manyje Dvasios veikimą“.