Facebook Image

Sąžinės peržvalga

Turime išlaikyti sąžinės peržvalgos tikslą – „išauginti širdį, sugebančią skirti dvasias”, ir tai daryti ne tik per tas keliolika minučių peržvalgos metu, bet visą mūsų dieną. Peržvelkim penkias sąžinės sąskaitos dalis ir pažiūrėkim, kaip jos veda mus į tą tikslą:

  • Padėka
  • Šventosios Dvasios Šviesos meldimas
  • Peržvalga
  • Atgaila ir gailestis
  • Apsisprendimas

1. PADĖKA

Jei sąžinės peržvalgą sieju su mano malda, lengvai suprasiu, kodėl yra gera ją pradėti nuo padėkos.

Savo maldos gyvenime aš suvokiu esąs vargšas. Niekas man nepriklauso: net aš pats. Aš prisiartinu prie Dievo kaip tas, kuris yra Jo apdovanotas. Už viską aš Jam dėkingas. Kuo mano tikėjimas tampa gilesnis, tuo tikriau suvokiu savo neturtą, ir tuo labiau stebiuosi Dievo begaliniu gerumu man. Šis dėkingumo jausmas turi tapti nuostata, kuri lieka su manimi - pasilieka mano nuolatinio suvokimo dalimi.

Tad peržvalgos laiką skirsiu dėkingumo suvokimui, kad suprasčiau, kas Dievas yra ir koks Jis geras. Palaipsniui aš patirsiu, ką reiškia tikėti, kad Visa Yra Dovana. Tada šis suvokimas pakeis mano gyvenimą.

Kai atlieku šią peržvalgos dalį, turiu YPATINGAI DĖKOTI DIEVUI už Jo dovanas, jau gautas tą dieną:

  • kas šiandien atsitiko, už ką aš turėčiau būti dėkingas?
  • gal aš priimu Jo dovanas kaip kažką savaime suprantamo?
  • ar mano visas gyvenimas tampa sakymu Dievui „AČIŪ“?
  • už ką man sunkiausia dėkoti?

2. ŠVENTOSIOS DVASIOS ŠVIESOS MELDIMAS

Be abejo, esu padaręs pakankamai klaidų savo gyvenime, todėl turiu suprasti, jog aiškus dvasinių dalykų suvokimas yra ne vien tik išminties ir sveiko proto naudojimas. Tik vienas Dievas mane visiškai pažįsta, tik Jis gali man suteikti įžvalgas, kurių reikia mano gyvenimui. Svarbu prašyti Šv. Dvasios, kad man suteiktų malonės pažinti save.

Taip pat man reikia paklausti savęs:

  • ar aš tampu vis labiau Šv. Dvasios vedamas?
  • ar leidau Jai vadovauti man šios dienos įvykiuose?
  • ar patyriau Jos dovanas: taiką, ramybę, meilę, džiaugsmą, gerumą, ištikimybę, švelnumą?

3. PERŽVALGA

Ši sąžinės peržvalgos dalis mums yra geriausiai žinoma. Joje mes save tiriame. Tačiau ką mes turėtume savyje tirti? Paprastai daugelis mūsų peržvelgiame darbus, nuveiktus per dieną ir suskaičiuojame sėkmes bei nesėkmes.

TAI YRA KAIP TIK TAI, KO MES NETURĖTUME DARYTI!

Tikrasis rūpestis turėtų būti mano tikėjimo stiprumas ir tai, kas atsitiko man ir manyje nuo paskutinės peržvalgos. Tad klausimai, kuriuos aš sau užduodu, gali būti panašūs į šiuos:

1. Ar aš jaučiau Dievo kalbinimą dienos metu:

  • kai buvau su draugu;
  • skaičiau knygą;
  • per kokį nors įvykį;
  • gamtoje;
  • t.t.

Į ką Jis mane kvietė?

2. Ar ką nors naujo išmokau apie Jo kelius:

  • įprastomis progomis, kasdienybėje;
  • per ypatingus įvykius.

3. Kaip aš Jį pasitikau:

  • baimėje – drąsoje;
  • džiaugsme – liūdesyje;
  • nesusipratime – sutarime;
  • darbe – poilsyje;
  • kančioje – palaimoje...

4. Kaip Jo žodis prabilo...

  • mano maldos metu;
  • per Šventą Raštą;
  • skaitant knygą;
  • liturgijoje.

5. Ar buvau tikras krikščionis bendraudamas su savo bendruomenės nariais, artimaisiais, draugais?

6. Kokiais būdais aš buvau Dievo buvimo ir meilės ženklas:

  • savo broliams, sesėms;
  • savo draugams;
  • žmonėms, su kuriais dirbu;
  • žmonėms, sutiktiems šiandien?

7. Ar buvau pasiryžęs atsisakyti savęs dėl:

  • vienišo;
  • nedrąsaus;
  • liūdno?

8. Kaip aš tobulėju pažindamas Dievo veikimą:

  • visuotinėje Bažnyčioje;
  • mano šalyje;
  • kituose pasaulio kraštuose?

Kokią įtaką tai daro man pačiam?

9. Ar patyriau augantį suvokimą, kad:

  • esu mylimas;
  • esu nuodėmingas;
  • turiu norą atsiliepti į Dievo kvietimą?

10. Kurioje mano būties srityje Jėzus dar nėra Viešpats?

Ir tik po to mes tiriame savo veiksmus: tačiau tik tiek, kiek jie yra ar nėra atsakas į Dievo kvietimą. Gana dažnai mes esame susirūpinę savo veiksmais, tačiau tada mūsų motyvai ir paskatos plaukia vien tik iš mūsų pačių, bet ne iš Šv. Dvasios. Tik Dievas gali man atskleisti mano nuodėmingumą, ir mane mylėdamas tai nuolatos iš tiesų daro!

4. GAILESTIS IR ATGAILA

Augantis mano nuodėmingumo- atsako į meilę trūkumo - suvokimas  turi sukelti manyje:

  • gailestį ir nuostabą, jog esu vis iš naujo vedamas į atsinaujinimą;
  • gilaus džiaugsmo ir dėkingumo jausmą, nes man buvo garantuota pergalė prieš mano nemeilę;
  • augantį nepasitikėjimą savimi ir vis tvirtesnį pasitikėjimą Dievu;
  • nuolankų mano silpnumo suvokimą;
  • stiprų tikėjimą, kad aš palaipsniui esu perkeičiamas iš nuodėmingojo į Dievo vaiką.

Čia aš galiu išreikšti gailestį dėl specifinių veiksmų, kurie buvo neadekvatus atsakas į Jo meilę, veikiančią mano širdyje.

5. VILTINGAS APSISPRENDIMAS ATEIČIAI

Tai, ką aš darau šioje peržvalgos dalyje, turėtų savaime išplaukti iš viso to, kas sekė prieš tai. Tad kiekviena diena bus kiek skirtinga. Jeigu viskas kartojasi, tai ženklas, kad aš nevisiškai įsigilinau į ankstesnes keturias sąžinės peržvalgos dalis.

KAIP AŠ ŽIŪRIU Į SAVO ATEITĮ?

Ar aš... /-nusiminęs/-įsibaiminęs /-neryžtingas; jei taip - kodėl?

Turiu būti atviras ir neslėpti savo paties jausmų ir būsenos.

Turi būti didelis troškimas pasitikti ateitį atnaujintu žvilgsniu bei jautrumu, kai meldžiu norėdamas:

  • atpažinti būdus, kuriais Viešpats mane šaukia kiekvienoje situacijoje.
  • atsiliepti į Jo šaukimą su didesniu tikėjimu, nuolankumu, drąsa.

Aš turiu būti kupinas vilties, turiu kliautis ne savo paties galiomis, bet Jėzumi Kristumi ir Šventosios Dvasios veikimu mano širdyje.

Kuo labiau pasitikiu Dievu ir leidžiu vadovauti, tuo labiau patiriu tikrą viltį, buvimą su Juo, Jame ir per Jį, nepaisant mano silpnumo, skausmo ir neturto. Šita patirtis atneša džiugesį!

„PAMIRŠĘS, KAS UŽ MANĘS, AŠ VERŽIUOSI PIRMYN, Į TIKSLĄ” (Fil 3,13)

Skaityti 15416 kartai