Facebook Image

Skelbimai

 
 

Naujienos

 
 

Dienos paaukojimo malda

  •  Gerasis Tėve, štai esu tavo akivaizdoje –

    žinau, kad tu visuomet su manimi.

    Šiandien vėl panardinu savo širdį į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – 

    jis kasdien dėl manęs aukojasi ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.

    Tegul tavo Šventoji Dvasia padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,

    jo misijos bendradarbiu.

    Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, darbus ir kentėjimus,

    visa, kas esu ir ką turiu.

    Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,

    ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis

    aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos

    melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:

    Kad šių laikų šeimas lydėtų meilė, pagarba ir patarimas.

Pal. J. Matulaičio biografija

Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, 5 km į šiaurę nuo Marijampolės, ūkininkų šeimoje. 1879–1886 m. mokėsi Marijampolės mokykloje ir gimnazijoje. 1889 m. išvyko į Lenkiją ir įstojo į Kelcų gimnaziją, o 1891 m. – į Kelcų kunigų seminariją. Caro valdžiai 1893 m. šią seminariją uždarius, toliau studijavo Varšuvos seminarijoje. 1895 m. ją baigė geriausiais pažymiais ir buvo rekomenduotas į Petrapilio dvasinę akademiją, kur pelnė aukso medalį bei įgijo magistro laipsnį.

1898 m. Petrapilyje įšventintas kunigu, po metų išvyko studijuoti į Fribūrą Šveicarijoje. 1902 m. apgynė aukščiausio įvertinimo sulaukusią disertaciją ir įgijo teologijos daktaro laipsnį. Vėliau dėstė Kelcų kunigų seminarijoje, 1905–1907 m. Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, įsitraukė į plačią krikščioniškąją socialinę veiklą, organizavo darbininkus, steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams, nepaisydamas tautybės ir religijos skirtumų.

1907–1911 m. Jurgis Matulaitis dėstė sociologiją Petrapilio dvasinėje akademijoje. Profesoriaudamas akademijoje, apsisprendė tapti vienuoliu ir atnaujinti merdėjančią marijonų vienuoliją Lietuvoje. 1909 m. davė pirmuosius vienuolio įžadus. 1911 m. tapo marijonų vienuolijos generolu. 1914–1918 m. gyvendamas Varšuvoje, įsteigė vienuolyną Bielianuose, globojo našlaičių prieglaudą, pats rinko jai aukas.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, Jurgis Matulaitis Marijampolėje sutvarkė karo nuniokotą marijonų vienuolyną, įsteigė naują Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją. 1918 m. gruodžio 1 d. konsekruojamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šias pareigas uoliai ėjo septynerius metus, sykiu vadovaudamas marijonams. 1924 m. įsteigė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją.

1925 m. atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų ir popiežiaus Pijaus XI paskirtas tituliniu Adulio arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi. Daug prisidėjo prie Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu pagerinimo, bažnytinės Lietuvos provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo. Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 dieną.

Jau per arkivyskupo Jurgio Matulaičio laidotuves Kaune kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) prabilo apie jį kaip apie šventąjį. Popiežius Pijus XI Jurgį Matulaitį pavadino „tikrai šventu vyru“. Garsas apie Jurgio Matulaičio šventumą dar labiau pasklido jo kūną 1934 m. spalio 24 d. perkėlus iš Kauno arkikatedros kriptos į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo Jurgio Matulaičio) koplyčią. Šioje bažnyčioje sarkofagui su Jurgio Matulaičio palaikais tapus lengviau prieinamam, žmonės prie kapo dažnai prašydavo malonių per jo užtarimą. Ant sarkofago ėmė atsirasti raštelių su padėkomis už gautąsias malones. Tai davė akstiną pradėti beatifikacijos bylą.

Beatifikacijos byla pradėta Romoje 1953 m. Iki 1978 m. gauta apie 900 atsiliepimų bei padėkų už gautąsias malones dvasiai ir kūnui, daugiausia už pagijimus iš įvairių ligų. 1982 m. popiežius Jonas Paulius II įvertino Dievo tarno Jurgio Matulaičio dorybes kaip tikrai labai didvyriškas bei suteikė jam garbingojo Dievo tarno titulą. Patikrinus Šventajam Sostui pateiktą informaciją apie stebuklingąsias malones, arkivyskupas Jurgis Matulaitis 1987 m. paskelbtas palaimintuoju.

Popiežius Jonas Paulius II 1987 m. birželio 28 d. palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacijos šv. Mišių homilijoje kalbėjo: „Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją.“ Tai pati geriausia ir tiksliausia pal. Jurgio gyvenimo ir veiklos santrauka. Visus 56 savo gyvenimo metus jis stengėsi būti vertas Kristaus. Todėl ėmė savo kryžių – o kryžius, kurį tais permainų laikais jam teko imti ir nešti, tikrai buvo sunkus – ėmė tą kryžių ir sekė Kristumi. Ir buvo pasirengęs – įvairiais būdais – prarasti gyvybę dėl Kristaus. Tai liudija jo darbai ir žodžiai, visa jo ganytojiška tarnystė. Negailėjo savęs, nesiekė išsaugoti savo gyvenimo. Daugelį kartų buvo pasirengęs jį prarasti. Kaip tik todėl atrado tokią gyvenimo pilnatvę, kokią žmogus tegali atrasti Kristuje.“

(Publikuota: http://www.piligrimukelias.lt/index.php?id=162)

Skaityti 16297 kartai
Daugiau šioje kategorijoje: « Pal. J. Matulaičio maldos Meilė »

Meditacija pagal dienos Evangeliją

Meditacijos autorius kun. Krzysztof Wons SDS

  • XIII eilinės savaitės šeštadienis

    Prašyti dvasinio gyvenimo atsinaujinimo
    ir apsimarinimo dėl Jėzaus malonės

    Mt 9, 14-17

    *   Ne kartą esu klausęs: „Kodėl reikia pasninkauti“? Kaip vidujai reaguoju, kai girdžiu apie pasninko reikalingumą? Jėzus šiandien man išaiškina pasninkavimo reikšmę. Kartu su Jono mokiniais prisiartinsiu prie Jėzaus, kad girdėčiau Jo paaiškinimą.

    *   Pasninkas savo paaiškinimą randa ne tiek teisės kanonuose bei normose, kiek santykyje su Jėzaus asmeniu. Jo galutinė motyvacija yra meilė „jaunikiui“ – Mylimajam. Pamąstysiu apie savo motyvacijas pasninko atžvilgiu.

    *   Didžiausias „pasninkas“ yra Mylimojo nebuvimas. Kiek kartų Jį prarandu savo gyvenime, tiek kartų turiu pasninkauti. Turiu išmokti savyje numarinti tuos potraukius, poreikius, troškimus, kurie ardo mano santykį su Jėzumi.

    *   Paklausiu savęs, per kokią savo laikyseną, kuriuos poelgius, pasirinkimus savo gyvenime prarandu Mylimąjį. Ar noriu atsisakyti to, kas paima nuo manęs „jaunikį?“

    *   Jėzus pasako man palyginimą apie „lopą“ ir „vyną“, kad padėtų man atpažinti savo apsisprendimą ir laikyseną, susijusius su pasninkavimu. Jis įspėja mane dėl negalvojimo. Sąmoningumo trūkumas religinėse praktikose naikina dvasinį gyvenimą.

    *   „Senas drabužis“ ir „seni vynmaišiai“ – tai mano praktikų simboliai perimti ir išlaikyti iš Tradicijos, iš vyresniųjų. Turiu juos savyje neperstojamai atnaujinti, kad išlaikyčiau viena ir kita: tradiciją ir dvasinę jaunystę.

    *   Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi prisiminsiu žmones, kurie ištikimai perdavė man pasninko tradiciją ir kitas religines praktikas. Prašysiu Jo, kad nuolat manyje tai atnaujintų: „Atnaujink manyje Dvasios veikimą“.