PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ
IR APAŠTALINIO GYVENIMO DRAUGIJŲ KONGREGACIJA
Pašvęstasis gyvenimas Bažnyčioje šiandien
Evangelija, Pranašystė, Viltis
Pašvęstojo gyvenimo Metų
Logotipo pristatymas
*****
Logotipas
Vita consecrata in Ecclesia hodie
Evangelium, Prophetia, Spes
Balandis ant sparno laiko daugiabriaunį gaublį, lėtai sklęsdamas virš vandenų, iš kurių kyla trys žvaigždės, saugomos kito sparno.
Pašvęstojo gyvenimo metų Logotipas simboliais išreiškia esmines pašvęstojo gyvenimo vertybes. Pašvęstajame gyvenime atpažįstame „nepaliaujamą Šventosios Dvasios veikimą, kuris amžiams bėgant evangelinių patarimų praktikos lobius gausina įvairiomis charizmomis, o Kristaus paslaptį vis iš naujo padaro Bažnyčioje ir pasaulyje, laike ir erdvėje esančią“ (VC 5).
Grafiniame balandžio piešinyje galima įžvelgti arabišką žodį Taika (salām „سلام „). Tai primena pašvęstojo gyvenimo pašaukimą būti visuotinio susitaikinimo Kristuje pavyzdžiu.
Logotipo simboliai
Balandis virš vandenų
Balandis yra klasikinis simbolis, vaizduojantis Šventosios Dvasios – gyvybės šaltinio ir kūrybinio įkvėpimo – veikimą. Jis primena istorijos pradžią: pradžioje Dievo Dvasia dvelkė viršum vandenų (plg. Pr 1, 2). Balandis, sklendžiantis virš dar neišsiskleidusios gyvybės sklidinos jūros, primena kantrų ir ištikimą vaisingumą, o jį supantys ženklai atskleidžia kuriantį ir atnaujinantį Dvasios veikimą. Balandis taip pat simbolizuoja Kristaus žmogystės konsekraciją per krikštą.
Vandenys, sudėlioti iš mozaikos akmenėlių, parodo sudėtingumą ir harmoniją tų žmogiškųjų ir kosminių elementų, kuriuos pagal slėpiningus Dievo planus Dvasia verčia „dūsauti“ (plg. Rom 8, 26-27), kad pagaliau susilietų svetingame ir vaisingame susitikime, vedančiame į naują kūriniją. Istorijos bangose balandis skrenda virš tvano vandenų (plg. Pr 8, 8-14). Pašvęstieji ir pašvęstosios, pažymėti Evangelijos ženklu, visais laikais yra piligrimai tarp tautų, savo charizmų ir tarnysčių įvairovę išgyvendami kaip „geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai“ (1 Pt 4, 10); paženklinti Kristaus Kryžiumi iki kankinystės, jie eina per istoriją su evangeline išmintimi, būdami Bažnyčia, kuri apkabina ir gydo Kristuje visa tai, kas žmogiška.
Trys žvaigždės
Jos primena pašvęstojo gyvenimo tapatumą pasaulyje. Tai confessio Trinitatis (Trejybės išpažinimas), signum fraternitatis (brolystės ženklas) ir servitium caritatis (artimo meilės tarnystė). Žvaigždės taip pat išreiškia Trejybės asmenų tarpusavio meilės santykių dinamiką, kurios pavyzdžiu pašvęstasis gyvenimas stengiasi kasdien gyventi pasaulyje. Žvaigždės dar primena tą trigubą auksinį antspaudą, kuriuo bizantiškoji ikonografija pagerbia Mariją – švenčiausiąją Dievo Motiną, pirmąją Kristaus Mokinę, kiekvieno pašvęstojo pavyzdį ir globėją.
Daugiabriaunis gaublys
Mažas daugiabriaunis gaublys reiškia pasaulį su tautų ir kultūrų įvairove, kaip tvirtina Popiežius Pranciškus (plg. EG 236). Dvasios dvelksmas jį palaiko ir kreipia ateities link. Tai kvietimas pašvęstiesiems ir pašvęstosioms tapti „Dvasios nešėjais (pneumatophóroi)“, tikrai dvasingais vyrais ir moterimis, pajėgiais slapta kaip mielės veikti istoriją (plg. VC 6).
Žodžiai
Vita consecrata in Ecclesia hodie
Evangelium, Prophetia, Spes
Pašvęstasis gyvenimas Bažnyčioje šiandien
Evangelija, Pranašystė, Viltis
Žodžiai dar labiau išryškina tapatybę ir horizontus, patirtį ir idealus, malonę ir kelią – tai, ką pašvęstasis gyvenimas išgyveno ir toliau išgyvena Bažnyčioje kaip Dievo tautoje, tautų ir kultūrų piligrimystėje į ateitį.
Evangelija: nurodo pagrindinę pašvęstojo gyvenimo taisyklę – „Evangelijoje pasiūlytą Kristaus sekimą“ (PC 2a). Pirmiausia kaip gyvąją Jėzaus gyvenimo ir veikimo atmintį (plg. VC 22), paskui kaip gyvenimo išmintį įvairiopų patarimų, kuriuos Mokytojas Evangelijoje duoda savo mokiniams, šviesoje (cf LG 42). Evangelija dovanoja kryptį parodančią išmintį ir džiaugsmą (plg. EG 1).
Pranašystė: primena pašvęstojo gyvenimo pranašišką pobūdį, „tą ypatingą formą dalyvavimo pranašiškoje Kristaus funkcijoje, kuri yra Šventosios Dvasios perduota visai Dievo Tautai“ (VC 84). Galima kalbėti apie tikrą pranašo tarnystę, kuri gimsta iš Žodžio ir maitinasi Dievo Žodžiu, priimtu ir išgyventu įvairiose gyvenimo situacijose. Ši funkcija pasireiškia drąsiai atskleidžiant negeroves, skelbiant naujus Dievo „apsilankymus“ ir „ieškant naujų kelių Evangelijai istorijoje įgyvendinti, turint omeny Dievo karalystę“ (VC 84).
Viltis: primena galutinį krikščionybės slėpinio išsipildymą. Mes gyvename visuotinio nesaugumo ir plačius horizontus apimančių planų trūkumo laikais. Viltis yra labai trapi tiek kultūriniame, tiek socialiniame gyvenime, horizontas yra aptemęs, nes „Dievo pėdsakai dažnai atrodo nusitrynę“ (VC 85). Pašvęstasis gyvenimas yra nuolat atsigręžęs į paskutinius laikus. Jis liudija istorijoje, kad kiekviena viltis bus galutinai išpildyta, ir laukimą paverčia misija, kad Karalystė atsirastų ir augtų jau čia ir dabar (plg. VC 27). Pašvęstasis gyvenimas kaip vilties ženklas tampa artimas žmonėms ir pasireiškia gailestingumu, ateities įvaizdžiu ir laisve nuo bet kokios stabmeldystės.
Gaivinami meilės, kuri yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios (plg. Rm 5, 5), pašvęstieji ir pašvęstosios apglėbia visatą ir tampa trejybinės meilės atminimas, bendrystės ir vienybės tarpininkai, besimeldžiantys sargybiniai ant istorijos kuorų, solidarūs su žmonija jos sielvartuose ir tyliame Dvasios ieškojime.
Pašvęstojo gyvenimo Metų
Logotipo autorius
Pašvęstojo gyvenimo metų logotipo sukūrimas buvo patikėtas dailininkei Carmela Boccasile iš Dellino Meno studijos (Studio d’Arte Dellino), kurią 1970 m. įkūrė (Bari – Roma, Italija) Lillo Dellino ir Carmela Boccasile.
Šiems menininkams būdinga „ikoninė“ vizija tiek formos, tiek originaliąja prasme, kitaip tariant, kvietimas, susitikimas, dialogas. Taip suvoktas kiekvienas meninis ženklas išgyvenamas kaip langas į regimąjį pasaulį, kuris veda į neregimąjį. Ikona kaip ženklas pranoksta stabą ir atsiveria dieviškumui. Tokia samprata yra artima sakraliojo meno vizijai, nubrėžtai Bažnyčios Tėvų per II Nikėjos Susirinkimą (787 m.).
Carmela Boccasile, dailininkė ir ikonologijos ekspertė yra dėmesinga tradicinių išraiškos priemonių interpretuotoja nauju ir šiuolaikišku būdu. Ji pasižymi detalių išieškojimu, todėl tai galėtume pavadinti spalviniu skrupulingumu. Šis skrupulingumas tarsi atliepia ikonos kvietimui ir yra klausymas ir dėmesys, spalvų vidinio sąskambio ieškojimas. Dirbdama Studijoje, Carmela Boccasile turi tą pačią meninę idėją ir kultūrinę kryptį, tačiau išsiskiria savo pašaukimu šventųjų ikonų rašymui, kuriam įkvėpimo semiasi iš katalikų ir graikų-ortodoksų tradicijos. Ypatingai yra atsidėjusi Švč. Mergelės Marijos ir šv. Mikalojaus ikonoms. DailininkėsBoccasile, kuri yra ir puiki portretų tapytoja, savitumas apibrėžiamas kaip„sudvasintos materijos“ ir „tonų daugiabalsiškumo“ išraiška.
Lillo Dellino, dailininkas, grafikas, fotografas, scenografas ir projektuotojas (Bari, 1943 – Paryžius, 2013) – (Mokytojo Nicola La Fortezza mokinys, daugybės meno premijų laimėtojas, parodų ir meno galerijų direktorius, mokslinių projektų su Silvio Ceccato, Pino Parini ir Maurizio Calvesi bendradarbis) – vedęs Carmelą Boccasile, savo išsilavinimu ir stipria kūrybine energija tapo gyvenimo ir meno draugu bendrame nesiliaujančiame Dvasios ieškojime. Jie kartu dirbo keletą dešimtmečių kaip konsultantai Tarptautiniame Studijų Centre prie Bari Popiežiškosios šv. Miaklojaus Bazilikos, Lyriniame Petruzzelli Teatre, kitose muzikinės ir religinės kultūros įstaigose, Italijos Vyskupų Konferencijos buvo pakviesti į bandomąjį naujų Italijos bažnyčių projektą. Taip susiformavo svari menininkų sąjunga, į kurią šiandien yra įsijungęs jų sūnus Dario, vienijantis savo kaip rašytojo ir semiotikos specialisto patirtį su tėvų perduota vaizduojamojo meno patirtimi.
Ši sutuoktinių ir menininkų pora savo darbu, kurį maitino retai sutinkamas sutarimas tarpusavyje, prisidėjo prie šiuolaikinės italų tapybos ir grafikos, taip pat Antgamties ieškojimo pagal krikščioniškąją tradiciją atgaivinimo.