Vienas iš Sinodo apie sinodiškumą dalyvių yra jėzuitas iš Nigerijos ir Šv. Klaros universiteto (JAV) jėzuitų teologijos mokyklos dekanas Agbonkhianmeghe Orobatoras SJ.
Pakviestas pasisakyti po vienos iš generalinių kongregacijų – posėdžių, kuriame dalyvauja visi Sinodo dalyviai, jėzuitas afrikietis pažymėjo, kad jam, kaip teologui, dalyvauti Vyskupų Sinode, kuriame Bažnyčia save kuria ir atnaujina, yra nepaprasta malonė – „tai, dėl ko teologas gyvena“. Taip pat tai atsakomybė ir kvietimas prisidėti, kad Sinodo procesas iš tiesų duotų vaisių, paliktų po savęs kažko naujo ir gilaus Bažnyčios gyvenimui.
Antras akcentas, kurį pabrėžė A. Orobatoras SJ, buvo tai, kad Sinodo apie sinodiškumą atveju procesas gali būti reikšmingesnis už jo išvadas. Visi Sinodo mechanizmai, procedūros, schemos yra skirti klausymuisi, dialogui ir dvasiniam atskyrimui. Jo įsitikinimu, tai leis bendruomenei, kuri vadinasi Bažnyčia, patirti naują būdą „būti“. Svarbu, kad įvairaus statuso Bažnyčios nariai yra proceso dalis, kurie yra išklausomi ir kurie prisideda prie proceso.
Trečias akcentas, kurį panoro išryškinti Vyskupų sinodo dalyvis – Bažnyčios skirtingumas, įvairovė Bažnyčioje. Šiame skirtingume yra išmintis, yra unikalių dovanų. Tai jis pats galėjo patirti prie stalo, prie kurio, be jo, sėdi dar vienuolika kitų žmonių. Verta tai patirti, saugoti ir vertinti.
A. Orobatoras SJ savo pastabas užbaigė konstatavimu, jog Sinodas nesibaigs dabartiniu susitikimu Romoje, nes juk sinodiškumo esmė – kaip gyvename, kaip keliaujame, kaip plaukiame ir irkluojame kartu. O Sinodas yra tam, kad suteiktų šiai kelionei reikalingus išteklius, kuriuos ateitis testuos ir parodys, ko išmokome dabartiniu metu.