"Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka,
o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius" (Mk 12, 44)
Visagali gailestingasis Dieve,
teikis pašalinti kliūtis iš mūsų išganymo kelio,
kad galėtume visas kūno ir sielos jėgas
laisvai atiduoti tavo tarnybai.
(XXXII eilinės savaitės mišių Pradžios malda)
Meditacijos autorius kun. Krzysztof Wons SDS
XXXII eilinės savaitės trečiadienis
* Įeisiu į jaudinančią Jėzaus susitikimo su raupsuotaisiais sceną. Pamatysiu jų nykstančius kūnus, kenčiančius, liūdnus veidus. Raupsuotieji stovi atstu, praradę teisę artimiems susitikimams.
* Dėkosiu Jėzui už savo gyvenimo stebuklą, už kūno sveikatą ir grožį, už artimą bendravimą su kitais asmenimis, už tai, kad mano kentėjimai yra mažesni už daugybės kitų žmonių kentėjimus.
* Išgirsiu jaudinantį dešimties raupsuotųjų šauksmą: „Mokytojau, pasigailėk mūsų“! Savo paskutinę viltį jie atranda Jėzuje. Tiki, kad Jėzus gali juos išgydyti.
* Grįšiu mintimis į savo gyvenimo situacijas, kuriose baisiai kentėjau, buvau praradęs viltį. Ar atsimenu savo maldas iš tų dienų? Ar šiandien mano širdis nešaukia dėl kokio nors skausmingo išgyvenimo? Ar nereikia man „raupsuotųjų maldos“?
* Jėzus pagydo raupsuotuosius. Padaro tai akimirksniu, kai jie to nesitikėjo: „Ir beeidami jie pasveiko“. Ar pastebiu savo gyvenime malonės veikimą? Kokias malones labiausiai šiandien matau?
* Žvelgsiu į pagydytąjį. Jis šaukia iš džiaugsmo, šlovina Dievą. Išvysiu jo švytinčias akis. Puola veidu prieš Jėzų, dėkoja Jam. Ar atsimenu panašias akimirkas iš savo gyvenimo? Prisiminsiu jas. Už ką labiausiai tada dėkojau?
* Paversiu savo maldą spontaniška „šlovinimo litanija“. Šlovinsiu Jį už svarbiausius savo gyvenimo įvykius, gautas malones: „Jėzau, šlovinu Tave už... “.
