Lozorius troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo,
bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis (Lk 16, 21).
Dieve, tu savo visagalybę labiausiai parodai,
pasigailėdamas ir atleisdamas;
siųsk tad mums nepaliaujamą malonių lietų,
kad skubėtume prie tavo pažadų
ir taptume dangaus turtų dalininkais.
(XXVI eilinės savaitės mišių Pradžios malda)
XXVI eilinės savaitės penktadienis
* Prašysiu Šventosios Dvasios padėti giliai išgyventi tiesą, jog Jėzus mane pažįsta iki galo. Jis žino kiekvieną mano gyvenimo istorijos smulkmeną. Žino mano ištikimybes ir neištikimybes. Nori, kad atsistočiau tiesoje pamatydamas savo nuodėmę.
* Įsisąmoninsiu, kad Jėzus mato mano užkietėjimą, per kurį neprileidžiu prie savęs Jo šviesos. Kokios malonės labiausiai nepaisau? Išgirsiu, kaip Jėzus man sako: „Vargas...“ Myli mane be ribų ir nori sutrupinti mano blogų įpročių „kiautą“.
* Jėzaus akivaizdoje nuoširdžiai savęs paklausiu: ar trokštu atsivertimo visose savo gyvenimo sferose? Ar turiu tokių „vietų“, iš kurių išveju permainos troškimą? Jeigu taip, pakviesiu į jas Jėzų, kad padėtų man radikaliai apsispręsti.
* Atsivertimas veda per atgailos kelią. Paklausiu savęs, kokios atgailos praktikos labiausiai man padeda atsiversti? Kaip dažnai jomis naudojuosi? Ar norėčiau jas pakeisti?
* Jėzus peikia Kafarnaumą, kuris laukia neaišku kokios malonės. Perspėja, kad toks laukimas nuveda į pragarą. Įsisąmoninsiu malones, kurias kasdien gaunu. Kas manyje ima viršų: uolumas ar abejingumas?
* Aplink mane gyvena žmonės, kuriuos man siunčia Jėzus. Galiu jais pasinaudoti, kad parodytų man tiesą apie mano gyvenimą. Kas pastaruoju metu man yra stipriausias priminimo balsas? Kaip atsiliepiu į jį?
* Atkreipsiu dėmesį į jausmus, kurie kilo šios meditacijos metu. Pripažinsiu tuos, kurie labiausiai gundo mane bodėtis atsivertimu arba pykti ant savęs. Kartosiu Jėzui: „Grąžink man nuolankią ir kantrią širdį keliaujant atsivertimo link.“
Meditacijos autorius kun. Krzysztof Wons SDS
