Facebook Image
Penktadienis, 11 kovo 2022 18:24

S. Karolina: „Krentant bomboms, mes slepiamės su Švenčiausiuoju“ (2022 03 11)

Pranciškonių vienuolių interviu, likusių Ukrainoje, Žytomyre, esančiame į vakarus nuo Kyjivo.

Rusų vykdoma agresija Ukrainoje tęsiasi jau dvi savaites, tačiau daugybė vienuolių liko Ukrainoje, savo vietoje, šalia žmonių. Sesuo Karolina, Kryžiaus tarnaičių pranciškonė, pasakoja apie savo vienuolinę kasdienybę karo apimtoje šalyje. Vienuolė kalba apie situaciją Žytomyre, esančiame už 140 km nuo Kyjivo į vakarus. Vienuolės liudija ypatingą drąsą, jos visiškai atsidavusios Dievo valiai. Pasigirdus sirenoms, pranešančioms apie išpuolį ar bombardavimą, jos su savimi nešasi Švenčiausiąjį Sakramentą.

S. Karolina pasakoja, kad situacija įtempta nuo pat vasario 24 d. 5 val. ryto, kai jas pažadino sprogimai. Visos atsikėlė apimtos šoko, suprasdamos, kad nutiko kažkas labai baisaus. Bėgo į bažnyčią, daug žmonių jau buvo viduje ir sakė, kad prasidėjo karas, Rusija pradėjo invaziją. Seserys prižiūri aklų vaikų darželį, tad jau vasario 24 d. pasakė visiems tėvams nebeatvesti vaikų. Daug kas išvyko, daugiausiai į Lenkiją, seserų globoti vaikai su savo tėvais prieglobsčio nutarė ieškoti kaimo vietovėse. Tačiau pranciškonės liko mieste, liko su žmonėmis, kad juos palaikytų ir padėtų jiems. Iš pradžių mieste situacija buvo gan rami, tačiau dabar pasigirsta vis daugiau perspėjimų dėl apšaudymų: prieš kelias dienas į oro uostą pataikė dvi raketos. Nors tai gan toli, sprogimas buvo baisus, viskas drebėjo. Nors seserys bando gyventi kasdienį gyvenimą, jį nuolat drumsčia sirenos. Pasigirdus sirenoms, jos bėga į koplyčią pas Viešpatį, paima Švenčiausiąjį Sakramentą, nusileidžia į žemiausią pastato aukštą, nes rūsio neturi, ten meldžiasi. Nutilus sirenoms, išeina į gatvę susitikti su kaimynais ir įvertinti situaciją. Taip vieni kitus palaiko. Kunigai atvėrė bažnyčias tiems, kurie neturi kur slėptis. S. Karolina pasakoja, kad pastaruoju metu naktys labai neramios, sirenos gaudžia labai dažnai, tačiau Dievas padeda joms išgyventi.

Žurnalistui paklausus, kaip tokioje situacijoje meldžiasi, ką sako Dievui, s. Karolina atsako, jog seserys susiburia aplink Švč. Sakramentą, vyksta adoracija, vienuolės kalba Dievo Gailestingumo vainikėlį melsdamos taikos, Dievo gailestingumo pasauliui, joms, kaimynams, miestui, Ukrainai. „Žinome, kad mūsų gyvenimas visiškai priklauso nuo Dievo. Šiuo momentu esame visiškai jo rankose ir be apsaugos, taip mokomės tikro  pasitikėjimo“, – pasakoja s. Karolina. 

Seserys bando padėti Žytomyro pažeidžiamiausiems žmonėms, bendradarbiauja su „Caritas“ organizacija, kurie dalina būtiniausius produktus labiausiai stokojantiems. Savanoriai tapo labai organizuoti, viskas vyksta labai greitai, žmonės labai padeda vieni kitiems, juntama didžiulė vienybė.

Kaip  seserys išgyvena šią situaciją? „Aukojame ją Dievui maldoje. Nesuvokiame, kodėl mus užpuolė. Meldžiamės už Rusijos atsivertimą, už visų mūsų užpuolikų atsivertimą. Visame tame slypi blogis, o mes pakviesti nugalėti blogį gerumu. Tą ir bandome daryti, melsdamosi rožinio malda, kad Rusija atsiverstų. Daugelis žmonių meldžiasi už šį atsivertimą. Meldžiamės ir už kareivius: mūsiškius, kurie mus gina, ir už tuos, kurie kitoje pusėje, nes ir ten skurdas, neviltis – juk ir jie vyrai, sūnūs. Vargas abiejose pusėse“, – pasakoja s. Karolina.

(DŽ/Aleteia)

Skaityti 48 kartai