Liepos 23-25 dienomis Italijoje, Asyžiuje, vyko Pasaulietiškų institutų iš viso pasaulio kongresas. Pasaulietiški institutai yra sąlyginai nauja tikrovė Bažnyčios gyvenime. Jos ištakos siekia XX amžiaus pradžią. Po keliasdešimties metų, ypač po Vatikano II Susirinkimo, ši tikrovė išsiskleidė įvairiais pavidalais. Pasaulietiškų institutų nariai pasišvenčia Dievui pagal evangelinius pažadus, tačiau lieka ten, kur ir anksčiau gyveno, išgyvendami savo pasišventimą pasaulyje. Asyžiuje vykusio kongreso tema – „Klausant Dievo istorijoje: pasaulietiškumas kalba pasišventimui“.

Ši tema, rašoma žinioje kongreso dalyviams, popiežiaus vardu pasirašyta kardinolo Tarcisio Bertone, akcentuoja pasišventusių pasauliečių tapatybę – gyvenant iš evangelinių patarimų kylančioje vidinėje laisvėje ir meilės pilnatvėje būti vyrais ir moterimis, kurie sugeba giliai peržvelgti istoriją ir gerai liudyti.

Būdami keliaujančioje žmonijoje, gaivinami Šventosios Dvasios, galite suprasti ženklus, neretai paslėptus, kurie rodo Dievo buvimą. Tiktais per malonę, Šventosios Dvasios dovaną, galite dažnai sunkiuose žmonių gyvenimuose įžvelgti gausios pilnatvės kryptį. Jūsų pašaukimas yra būti pasaulyje, nešant visus jo svorius, ir žvelgti žmogišku žvilgsniu, kuris sutampa su dievišku, iš kurio kyla įsipareigojimas, suvokiant, jog Dievas rašo išgelbėjimo istoriją mūsų istorijos įvykiuose.

Šia prasme, tęsiama laiške, jūsų tapatybė sako svarbų dalyką apie jūsų misiją Bažnyčioje: padėti jai realizuoti savo buvimą pasaulyje pagal šiuos Vatikano II Susirinkimo žodžius – „Bažnyčia nesivadovauja jokia žemiška ambicija, bet siekia tik vieno dalyko – Dvasios Guodėjos vadovaujama tęsti darbą, kurio ėmėsi pats Kristus, atėjęs į pasaulį tiesos liudyti, gelbėti, o ne smerkti, tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama“ (Gaudium et Spes, 3).

Benediktas XVI Pasaulietiškų institutų kongreso dalyviams pasiūlė atkreipti dėmesį į tris dalykus. Pirmiausia, į visišką gyvenimo atidavimą, taip atsakant į asmenišką ir gyvybišką susitikimą su Dievo meile. Antra, į dvasinį gyvenimą turis būti nepajudinamas pamatas, siekiant maitinti vienybę su Kristumi, kuri yra kiekvieno krikščionio egzistencijos siekis. Trečia, nepaisant amžiaus, nepamiršti formacijos, mokantis išminties, kuri visad atidi žmogaus kūrybingumui ir Dievo didybei.

Vatikano radijas, 23/07/2012 17.33.47