Jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakės:
"Dykumoje šaukiančiojo balsas:
Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!" (Mt 3, 3).
Visagali, gailestingasis Dieve,
duok mums tikros išminties ir stiprybės,
kad žemiški rūpesčiai nesukliudytų
pasitikti ateinantį tavo Sūnų ir gyventi su juo.
(II advento sekmadienio mišių Pradžios malda)
Meditacijos autorius kun. Krzysztof Wons SDS
II Advento savaitės penktadienis
* Jėzus ateina pas mane su „advento Žodžiu“, kuris provokuoja mane užduoti sau klausimą apie savo laikyseną Jo valios atžvilgiu. Savo meditaciją pradėsiu stipriai prašydamas atpažinimo, „su kuo galėčiau palyginti... save“.
* Jėzus perspėja mane dėl „prekyvietės vaikų“ laikysenos. Jie nori, kad Dievas „šoktų“ taip, kaip jie Jam „groja“, ir „rypuotų“ taip, kaip jie „gieda raudas“. Vaikai yra įsistebeiliję į save ir niekada nėra patenkinti.
* Giliau pažvelgsiu į savo jausmus ir mintis, kurie kyla manyje Dievo akivaizdoje. Ką galiu pasakyti apie savo lūkesčius Dievo atžvilgiu, ko tikiuosi iš Dievo? Ar „prekyvietės vaikų“ įvaizdyje neatrandu savo „atvaizdo“?
* Jėzus atkreipia dėmesį, kad kiek kartų elgiuosi kaip šūkaujantys prekyvietėje vaikai, tiek nesu pajėgus atpažinti Jo artumo ir malonės, su kuria Jis ateina. Mano priekaištavimai gali tapti kliūtimi susitikimui su Jėzumi, kuris kasdieną yra taip arti.
* Įsisąmoninsiu, kad Dievas taip pat ir šiandien siunčia man „Jonus“, kurie moko peržengti save, pasišvęsti, atsiduoti Dievo valiai. Kaip juos priimu? Ar leidžiu, kad jie svarstytų mano nuodėmingus poelgius ir būtų man reiklūs?
* Adventas mokina mane atpažinti Žmogaus Sūnų – „muitininkų ir nusidėjėlių bičiulį“. Savo moralinio vargingumo pripažinimas gali tapti mano nuoširdaus ryšio su Jėzumi pradžia.
* Karštoje adventinėje maldoje šauksiu ir kartosiu: „Jėzau, suteik man išmintingą širdį, laisvą nuo priekaištų ir atvirą Tavo reikliai meilei!“.
