Facebook Image
Sekmadienis, 13 kovo 2022 20:29

Ses. V. Voidogaitė: „Visi galime prisidėti prie to, kad baigtųsi karas“ (2022 03 13)

„Tą dieną, kai sužinojome apie prasidėjusį karą, buvome dideliame skausme ir gedule. Tikriausiai nėra baisesnio dalyko, negu sužinoti apie tokią nelaimę ir žūstančius nekaltus žmones... Nepaisant to, toliau dirbome savo darbus ir ėmėme pamažu rengtis priimti iš Ukrainos atvyksiančius pabėgėlius“, – sakė Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos sesuo, katalikiško darželio „Mažutėliams“ vadovė Viktorija Voidogaitė.


Šiame seserų įsteigtame darželyje buvo įrengta „Marijos grupė“ 30-iai iš Ukrainos atvykusių vaikų, kuriuos ugdys 4 ukrainietės mokytojos.

Stebint įrašus Jūsų feisbuko paskyroje, kuriuose nuguldavo pasirengimo pabėgėlių priėmimui darbų rezultatai, atrodė, kad viskas ėjosi tarsi per sviestą. O kaip atrodė šio pasirengimo užkulisiai, ar iš tiesų viskas vyko sklandžiai ir paprastai? Kas padėjo išlaikyti racionalų protą ir nepasiduoti emocijoms?

Žinia apie didelę nelaimę neatsiejama nuo emocijų. Jų svarbu neignoruoti, kitaip apsukusios ratą jos ir vėl smogs. Tačiau mėginimas jas tikslingai nukreipti veikia.

Darželio mokytojai yra pripratę stabilizuoti situaciją, savo veiksmais nesukelti nerimo vaikams, nepasinaudoti jais savo nerimui iškrauti. Matyt, būtent įgūdis susitvardyti pagelbėjo labiausiai. Žinoma, teko greitai susiorientuoti, ką daryti, kuo ir kaip galėtume prisidėti prie pagalbos nuo karo kenčiantiems žmonėms šiuo konkrečiu atveju. Juk iniciatyvos ėmėsi ir ministerijos, ir savivaldybė, ir paskiri žmonės. Lietuvoje žmonės yra linkę telktis ir dėl to yra tikrai labai smagu.

Prasidėjus gavėniai, siūlėte pasninkauti mažinant skaitomos informacijos srautą, kad „pajėgtume atlikti savo pareigas, būtume dėmesingi mūsų vaikams, seneliams ir ligoniams“. O kas toliau? Ar nebus taip, kad mes, stebintys karo baisybes, pasiduosime nuovargiui ir užmerksime akis? Specialistų teigimu, požymių, kad panašia linkme keliaujame, jau galima pamatyti ir dabar.

Mūsų psichika mus kurį laiką gina. Maždaug per 3 dienas žmogus adaptuojasi prie šoko, per 2 savaites – prie ekstremalios situacijos. Tačiau mes negalime gyventi nuolatinėje įtampoje, todėl informacijos šaltinius reikia atsirinkti, o mus pasiekiantį informacijos srautą valdyti. Jeigu nuolat gyventume šoke, leistume ištisoms armijoms įsiveržti į mūsų galvas, tuomet nebekurtume Lietuvos. Manau, kad savisaugos mechanizmas gina nuo perdėto įsijautimo į situaciją ir ardančio nerimo.

Ar ateis laikas, kai pradėsime nebekreipti dėmesio į kančias Ukrainoje? Manau, kad taip tikrai neįvyks. Vis dėlto turime nepaliauti tikslingai veikti. Visi galime prisidėti prie to, kad Ukrainoje baigtųsi karas. Jeigu kažkas turi galimybę pasidalyti tikra informacija apie įvykius Ukrainoje – ne emocionaliu paverkšlenimu, bet tikra informacija – su Rusijos gyventojais, reikia taip ir padaryti. Gal kažkas gali prisidėti prie Stiprūs kartu ar Blue-Yellow, Caritas iniciatyvų – puiku! Galimybių yra įvairių, tereikia vieną ar kitą išsirinkti ir nesiblaškant, sistemingai veikti. O tada susitelkti ir grįžti prie savo darbų. Nors ir skaudančia širdimi, bet vis dėlto turime toliau kurti ir stiprinti savo valstybę. Tai taip pat yra vienas iš būdų nugalėti blogį.

Ką dar galime padaryti, kad vietoje apatijos, pasyvumo ar baimės neštume aplinkiniams ramybę ir taiką?

Manau, kad kylant emocijai reikia suprasti, kad ji yra gera, į ją reikia kreipti dėmesį, neignoruoti jos. O tada nusiraminti, vykdyti savo įsipareigojimus, neapleisti maldos ir rūpesčio artimaisiais, ypač tais, kuriems šis psichologinis išmėginimas gali būti itin sunkus.

Turime būti kantrūs, vieningi ir turime toliau veikti. Kaip jau minėjau, svarbu atrasti konkretų veiksmą, kuriuo kas mėnesį, nesiblaškydami galėtume prisidėti – pradedant malda ir baigiant finansine auka pasirinktai organizacijai. Taip pat palaikyti tuos, kurie pas mus atvyksta, surasti jiems laikiną būstą, darbą.

Kalbant apie maldą, ne kartą jau teko girdėti, kad žmonės, tarsi pritrūkę žodžių pokalbių apie karo situaciją Ukrainoje tema, sako: „Nebėra ką daryti – belieka tik melstis“. Lyg malda būtų šiaudas, už kurio mes, kaip skęstantieji, griebiamės... Kodėl malda tai nėra tai, kas belieko šioje situacijoje, bet realus dalyvavimas fronto linijoje?

Tai yra labai svarbus maldos frontas, kuris augina mūsų vienybę, moko suprasti, kad viskas yra laikina. Gauname prašymų iš Ukrainos žmonių melstis ir nepaliauti. Taip ir turime daryti, nes ukrainiečiai kovoja už tiesą ir gėrį. Turime melstis ir už visus žuvusiuosius – tiek ukrainiečius, tiek rusus. Turime melstis už tuos, kurie kenčia. Mes negalime pasiekti Ukrainos ir joje gyvenančių žmonių, kurie patiria humanitarinę tragediją – neturi vandens, maisto, šildymo, būtiniausių reikmenų. Pavyzdžiui, visai neseniai Ukrainoje nuo dehidratacijos, nuo vandens trūkumo organizme mirė mergaitė. Ukrainiečiai yra baisiame siaube. Bet Dievas tikrai žino, kaip pasiekti tuos žmones ir jiems padėti.

Bet, jei gauname pagalbos prašymą ir galime padėti, bet uždarome širdį, nutariam, kad geriau pasimelsime, tai maldos negana. Ir tai yra slėpynės nuo meilės

(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)

Skaityti 48 kartai