Dešimt raupsuotų vyrų sustojo atstu ir garsiai šaukė:
"Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!" (Lk 17, 12-13)
Tavo malonė, Viešpatie,
tegul visur mus veda ir lydi,
ir skatina be paliovos gera daryti.
(XXVIII eilinės savaitės mišių Pradžios malda)
Meditacijos autorius kun. Krzysztof Wons SDS
XXVIII eilinės savaitės šeštadienis
* Įdėmiai įsiklausysiu į Jėzaus mokymą. Jis yra radikalus ir moko mane aiškaus pasirinkimo. Kiekvienas pasirinkimas turi blogas arba geras pasekmes. Jėzus saugoja mane nuo pasidavimo kompromisų ar vidutiniškumo pagundai.
* Pažvelgsiu į savo iki šiol padarytus gyvenimo pasirinkimus. Ką galiu apie juos pasakyti? Ar jie buvo vienareikšmiai, evangeliniai? Ar esu nuoseklus savo pasirinkimuose? Kokiems pasirinkimams išlikau ištikimas, o kokiems ne?
* Arba aš Jėzų išpažįstu, arba Jo išsiginu, kito kelio nėra. Sugrįšiu prie savo ryšio su Jėzumi istorijos. Atsistosiu prieš Jį ir pasižiūrėsiu į savo gyvenimą dviejų laikysenų atžvilgiu: kada išpažinau Jėzų ir kada Jo išsigyniau.
* Jėzus įspėja mane dėl nuodėmių prieš Šventąją Dvasią. Galiu dvasiškai žūti, kai sąmoningai atmetu Jos meilę ir įkvėpimus. Dvasia man negali nieko suteikti, netgi atleidimo, jeigu pats to nenoriu.
* Kreipsiuosi į Jėzų su prašymu, kad mokytų mane kantraus ėjimo Šventosios Dvasios keliais ir kad daryčiausi jautrus Jos kasdieniniams įkvėpimams.
* Jėzus pažada man, kad Šventoji Dvasia niekada manęs neapleis. Ji su manimi yra visada, taip pat ir sunkiausiuose mano gyvenimo momentuose. Ji yra su manimi ir „toje valandoje“, kurioje jaučiuosi apleistas ir atstumtas.
* Šventoji Dvasia mane mokys, ką reikia sakyti tose situacijose, kai nežinau, ką pasakyti: svarbiuose susitikimuose, maldoje. Dienos metu karštai Jos prašysiu: „Šventoji Dvasia, būk mano įkvėpėja!“
