Unità e Carismi, XX (2010) 4, 25-29

CHIARA LUCE BADANO (KJARA LIUČE BADANO).
NUOSTABUS DIEVO ŠEDEVRAS

Mariagrazia Baroni

Kjara Luče, aštuoniolikmetė mergina, mirusi nuo vėžio, 2010 m. rugsėjo 25 dieną Romos Dieviškosios meilės šventovėje paskelbta palaimintąja dėl jos užtarimu įvykusio išgijimo Trento mieste. Pirmoji iš Fokoliarų judėjimo pasiekusi šią garbę.

„Dėkokime Dievui už šį nuostabų kūrinį“, - tai žodžiai, kuriuos parašė Chiara Liubich (Kjara Liubich) telegramoje Ruggero (Rudžero) ir Marijai Teresei Badano, jų dukrai Kjarai iškeliavus į Dangų.

Šios jaunos merginos iš Sassello šventumo garsas, sklidęs ypatingai greitai dar jos ligos metu, liudija kaip šventumo žinia gali tapti visuotine, sudominti visus, tiek pasauliečius, tiek vienuolius, net netikinčiuosius, nežiūrint nepagydomos ligos, kuri per trumpą laiką išplėšia artimųjų šilumą ir asmenines svajones bei planus.

Ir vis tik Kjara Liuče dar ir šiandien yra gyva, labiau negu bet kada anksčiau: apsisprendusi gyventi iki mirties, ateitį lipdydama iš dabarties akimirkų – to ji mokėsi nuo mažumės¹.

Didžiosios meilės lenktynės

Kjara Badano gimė Sassello miestelyje, Savonos provincijoje, 1971 metų spalio 29 dieną tėčio Rudžero ir mamos Marijos Teresės šeimoje po vienuolikos metų laukimo. Kjara augo apsupta tėvų, besirūpinančių jos krikščionišku auklėjimu, senelių ir dėdžių, besivienijančių apie ją tarsi tam tikra „išplėstinė“ šeima, meilės. Nuo pat pirmųjų gyvenimo metų buvo didžiadvasiško ir atviro bendravimui, bet tuo pat metu tvirto charakterio. Kjara tebuvo ketverių  metukų, kai vieną kartą mama jos paklausė, ar ji nenorėtų pasimelsti kartu. Jai  atsisakius, Marija Teresė pasakė: „Aš melsiuos ir už tave“. Neužilgo išgirsta Kjarą kalbant maldas su ja.

Aštuonerių metų Kjara Naujųjų Metų proga užrašo: „Ir aš prašau Viešpaties laiminti tik ką prasidėjusius metus, ir aš laukiu brangių gėrio, tvirtumo ir ramybės dovanų. Žinau, kad laikas yra Dievo dovana, žinau, kad kiekviena dienos valanda yra pinigėlis, kurį turiu išleisti išmintingai geram“. Ji kiekvieną dieną lenktyniavo su mama, kuri atliks daugiau meilės darbų. Ir kaip sako Marija Teresė, „Ji jų dienos pabaigoje visada būdavo atlikusi daugiau už mane“.

Naujas gyvenimas šeimoje

Su Fokoliarų judėjimu susipažįsta 1981 metais. Badano šeimą pažįstami pakviečia į Šeimų šventę (Familyfest² Romoje. Šis susitikimas tampa naujo gyvenimo vienybės idealo šviesoje pradžia tiek jai, tiek jos tėvams. Vienuolikmetė Kjara įsijungia pradžioje į Albissolos jaunimo grupę gen3³, o  vėliau į Genujos gen3.

Iš šio laikotarpio turime pirmąjį Kjaros laišką, rašytą Fokoliarų judėjimo įkūrėjai: „Miela Kjara Liubich, pirmiausia prisistatau. Esu beveik dešimties metų mergaitė, mano vardas Kjara, kaip ir tavo, gyvenu mažame miestelyje, kuris vadinasi Sassello ir yra Savonos provincijoje. Tave pažįstu, nes gegužės 3 d. su tėvais buvau šeimų kongrese Romoje ir toje didžiulėje žmonių minioje man pavyko tave pamatyti su žiūronų pagalba.

Šiais metais man pirmą kartą teko laimė dalyvauti Marijapolyje⁴. Nevykau ten su tėvais, bet nusprendžiau vykti su gen3 į labai gražią šventovę, kuri vadinasi Šulinio Mergelės Marijos šventove. Mama, mane išleisdama, buvo šiek tiek susirūpinusi ir man pasakė: „Kjara, dabar esi viena, stenkis elgtis gerai“. Aš jai atsakiau: „Mama, aš nesu viena, su manimi yra Jėzus“.

Mergaitės, kurias sutikau, buvo geros, mandagios, kitokios negu mokykloje, ir visos kartu bandėme gyventi dėl Jėzaus. Turėjau mažą patirtį, paskolindama savo batelius vienai mergaitei, kuri turėjo eiti į sceną papasakoti apie savo patirtį suaugusiųjų Marijapolyje. Kjara, tave stipriai stipriai apkabinu“.

Būdama dvylikos metų, per pirmąjį gen3 kongresą, pasirinko nukryžiuotąjį ir apleistąjį Jėzų „savo sielos sužadėtiniu“: „Anksčiau tai išgyvenau gana paviršutiniškai, jį (apleistąjį Jėzų) priimdavau, kad paskui sulaukčiau džiaugsmo. Šiame kongrese supratau, kad labai klydau. Neturėjau naudotis juo, bet mylėti ir tiek. Atradau, kad apleistasis Jėzus yra vienybės su Dievu laidas, ir noriu pasirinkti jį kaip savo pirmąjį sužadėtinį, o tuo pačiu ruoštis jo atėjimui. Jam skirti pirmąją vietą!“

Dar 1985 m. lapkričio mėnesį įvyko jos išgyventos Evangelijos atradimas, paliudytas laiške Chiarai Lubich: „Supratau, kad nebuvau tikra krikščionė, nes pilnai tuo negyvenau. Dabar noriu šią nuostabią knygą padaryti vieninteliu savo gyvenimo tikslu. Nenoriu ir negaliu likti neišmananti šios neeilinės žinios. Kaip man nesunku išmokti abėcėlę, taip turi būti ir su gyvenimu pagal Evangeliją“.

Normali mergina

Paauglystė prabėga ramiai, draugų tarpe, užsiimant sportu, kuris jai labai patinka, ypač pačiūžos ir plaukimas, bet taip pat mėgsta ir tenisą. Dažnai lankosi senelių namuose, esančiuose netoli nuo jos namų, kur užmezga ypatingą ryšį su viena iš senučių.

O paskui mokslas. 1985 m. šeima nusprendžia persikelti iš Sassello į Savoną. Kjara ką tik įstojo į klasikinį licėjų, bet nenori išvykti iš savo miestelio. Tada pasiekiamas kompromisas: kiekvieną savaitgalį ji sugrįš į Sassello, kur galės susitikti su draugais.

Kjara labai stengiasi, bet jai nepavyksta išlaikyti egzaminų ketvirtojoje gimnazijos klasėje, nors visi jos draugai protestavo, nes nesėkmė buvo nepelnyta. Jau praėjus metams po to, apie tai vis dar kalba laiške savo draugei Maritai: „Man tai buvo be galo skausminga. Nepajėgiau iš karto atiduoti to skausmo Jėzui. Reikėjo daug laiko, kol truputį atsigavau, ir dabar dar kartais, kai apie tai galvoju, man norisi verkti. Tai apleistasis Jėzus“.

Joje buvo labai stiprus troškimas savo gyvenimu ir konkrečiais gestais parodyti Dievo pasirinkimą, tad kai kartą mama kreipėsi į ją: „Ar kada nors pasikalbi su draugais apie Dievą?“, ji atsakė: „Ne tiek svarbu kalbėti apie Dievą. Aš jį turiu jiems duoti“.

Dvidešimt penkios minutės

Baigiasi 1988 m. vasara, Kjara žaidžia tenisą ir staiga pajunta labai stiprų skausmą petyje, tokį, kad nebegali išlaikyti rankoje raketės. Pradžioje gydytojai įtaria lūžimą ir ją subintuoja. Bet paskui, kaip pasakoja Kjaros draugas, tuomet medicinos studentas, Ferdinandas Garetto, „vieną dieną ji pati paskambino gydytojams, prašydama padaryti kompiuterinę tomogramą, kadangi nejautė pagerėjimo, o skausmas vis didėjo. Jai buvo 17 metų“.

Vėlesni tyrimai nustatė diagnozę: kaulų vėžys, kurio židinys tarp stuburo ir peties. Auglys, kurio neįmanoma išgydyti. Po pirmosios skausmingos chirurginės operacijos ji pradeda suvokti, kad tai turėtų būti kažkas labai rimto. Paklausia gydytojo apie savo diagnozę ir taip sužino, kas jai yra.

Mama pasitinka ją, grįžtančią iš gydytojo. Kjara nepakelia žvilgsnio ir nenori kalbėtis. Krinta ant lovos ir taip pasilieka dvidešimt penkias minutes. Paskui staiga atsigręžia ir sako: „Dabar gali kalbėti“. Per tas akimirkas ji pasako Jėzui „taip“ ir nebesigręžioja atgal, nuo tada į viską, kas vyksta, atsiliepdama ryžtinga auka: „Jei to nori tu, Jėzau, noriu ir aš“.

Ypatingas santykis su tėvais, paremtas giliu vienybės ryšiu, lydi Kjarą per visą ligos laikotarpį. Tai atmosfera, kurią Acqui Terme vyskupas monsinjoras Maritano, vėliau užvedęs jos beatifikacijos procesą, tuojau pastebi ir nedvejodamas pavadina tai „stebuklu“.

Tėtis Ruggero prisimena: „Ligoje matėme Dievo ranką: atradau naują, nepažintą savo dukrą. Mano turimas santykis su Jėzumi padėjo mums žengti širdyje reikalingus žingsnius. Kartą Kjara po meditacijos kartu pasakė: ‚Kai tarp mūsų yra Jėzus, esame laimingiausia pasaulyje šeima‘“.

„Aš turiu viską“

Liga progresuoja, Kjara nebevaldo kojų, yra priversta gulėti lovoje. Garetto pasakoja: „Ji ką tik tai sužinojo. Paknopstomis bėgu pas ją, įsivaizduodamas, kaip ji jaučiasi, o kai įeinu į kambarį, ji mane pasveikina ‚Ciao!‘ ir paklausia apie egzaminą, kuriam ruošiausi‘.

Vieną dieną Kjara atvežama į Turino ligoninę, kad būtų suleisti vaistai, palengvinantys kojų traukulius, ir čia ją aplanko „labai graži ponia“, kuri paima ją už rankos ir padrąsina. Kjara pasakoja šį atsitikimą vienoje kasetėje, įrašytoje gen nariams, apibūdindama, kad buvo perimta neapsakomo džiaugsmo, kurį įvardina „giliausiu Dievo momentu“. Tos ponios niekas nematė įeinant, netgi tėvai, kurie buvo netoliese koridoriuje.

Kjara atšvenčia savo aštuonioliktąjį gimtadienį. Gautus pinigus, milijoną tris šimtus tūkstančių lirų, perduoda vienam savo draugui, Džianfrankui Piccardo, kuris ruošiasi išvykti į Beniną, geriamo vandens šulinių kasimo misiją. Ji sako: „Man jie nereikalingi. Aš turiu viską“.

Gydymas nebeduoda jokio efekto. Kjara rašo Kjarai Lubich: „Atnaujinu žinias apie mano sveikatą: nutraukiau chemoterapijos ciklą, kurį man buvo skyrę, nes nėra prasmės jį tęsti: jokių rezultatų, jokio pagerėjimo. Medicina jau sudėjo ginklus! Tik Dievas gali“.

Vėl pasakoja Garetto: „Kjaros ligos istorijoje skaitome: ‚1990 m. birželio mėnesį pacientė paskambina ir paprašo nutraukti chemoterapiją... Taip pat nusprendžia atsisakyti morfino. Ji sako: ‚Jis atima man proto blaivumą, o aš Jėzui galiu paaukoti tik skausmą. Man liko tik tai. Jei esu nesąmoninga, kokią prasmę turi mano gyvenimas?‘“. Kjara ir toliau bendrauja tiek su savo draugais, tiek su gen nariais, net jeigu tik per laiškelius, kad išliktų gyvoje vienybėje su kitais.

Naujas vardas

Kjara Lubich padovanoja jai naują vardą: „‘Kjara Luče‘ (Ryški Šviesa) – tai vardas, kurį tau sugalvojau; tau patinka? Tai idealo, kuris nugali pasaulį, šviesa. Jį siunčiu tau su didele meile“.

Artinasi paskutinės dienos, Kjara Luče klausia savęs: „Kodėl Jėzus vis dar neateina?“. Nusprendžia viską pasiruošti savo „vestuvių su Jėzumi šventei“, kaip ji pati vadina: pati parenka giesmes, nuotakos suknelę, šukuoseną.

Miršta sekmadienį, 1990 m. spalio 7 d., ketvirtą valandą ryto. Jos paskutiniai žodžiai skirti mamai: „Ciao. Būk laiminga, nes aš esu laiminga“. Tėčiui paspaudžia ranką, kai jis paklausia, ar šie žodžiai skirti ir jam. Jos akių ragenos buvo persodintos. Šimtai jaunų ir ne tik jaunų žmonių susirenka atsisveikinti su ja. Jos laidotuvėse tvyrojo šventiška nuotaika.

Link beatifikacijos

Jau daugiau kaip dvidešimt metų daugybė žmonių vyksta prie jos kapo ir ypač daug jų susirenka jos mirties dieną.

Diecezinis tyrimas dėl Kjaros Liuče Badano beatifikacijos prasideda Acqui diecezijos vyskupo mons. Maritano valia 1999 m. birželio 11 d., po apmąstymų ir nagrinėjimo „to, kas įvyko po jos mirties“.    

2008 m. liepos 3 d. Popiežius dekretu paskelbia Dievo Tarnaitę Kjarą Badano vertą garbinimo už herojišką dorybių praktikavimą. Kjara Lubich dalyvauja šiame bylos etape, atsiųsdama savo priedą, kuris vėliau buvo įtrauktas į teologų konsultantų suredaguotą dokumentą. Jame parodoma, kaip Kjara Liuče įsisavino visus dešimt Fokoliarų Judėjimo dvasingumo esminių punktų: Dievas yra meilė, vykdyti Dievo valią, išgyventi Gyvenimo Žodį, meilė artimui, tarpusavio meilė, vienybė ir Jėzus, esantis kartu, Marija, Bažnyčia ir Šventoji Dvasia. Tačiau visiškai nepakartojamu būdu mergina patyrė „apleistąjį Jėzų, ‚vienybės raktą‘; jam teikė pirmenybę; jį atrasdavo nutolusiuose nuo Dievo, ateistuose“. 

2009 m. sausio mėnesį grupė gydytojų, pakviestų Šventųjų skelbimo Kongregacijos, kad įvertintų Kjaros Liuče užtarimui priskiriamą išgijimą, pareiškė šio atvejo „nepaaiškinamumą“ vien tik natūraliomis galiomis pagal medicinos žinias.

Čia kalbama apie trylikametį jaunuolį iš Trieste, kuris 2001 m. staiga susirgo meningitu. Visos pastangos jį išgelbėti liko bevaisės, jo būklė buvo labai sunki, nes buvo pažeisti net penki gyvybiniai organai. Tada berniuko mama nusprendė kreiptis į savo brolį, dalyvaujantį Fokoliarų Judėjime, o šis meldžia Sassello mergaitės užtarimo. Meldžiamasi visą naktį, o jau sekančią dieną ligonio sveikata pradeda taisytis.

Dabar, paskelbus „Dekretą apie stebuklą“, laukiama rugsėjo 25 d., kai 16 val. Romoje, Dieviškosios Meilės Madonos šventovėje įvyks iškilminga beatifikacija. Ceremonijai vadovaus mons. Angelo Amato, Šventųjų skelbimo Kongregacijos Prefektas. Tą patį vakarą jaunimas susirinks švęsti Pauliaus VI auloje. O sekmadienį, rugsėjo 26 d., Šv. Pauliaus už miesto sienų bazilikoje kardinolas Tarcisio Bertone vadovaus iškilmingoms padėkos mišioms.

Nuostabus Dievo šedevras išsiskleidęs laike, tobulai išgyventa egzistencija dar ir šiandien turi Kjaros Liuče šypseną.

Išnašos

¹M. Zanzucchi, “Aš turiu viską“. Aštuoniolika Kjaros Liuče metų, Città Nuova, Roma 2010.
²Familyfest – tarptautinis susitikimas, organizuojamas Naujųjų Šeimų Judėjimo.
³Gen 3 –  Fokoliarų Judėjimo jaunimas nuo 9 iki 17 metų.
⁴“Marijapolis“ (Marijos miestas) – metiniai Fokoliarų Judėjimo susitikimai, kur žmonės susirenka išgyventi brolystę, kylančią iš tarpusavio meilės praktikavimo.