Unità e Carismi, XX (2010) 3, 43-48

„Jie nebeturi vyno“. Žvilgsnis į ryšį tarp charizmų ir veiklos

Luigino Bruni

Šis straipsnis – tai santrauka pranešimo, skaityto seminare „Ekonomika, vadyba ir charizmos“ (Castel Gandolfo, 2009 m. lapkričio 17-18 d.), kur dalyvavo dvylikos kongregacijų vienuoliai ir vienuolės, mokslininkai ir įvairių Bendrystės ekonomikos sričių atstovai. Autorius yra ekonomikos mokslų docentas Milano-Bicocca Universitete bei Institute Sophia ir „Charis“ etikos Komiteto prezidentas (c/o il Polo EdC Lionello Bonfanti, Loppiano).

„Štai mūsų laikų
 žavingiausias dalykas:
pasinerti į aukščiausią kontempliaciją
ir likti įsimaišiusiems tarp visų,
žmogui prie žmogaus.
Norėčiau pasakyti dar daugiau: pasimesti minioje tam,
kad suteiktume jai dieviškumo, kaip primirksta
kąsnelis duonos, pamerktas į vyną.
Dar daugiau:
tapus Dievo planų
žmonijos atžvilgiu dalyviais,
papuošti minią šviesos nėriniais
ir tuo pat metu pasidalinti su artimu
jo skriauda ir jo šlove, jo žaizdomis ir trumpais džiaugsmais“.
(Chiara Lubich).

Šiame trumpame straipsnyje norėčiau aprašyti raidą santykio tarp charizminės institucijos ir jos veiklos, einant vadinamuoju Marijos Keliu, kurį savo nuojauta pramatė Chiara Lubich. Tokiu būdu išryškėja tam tikros nuorodos, net ir konkrečiai veiklai, kurios gali turėti vienokios ar kitokios naudos šiuo istoriniu momentu, kurį išgyvena daugybė vienuolinių kongregacijų.

Ekonomika ir charizmos

Ši apybraiža gimė iš patirtinio ir teorinio įsitikinimo, kad netgi ekonominis ir visuomeninis gyvenimas gali ir turi būti suvoktas kaip dialogas tarp „charizmos“ ir „institucijos“. Truputį šios dialektikos mums atskleidė Max Weber savo darbuose apie charizmatinę vadovybę. Von Balthasar nuėjo dar toliau, savo teologiniuose veikaluose ne kartą sugrįždamas prie Bažnyčios „marijinio profilio“ ir jo ryšio su kitais profiliais, ypač su „petriškuoju“.

Studijuodamas šiuos tekstus ir stebėdamas gyvenimą tiek rinkoje, tiek šalia jos, priėjau išvados, kad žvelgimas į ekonomiką kaip į dialogą tarp charizmos ir institucijos, arba tarp „marijinio“ ir „petriškojo“ profilio, leidžia atskleisti nepakartojamus šių dalykų gyvavimo aspektus ir suprasti ekonomikos mastus, kurie priešingu atveju lieka tik istorijos ir praktinio gyvenimo fonas¹.

Šiose pastabose peržvelgsime kelionę veiklos, gimusios iš charizmos, kuriai būdinga charizminė, arba  marijinė, perspektyva; tam atsistosime Marijos, kuri yra kiekvienos charizmos paveikslas ir archetipas, vietoje.

Kanos vestuvės

Kanos vestuvių epizodas yra iškalbingiausias Marijos, kaip charizmatinio principo įvaizdžio, pavyzdys istorijoje: vestuvių puotoje Marija pirmoji pastebi, kad puotos dalyviai „nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Šis įvykis su Marija mums atskleidžia kai kuriuos esminius dalykus apie charizmatinę istorijos logiką, ir jie bus tarsi fonas mūsų pradėtam svarstymui.

Pirmiausia, charizmos mato toliau, dar daugiau, mato tuos dalykus, kurių kiti (mokiniai, draugai, institucijos) nemato... Juk charizma ir yra dovaną akių, kurios moka matyti galimybes ir gražius dalykus ten, kur kiti mato tik problemas².

Paskui, tam, kad poreikis būtų patenkintas, kad „vynas“ tikrai atsidurtų ant stalo, reikia, kad aktyviai prisidėtų namų aplinka (nepakanka Marijos): būtinas dalyvavimas kitų bendruomeninio gyvenimo komponentų, kurie šiandien vadinami „pasauliečiais“, rinka ir politika.

Charizmos buvo ir dar šiandien yra didžiųjų žmonijos „inovacijų“ nešėjos: ne tik Bažnyčia, bet ir visa žmonija žengia pirmyn dėka nesibaigiančios estafetės tarp novatorių (charizmatikų) ir institucijų, kurios išlatina tas inovacijas.

Charizma duodama atskiriems žmonėms. Pirmieji, kurie gauna charizmą yra bendruomenių ir judėjimų steigėjai, bet taip pat ir sekėjai bei tie, kurie gyvena charizminiuose judėjimuose, gauna asmeninį ir tiesioginį pašaukimą: jie nėra tik įkūrėjo pamėgdžiotojai, bet asmenys, kurie yra nepakartojami tos pačios įkūrėjo charizmos nešėjai.

Kitaip sakant, kiekviena charizma, ypač „didžiosios“, dažnai yra charizmų kekė. Kas gyvena charizmine patirtimi, eina pirmyn ir toliau pratęsia įkūrėjo charizmos gyvavimą, nes gavo tam asmeninį pašaukimą.

Iš to kyla neišvengiama pasekmė, kad būtent asmenys, nešojantys charizmą širdyje, padaro institucijas charizminėmis, o ne atvirkščiai (kaip gali atsitikti su Bažnyčia kaip institucija arba visuomeninėmis institucijomis). Nors tiesa ir tai, kad sukurtos institucijos savo ruožtu formuoja žmones. Charizmose labai akivaizdi personalistinio principo ir asmens pirmumo struktūrų atžvilgiu prasmė.

Charizminė veikla kaip kelionė

Šiame straipsnyje mėginu atlikti eksperimentą ir įsivaizduoti, kad veikla pagal charizmą, konkreti marijinio profilio (Bažnyčios ir visuomenės) veikimo istorijoje išraiška, turi istorinę raidą, kuri tam tikru būdu atkartoja Marijos gyvenimo etapus, vadinamąjį Marijos kelią.

Žvelgti į krikščionio gyvenimo raidą kaip į Marijos gyvenimo etapų atkartojimą, - tai viena gražiausių ir originaliausių Chiaros Lubich įžvalgų. Ji apie tai kalbėjo daug kartų, o Via Mariae yra vienas iš kertinių Fokoliarų Judėjimo akmenų³.

Žinoma, analogija tarp krikščionio gyvenimo (konkrečiai, Marijos Veiklos nario) ir Jėzaus Motinos gyvenimo yra siektinas idealas, tačiau jis įkvėpė daugybės žmonių konkretų gyvenimą.

Šiame darbe mėginu išplėsti šią analogiją nuo atskiro asmens iki darbų, kurie gimsta iš charizmos, nes tikiu, kad toks požiūris gali pasiūlyti keletą svarbių įžvalgų charizmatinės veiklos prigimties suvokimui ir tuo pačiu netgi jos ekonominiam administravimui. Sukoncentruosiu žvilgsnį į krikščioniškąsias charizmas (nors manau, kad šie svarstymai galėtų būti ir bendresnio pobūdžio, tik tam reikėtų daug didesnio darbo).

Dvi metodologinės pastabos

Pirma, Via Mariae – tai mintys, kurias Chiara Lubich išplėtojo, turėdama galvoje tuos žmones, kurie eina evangeliniu keliu. O mūsų pradėti svarstymai susiję su institucijomis ir veikla: todėl reikalingas didesnis analogijos laipsnis, yapč jei norime kalbėti apie idealą interpretuodami konkrečias situacijas ar netgi pasiūlydami veiksmingus sprendimus. Nepaisant šio perspėjimo, manau, kad metodologiškai yra įmanoma išplėsti Chiaros mintis ir intuiciją į charizminės veiklos istorinę dinamiką.

Antra, mūsų čia pateikiami apmąstymai susiję su veikla pagal charizmas, o ne su pačia charizma, nors akivaizdu, kad tarp šių dviejų dalykų yra labai glaudus ryšys. Vis dėlto, charizma visada yra kažkas daug daugiau, negu veikla, kylanti iš jos, net ir kai darbai yra sudedamoji charizmos dalis (prisiminkime, pavyzdžiui, kunigo Bosco ugdymo veiklą)⁴. Todėl kalbėsime ir apie santykį tarp charizmų įkvėptos veiklos ir asmenybių, kurių dėka ji gimsta ir plečiasi.

Pirmasis etapas: pranešimas

Kiekviena veikla, kylanti iš charizmos, paprastai gimsta iš pranešimo, iš „susitikimo“ su „angelu“: įkūrėjo (arba kitų narių) susitikimo su žmogumi, kuris atlieka tą patį vaidmenį, kaip Dievo siųstas angelas Luko Evangelijoje. Kartais (labai retai) kokia nors veikla gimsta iš įkvėpimo vienumoje, bet dažniausiai pirmasis įkvėpimas imtis veiklos ateina iš susitikimo su kitais vyrais ir moterimis. Būna pranešama kažkas, ko:

• beveik niekada nėra buvę planuose to (įkūrėjo ar kitų), kas gauna pranešimą, ir todėl turi keistis jo planai, subyra jo programos („aš nepažįstu vyro“);
• tai būna pranešimas apie gavimą dovanai: „Sveika, malonės (charis) pilnoji“, Sveika, pripildyta dovanų. Veikla negimsta iš naudos ieškančių motyvų (paskleisti charizmą, rasti daugiau pašaukimų...), bet iš pašaukimo, vidinio pakvietimo, tai yra, to, kas gaunama dovanai;
• neaišku, kur tas pašaukimas nuves: iš charizmos kilusiai veiklai būdinga nežinoti, „kas čia darosi“, nes planas paaiškėja, atsiskleidžia, yra atrandamas tik juo gyvenant. Tad pirmoji pastaba veikiant: reikia saugotis žinovų ir patarėjų, kurie norėtų ir stengtųsi pritaikyti „receptus“, galiojančius visose aplinkybėse, nes kiekviena charizma yra unikali ir turi slėpinio prigimtį, kuri atsiskleidžia ja gyvenant.

Antrasis etapas: praradimas

Po pranešimo eina augimo „amžiumi ir malone“ metai: veikla bręsta išmintimi ir gavimo dovanai patirtimi, o ją visada lydi pirmosios kančios ir išbandymai (prisiminkime senelio Simeono žodžius: „Ir tavo širdį pervers kalavijas...“).

Tačiau tam tikru momentu įvyksta kažkas svarbaus, pirmoji krizė, kurią Marijos gyvenime simbolizuoja patirtis, praradus Jėzų šventykloje, kai vaikas Jėzus, surastas gimdytojų, pasako jiems: „Argi nežinojote, kad turiu atlikti savo Tėvo darbus?“.

Ką mums gali pasakyti šis epizodas? Tai momentas, kuris anksčiau ar vėliau ateina kiekvienai iš charizmos kilusiai veiklai, kai tas, kuris įkūrė tą veiklą, suvokia, kad tai nėra jo „nuosavybė“, kad jam tai nepriklauso.

Ši patirtis analogiška tai, kuri išgyvenama tėvų ir vaikų santykiuose, kai atėjus laikui tėvai su skausmu turi suvokti (o jeigu nesuvokia, jų elgesys turės sunkias pasekmes, tokias, kaip narcizmas), kad vaikas nėra skirtas jiems ir kad jie nėra vaiko nuosavybė, bet kad jis ar ji turi realizuoti savo specifinį, unikalų pašaukimą.

Jaunuolis turi žengti žingsnį savo šeimos (ypač motinos) atžvilgiu, o tėvai turi padėti jam suprasti, kad šeima yra tik atspirties taškas tam, kad galėtų dovanoti save pasauliui, o ne jo privatus „turtas“, skirtas eikvojimui. Tai skausmingas, bet lemiamas augimui pjūvis.

Charizmų atveju, kai veikla pradeda duoti vaisių, gerai veikti, kai pradeda būti vertinama, ateina momentas, kada šios veiklos pradininkai įsimyli ją, tam tikra prasme susitapatina su ja. Jau nebepajėgia atskirti „dovanos“ (charizmos), kuri buvo skirta kitiems (Bažnyčiai ir žmonijai), nuo veiklos, kuri priėmė ir saugojo šią dovaną. Tokiu būdu patiria išbandymą būtent davimas dovanai, kuris yra kiekvienos charizminės patirties šerdis, tai, kas vadinama charis. Tas momentas, arba etapas, gali pasireikšti įvairiai. Nurodysiu kelias galimybes:

• dėl įvairių priežasčių (įkūrėjų amžius, pašaukimų nebuvimas...) ateina kiti (pavyzdžiui, „pasauliečiai“) vadovauti veiklai, ir tie, kurie ją pradėjo, tame atsiskyrime išgyvena tam tikrą mirtį;
• kas įkūrė tą veiklą, pradeda reikalauti daugiau savarankiškumo iš Insituto, kuriame viskas prasidėjo. Tokiu atveju, kuris būdingas antrajam charizminių judėjimų laikotarpiui, krizę išgyvena tie, kas yra atsakingi už visą Institutą ir turi atsiliepti į šiuos autonomijos ir laisvės reikalavimus⁵;
• „pagundos“ išlaikyti veiklą kaip tam tikrą “bonsai”, „neleisti vaikui išeiti iš namų“ ir tuo būdu palikti jį grakščiu medžiu, kuris, deja, neauga ir neduoda „subrendusių“ charizmos ir iš jos kylančios veiklos vaisių.

Jeigu yra įveikiamas šis antrasis etapas (kiekvienas etapas gali likti neįveiktas ir taip užblokuojamas charizminės veiklos kelias), tada prasideda ilgas sezonas, ilgiausias Marijos kelyje, kai veikla pakyla, išskleidžia sparnus: prasideda dideli stebuklai, atsivertimai, pasipila gausūs vaisiai.

Tačiau prasideda ir persekiojimai, dideli išbandymai (šmeižtai, apkalbėjimai, skundai...). Tai metai (kartais ištisi amžiai!), kai veikla savo gyvavimu gieda palaiminimus, ir juos gieda vis iš naujo, vis kitoje tonacijoje. Tačiau charizminės veiklos Marijos kelias tuo dar nesibaigia.

Trečiasis etapas: „apleidimas“

Kai įveikiami pirmieji du etapai, pasiekiama trečioji, lemtingoji fazė, nuo kurios iš tikrųjų priklauso charizminės veiklos pašaukimo pilnas išsiskleidimas. Tai apleidimas, didžiausias Marijos išbandymas. Tai tikros mirties momentas veiklai. Pirma buvo tam tikra mirtis (atsiskyrimas), o dabar mirštama iš tikrųjų.

Tada charizminei veiklai kyla didžiosios pagundos. Nujaučiama (charizmatiniu instinktu), kad artėja nauja krizė, kuri bus įžanga į tam tikrą mirtį, bet užuot numirus charizmatiškai (netrukus paaiškinsiu, ką tai reiškia), ieškoma, kaip nuo to pabėgti. Štai keletas pabėgimo būdų:

1. visiškas išpardavimas: viskas parduodama tiems, kas siūlo geriausią kainą, be jokio globalaus charizmatinio projekto, bet tam, kad būtų užkaišiotos balanso „skylės“ ir kaip nors išgyventa. Charizminė bendruomenė nebepajėgia vadovauti veiklai, ir be jokios gilesnės analizės, kad būtų charizmatiškai suprasta, ką reikia daryti, stengiamasi kuo greičiau atsikratyti veikla;
2. pasitraukimas iš charizmos: „pasauliečiams“ darbuotojams „perduodami“ eiliniai darbai, kruie dažnai – čia ir yra esmė – sudaro charizmos specifiką: ligoninių palatos, mokyklų suolai, vargšų lūšnos... Kai kuriais atvejais daugybė patarėjų siūlo charizminės veiklos nariams pasilikti tik vadovaujančias pareigas, tapti menedžeriais, kad tik būtų „išgelbėta“ veikla ir nebūtų leista jai „numirti“;
3. “tvirtovė”: niekas niekam neperduodama, jokia veikla neuždaroma, bet laikomasi iki paskutinio žmogaus... ir mirštama garbinga mirtimi.

Šios trys mirties rūšys paprastai nėra charizmatinė mirtis (turime nemažai patirties), bet paprasčiausiai mirtis, kaip nutinka poniai Praksedai maro metu: „Kai sakoma, kad ponia Prakseda numirė, pasakyta viskas”⁶.

Ka reiškia mirti charizmatiškai? Nežinau visiškai aiškiai. Apsiribosiu tik nurodydamas keletą dalykų ir nuojautų, kuriuos norėčiau pateikti su nuolankumu kaip užuomazgą apmąstymams įvairiuose lygmenyse. Tačiau šie svarstymai pastaraisiais metais darosi kaip niekada svarbūs daugybės charizminių veiklų dabarčiai ir ateičiai, iššūkis, nuo kurio labai priklauso vienuolinių institutų ir juose gyvenančių žmonių gyvenimo kokybė netolimoje ateityje.

Visų pirma, svarbu mokėti atpažinti, su visa bendruomene ir keliuose lygmenyse (įtraukiant į svarstymus visus reikalingus asmenis, nepasiduodant pagundai peršokti kurį nors lygmenį arba aplenkti kurį nors asmenį, pavyzdžiui, dėl to, kad sunku su juo bendrauti), ar jau išgyvename „valandą“ tinkamą mirti (charizmatiškai), tai yra, ar veikla „miršta“, nes padarė viską, ar miršta paprasčiausiai dėl mūsų klaidų (techninių, neišmintingumo, susiskaldymo, klaidingų patarėjų...). Antruoju atveju būtina kovoti su tokia mirtimi.

Jeigu jau supratome,visi ir po teisingo atpažinimo, kad kuri nors veikla turi mirti, jei norime būti ištikimi charizmai, ta veikla negali numirti... ir viskas: reikia daryti viską, kad būtų atrasta charizmatinė šios mirties prasmė, tai yra, reikia įžvelgti prisikėlimą už veiklos mirties. Jeigu neįžvelgiame bent jau prisikėlimo galimybės, labai galimas dalykas, jog tai yra ženklas, kad mirštama ne charizmatiškai, ne pagal tos veiklos specifinį pašaukimą. Bet mirštama... ir tiek.

Galiausiai reikia suprasti, kad charizmatinė veiklos „mirtis“ turi būti naujos „sūnystės“ pradžia: „Moterie, štai tavo sūnus“,  štai Jonas, naujas tos veiklos pašaukimo tęsinys, kitoks, bet ne mažiau charizmatinis.

Tada įmanoma suprasti, kad kai esame pajėgūs taip išgyventi apleidimo etapą, tai, kas atrodė mirtis ir tam tikra prasme buvo mirtis, iš tikrųjų buvo tik prisikėlimo aušra.

Ketvirtasis etapas: Marija po prisikėlimo

Marijos žemiškasis gyvenimas tęsiasi po Jėzaus prisikėlimo gimstančioje Bažnyčioje. Ką tai sako mūsų temai? Čia taip pat apsiribosiu tik keletu įžvalgų.

Pirmiausia, Jėzaus prisikėlimas – tai ne Lozoriaus prikėlimas, nes jis po kelių metų vėl numirė: čia nekalbame apie „senos“ veiklos „reanimavimą“, bet apie sugebėjimą įžvelgti kąžką naujo, kas yra tuo pat metu senosios veiklos tęsinys ir jos nutraukimas.

Antra, Evangelijos ir Marijos kelio šviesoje reikia turėti galvoje, kad veikla pilnai atlieka savo paskirtį, kai miršta tam, kad taptų kažkuo kitu, „kažkuo kitu“, kas turi pirmosios veiklos prigimtį, bet kas sugebėjo išeiti iš savęs ir pakilti „anapus“.

Čia reikia daug išminties ir bendruomeninio svarstymo, kad mokėtume gerai numirti, o paskui galbūt prisikelti. Pavyzdžiui, reikia padaryti taip, kad kai norima dėl jėgų trūkumo perleisti kam nors namus, ligoninę ar mokyklą, iš įvairių pasiūlymų būtų pasirinktas tas, kuris suteikia charizmatinę prasmę visai veiklos istorijai, kas galėtų reikšti prisikėlimą, tai yra, veiklos universalizavimą, nors ir slėpiningą.  

Tad reikia daug dėmesio skirti šiai fazei: kokios nors veiklos pardavimas galėtų būti „mirtis ir viskas“ (kai ji perleidžiama kokiai įmonei, kad būtų paversta kaimo turizmo centru), bet gali pasireikšti ir mirtis-prisikėlimas.

Pavyzdžiui: jeigu jauna bendruomenė, užsiimanti su benamiais, perima namus, kurių kokia nors vienuolinė bendruomenė nebegali išlaikyti, tai galėtų būti jų veiklos, gimusios iš charizmos rūpintis vargšais, prisikėlimas.

Arba įsivaizduokime vienuolinį institutą, kuris uždaro vienus savo namus tam, kad sustiprintų ir paremtų kitus ir ten prasidėtų pirminės charizmos atgimimo „stebuklas“.

Galiausiai, kartais reikia mokėti priimti taip pat ir „mirti ir viskas“, jei nėra kitų galimybių. Bet turėtume bent jau būti tuo įsitikinę ir pasistengti bent kartą savo ir savo bendruomenių gyvenime „numirti charizmatiškai“.

Vietoje užbaigos

Jei tai, kas čia pasakyta, yra priimtina, tada reikia nauju žvilgsniu pažvelgti į pašaukimų mažėjimą (kai jis yra) ir į veiklų „uždarymą“: charizminė tikrovė savo paskirtį pasiekia po kryžiumi. Reikia išmokti skaityti istoriją ir vengti pesimizmo (nors ir labai gerai suprantamo), kuris kartais išgyvenamas mūsų bendruomenėse. Jeigu mirštama charizmatiškai, mirtis yra brendimo proceso viršūnė, o ne nesėkmė: tai aušros šviesa, o ne saulėlydžio šešėliai.

Tačiau, kad šis „optimizmas“ būtų rimtas ir atsakingas, reikia perskaityti istoriją taip pat ir charizmų bei jų logikos požiūriu, reikia atsistoti šalia Marijos, kiekvienos charizmos ikonos. Ir tikėtis tokiu būdu dar kartą pripildyti mūsų įstaigas ir veiklą pagal charizmą to tikrojo džiaugsmo, kuris vėlgi yra kiekvienos charizmos ženklas.

Išnašos

¹ Apie ekonomikos “charizmatinį profilį” rašiau knygoje, parašytoje kartu su Alessandra Smerilli, Palaimintoji ekonomika (Città Nuova, Roma 2008). Dėkoju Pasquale Ferrara, kuris pirmasis (kiek man žinoma) pritaikė Kanos vestuvių epizodą politiniam ir socialiniam gyvenimui.
² Apie charizmas Bažnyčioje yra labai daug parašyta, kadangi ši tema yra labai sudėtinga ir turtinga įvairiose plotmėse (antropologinėje, teologinėje, istorinėje…). Be abejonės, neišvengiamas atramos taškas yra šv. Pauliaus Pirmasis laiškas Korintiečiams, kuriame randame aiškią dovanų (charizmata) bažnytinėje bendruomenėje ir jų funkcijos ne tiek asmeniniam jas gaunančiųjų išganymui, kiek bendram gėriui, Bažnyčios kūnui, teologiją. Kad pilnai suprastume charizmas, manau, reikia (laikantis, pavyzdžiui, Vatikano II Susirinkimo Lumen Gentium mokymo) į jas žiūrėti kaip į specialias dovanas, kurios savo prigimtimi ir dimensijomis skiriasi nuo Pauliaus dovanų-charizmų. Manau, kad labiausiai vykęs yra Von Balthasar aiškinimas, kuris žvelgia į Bažnyčios istorinio vystymosi dinamiką kaip į dialogą skirtingų profilių arba principų, kuriuos galima sutraukti į charizmatinį (arba Marijos) profilį ir institucinį profilį. Bet kuriuo atveju, būtent tokią charizmos sampratą naudosiu šiame darbe.
³ Vienas iš paskutinių oficialių kreipimųsi, kuriuose Chiara kalbėjo ir apibūdino Via Mariae, buvo 2003 m. gegužės mėn. Castel Gandolfe vykęs Marijinis Kongresas. Jos kalba yra atspausdinta knygoje Maria trasparenza di Dio (Città Nuova 2003) ir interneto svetainėje: http://www.loppiano.it/ore-roma.pdf.
⁴ Be to, čia neliesiu visų Chiaros paminėtų etapų (nekalbėsiu apie “Marijos apsilankymą pas Elzbietą”, nei apie “paaukojimą šventykloje”, nei apie “Jėzaus gimimą”, nors mano dėstyme yra nuorodų į kai kuriuos iš šių etapų), kad galėčiau sustoti tik ties tais momentais, kuriuos laikau ypač reikšmingais veiklos pagal charizmą istorinei dinamikai.
⁵ Tai mums leidžia pabrėžti tą faktą, kad ir charizminėje veikloje yra dialogas tarp charizmos (atnaujinimo, reformos) ir institucijos (hierarchijos ir vienuolyno).
⁶ A. Manzoni, I promessi sposi (Sužadėtiniai), cap. XXXVII.