Lumen gentium. 5 skyrius. Visuotinis pašaukimas šventumui Bažnyčioje

• Įžanga [39]
• Visuotinis pašaukimas šventumui [40]
• Įvairios šventumo formos [41]
• Šventumo keliai ir priemonės [42]
• Nuorodos

Įžanga

39. Bažnyčia, kurios slėpinį skelbia Šventasis Sinodas, tikėjimo akimis yra nepažeidžiamai šventa. Juk Dievo Sūnus Kristus, kartu su Tėvu ir Dvasia skelbiamas kaip „vienas Šventas”¹²¹, mylėjo Bažnyčią kaip savo sužadėtinę, atidavė už ją save, idant pašventintų (plg. Ef 5, 25–26), susivienijo su ja kaip su savo Kūnu ir, dovanodamas Šventąją Dvasią, pripildė ją Dievo garbei. Todėl Bažnyčioje visi priklausantieji hierarchijai arba jos ganomieji yra pašaukti šventumui, kaip sako apaštalas: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas” (1 Tes 4, 3; plg. Ef 1, 4). Tačiau šis Bažnyčios šventumas be paliovos reiškiasi ir turi reikštis malonės vaisiais, kuriuos Šventoji Dvasia brandina tikinčiuosiuose. Jis įvairiopai atsiskleidžia pavieniuose asmenyse, kurie savo gyvenimu siekia meilės tobulybės, šitaip auklėdami kitus. Charakteringu būdu šis šventumas iškyla aikštėn vykdant patarimus, kuriuos įprasta vadinti evangeliniais. Daug krikščionių, Šventosios Dvasios raginami, šiuos patarimus vykdo tiek privačiai, tiek pasirinkę Bažnyčios pripažintą gyvenimo būdą ar luomą. Pasauliui tai yra ir turi būti puikus šio šventumo liudijimas ir pavyzdys.

Visuotinis pašaukimas šventumui

40. Dieviškasis visokio tobulumo Mokytojas ir pavyzdys, Viešpats Jėzus, pats būdamas gyvenimo šventumo autorius ir ištobulintojas, tą šventumą paskelbė visiems ir kiekvienam savo mokiniui, kad ir kokia būtų jų padėtis: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas”(Mt 5, 48)¹²². Visiems jis pasiuntė Šventąją Dvasią, kuri juos iš vidaus skatina mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis savo jėgomis (plg. Mk 12, 30), o vienas kitą mylėti taip, kaip Kristus juos mylėjo (plg. Jn 13, 34; 15, 12). Kristaus sekėjai yra Dievo pašaukti ne dėl savo darbų, bet pagal jo paties planą bei jo malone ir yra nuteisinti Viešpatyje Jėzuje bei tikėjimo krikštu tikrai tapę Dievo vaikais ir dieviškosios prigimties dalininkais, todėl iš tikrųjų tapę šventi. Tad iš Dievo gautąjį šventumą jie privalo išlaikyti ir tobulinti savo gyvenimu. Apaštalas ragina, kad jie gyventų, „kaip pridera šventiesiems” (Ef 5, 3), bei kaip „Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai” apsivilktų „nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu” (Kol 3, 12) ir kad Dvasios vaisiai būtų jų šventumas (plg. Gal 5, 22; Rom 6, 22). O kadangi visi daug kuo nusižengiame (plg. Jok 3, 2), nuolat esame reikalingi Dievo gailestingumo ir turime kasdien melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes” (Mt 6, 12)¹²³.

Tad kiekvienam aišku, jog visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės¹²⁴. Šis šventumas net žemiškojoje bendruomenėje skatina žmogiškesnį gyvenimo būdą. Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant, sekdami jo pėdomis, tapdami į jį panašūs ir visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai. Šitaip Dievo tautos šventumas suvešės gausiais vaisiais, kaip Bažnyčios istorija ryškiai rodo daugybės šventųjų gyvenimu.

Įvairios šventumo formos 

41. Įvairiais gyvenimo būdais ir pareigomis visi siekia vieno šventumo. Jo siekia visi, kurie, Dvasios vedami ir klusnūs Tėvo balsui, garbindami Dievą Tėvą dvasia ir tiesa, seka vargdieniu ir kryžių nešančiu Kristumi, idant taptų verti būti jo garbės dalininkais. Kiekvienas pagal savo gabumus ir pareigas privalo nedelsdamas žengti pirmyn gyvo tikėjimo, žadinančio viltį ir veikiančio meile, keliu.

Kristaus kaimenės ganytojams pirmiausia pridera pagal vyriausiojo ir amžinojo Kunigo, mūsų sielų ganytojo ir vyskupo pavyzdį šventai ir džiaugsmingai, nuolankiai ir tvirtai atlikti savo tarnybą. Šitaip atliekama, ji bus puiki pašventinimo priemonė jiems patiems. Išrinkti kunigystės pilnatvei, jie apdovanojami sakramento malone, idant malda, auka ir mokymu, kiekvienu vyskupiško rūpesčio ir tarnybos pavidalu galėtų tobulai vykdyti pastoracinės meilės pareigas¹²⁵, nebijotų aukoti savo gyvybės už avis ir, tapę kaimenės paveikslu (plg. 1 Pt 5, 3), taip pat ir savo pavyzdžiu kasdien vestų Bažnyčią į vis didesnį šventumą.

Kunigai, būdami dvasinis vyskupų vainikas¹²⁶, pagal vyskupų luomo panašybę ir per Kristų, amžinąjį ir vienatinį Tarpininką, gaudami dalį vyskupo pareigų malonės, kasdien atlikdami savo pareigas, teauga Dievo ir artimo meile, tesergsti kunigiškos bendrystės ryšius, teturi gausiai visokio dvasinio gėrio ir visiems gyvai teliudija Dievą¹²⁷, varžydamiesi su tais kunigais, kurie amžių būvyje dažnai nusižeminusiu ir kitų nepastebimu darbu yra palikę iškilnų šventumo pavyzdį; Dievo Bažnyčia juos didžiai gerbia. Iš pareigos melsdamiesi ir atnašaudami auką už savo žmones ir visą Dievo tautą, tesistengia suprasti, ką daro, ir kartoti gyvenimu, ką atlieka ženklais¹²⁸. Užuot leidęsi apaštalavimo rūpesčių, pavojų ir vargų trukdomi, jais kaip tik tekopia į aukštesnį šventumo laipsnį, maitindami ir puoselėdami savo veiklą kontempliacijos gausa visos Dievo Bažnyčios džiaugsmui. Visi kunigai, ypač tie, kurie dėl savo šventimų vadinasi vyskupijų kunigais, teatmena, kiek daug jų šventumui padeda ištikima vienybė ir didžiadvasiškas bendradarbiavimas su savo vyskupu.

Vyriausiojo Kunigo pasiuntinybės ir malonės dalininkai ypatingu būdu yra ir žemesnio laipsnio tarnautojai, pirmiausia diakonai, kurie, tarnaudami Kristaus ir Bažnyčios slėpiniams¹²⁹, turi sergėti savo tyrumą nuo bet kokios ydos, patikti Dievui ir rūpintis kiekvienu gėriu tarp žmonių (plg. 1 Tim 3, 8–10 ir 12–13). Klierikai, Viešpaties pašaukti ir pasiskirti sau, ganytojų priežiūroje rengdamiesi tarnybos pareigoms, turi stengtis savo dvasia ir širdimi atitikti tokį aukštą pašaukimą: uoliai melstis, karštai mylėti, mąstyti tai, kas tikra, teisinga ir garbinga, visa atlikti Dievo garbei. Prie jų pridėtini ir tie Dievo išrinktieji pasauliečiai, kurie, vyskupo pašaukti visiškai atsidėti apaštalavimo veiklai, nešdami gausių vaisių darbuojasi Viešpaties dirvoje¹³⁰.

Susituokusieji krikščionys ir tėvai, eidami savuoju keliu, turi ištikima meile visą gyvenimą palaikyti vienas kitą malonėje ir mylinčia širdimi priimtus iš Dievo savo vaikus išmokyti krikščionių tikėjimo ir evangelinių dorybių. Tai darydami, jie visiems šviečia nenuilstamos ir dosnios meilės pavyzdžiu, padeda kurti meilės brolybę ir tampa Motinos Bažnyčios vaisingumo liudytojais bei padėjėjais, idant juose pasirodytų ir jiems būtų suteikta dalis tos meilės, kuria Kristus pamilo savo Sužadėtinę ir už ją atidavė pats save¹³¹. Panašus pavyzdys, tik veikiantis kitokiu būdu, yra našlaujantieji ir nevedusieji, irgi galintys nemaža prisidėti prie Bažnyčios šventumo ir veiklumo. O tie, kuriems dažnai tenka sunkiai dirbti, turi tobulintis žmogiškuoju darbu, padėti bendrapiliečiams ir gerinti visos žmonių bendruomenės bei kūrinijos padėtį, taip pat, džiaugsminga viltimi nešdami vienas kito naštas, pačiu kasdieniu savo darbu siekti aukštesnio, netgi apaštališko, šventumo, idant veiklia meile sektų Kristumi, kuris pats darbavosi rankomis ir su Tėvu visuomet veikia visų išganymui.

Tie, kuriuos slegia skurdas, negalia, liga, įvairūs vargai arba persekiojimai dėl teisybės, težino, jog jie yra ypatingai suvienyti su Kristumi, kenčiančiu dėl pasaulio išganymo. Juos Viešpats Evangelijoje skelbė palaimintais, „o visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins” (1 Pt 5, 10).

Tad visi Kristaus tikintieji savo gyvenimo sąlygomis, pareigomis ir aplinkybėmis ir per jas kasdien bus vis labiau pašventinami, jei su tikėjimu visa priims iš dangiškojo Tėvo rankos ir bendradarbiaus su dieviškąja valia, net laikinojoje tarnyboje visiems rodydami meilę, kuria Dievas pamilo pasaulį.

Šventumo keliai ir priemonės

42. „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame” (1 Jn 4, 16). Savo meilę Dievas įliejo į mūsų širdis per Šventąją Dvasią, kurią mums yra davęs (plg. Rom 5, 5); todėl pirmoji ir būtiniausioji dovana yra meilė, kuria mylime Dievą labiau už visa, o artimą – dėl jo. Idant meilė, kaip gera sėkla, sieloje augtų ir neštų vaisių, kiekvienas tikinysis turi noriai klausytis Dievo žodžio ir, malonės padedamas, darbais vykdyti jo valią, dažnai priimti sakramentus, ypač Eucharistiją, ir dalyvauti šventosiose pamaldose, nuolat atsiduoti maldai, savęs išsižadėjimui, veikliai broliškai tarnybai ir visų dorybių puoselėjimui savyje. Mat meilė, kaip tobulybės ryšys ir įstatymo pilnatvė (plg. Kol 3, 14; Rom 13, 10), valdo, įpavidalina bei veda į tikslą visas pašventinimo priemones¹³². Todėl tiek Dievo, tiek artimo meilė yra tikro Kristaus mokinio žymė.

Kadangi Jėzus, Dievo Sūnus, parodė savo meilę, paaukodamas už mus gyvybę, niekas nemyli labiau už tą, kuris aukoja savo gyvybę už Kristų ir savo brolius (plg. 1 Jn 3, 16; Jn 15, 13). Jau nuo pat pirmųjų amžių kai kurie krikščionys buvo pašaukti – ir visada bus šaukiami – pateikti šį didžiausią liudijimą visų žmonių ir ypač persekiotojų akivaizdoje. Todėl kankinystę, kuria mokinys pasidaro panašus į Mokytoją, laisvai priimantį mirtį pasaulio išganymo dėlei, ir sutampa su juo kraujo praliejimu, Bažnyčia laiko ypatinga dovana ir aukščiausiu meilės išmėginimu. Nors ji suteikiama tik nedaugeliui, visi turi būti pasirengę išpažinti Kristų prieš žmones ir sekti juo kryžiaus keliu, supami persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekuomet netrūksta.

Bažnyčios šventumas taip pat yra ypatingu būdu ugdomas įvairiopais patarimais, kurių Viešpats Evangelijoje duoda savo mokiniams¹³³. Tarp jų svarbią vietą užima kai kuriems Tėvo suteikiama brangi dieviškosios malonės dovana (plg. Mt 19, 11; 1 Kor 7, 7), leidžianti nepadalyta širdimi lengviau pasišvęsti Vieninteliam Dievui mergyste ar celibatu (plg. 1 Kor 7, 32–34)¹³⁴. Šį tobulą susilaikymą dėl dangaus karalystės Bažnyčia visada laikė didžiai garbingu kaip meilės ženklą bei akstiną ir kaip ypatingą dvasinio vaisingumo šaltinį pasaulyje.

Bažnyčia vis permąsto žodžius, kuriais apaštalas, skatindamas tikinčiuosius mylėti, ragina juos būti nusiteikusius taip, kaip Kristus Jėzus, kuris „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą, „tapdamas klusnus iki mirties” (Fil 2, 7–8) ir dėl mūsų, „būdamas turtingas, tapo vargdieniu” (2 Kor 8, 9). Kadangi mokiniai visada privalo sekti ir liudyti šią Kristaus meilę bei nusižeminimą, Motina Bažnyčia džiaugiasi, regėdama savo glėbyje daug vyrų ir moterų, kurie artimiau seka ir ryškiau parodo Išganytojo savęs apiplėšimą, Dievo vaikų laisve priimdami neturtą ir atsižadėdami savo valios. Eidami tobulumo keliu toliau, kaip reikalauja Įstatymais, jie dėl Dievo palenkia save žmogui, norėdami geriau susitapatinti su klusniuoju Kristumi¹³⁵.

Tad visi Kristaus tikintieji kviečiami ir įpareigojami siekti šventumo ir savo luomo tobulumo. Todėl visi tesistengia tinkamai tvarkyti savo polinkius, kad pasaulio dalykų naudojimas ir evangeliškojo neturto dvasiai priešingas prisiriškimas prie turtų nekliudytų jiems siekti tobulos meilės. Juk apaštalas įspėja: kas naudojasi šiuo pasauliu, jame teneapsistoja, nes šio pasaulio pavidalas praeina (plg. 1 Kor 7, 31)¹³⁶

Nuorodos

¹²¹ Romos mišiolas, Gloria in excelsis. – Plg. Lk 1, 35; Mk 1, 24; Lk 4, 34; Jn 6, 69 (ho hagios tou Theou „Dievo šventasis”); Apd 3, 14; 4, 27. 30; Žyd 7, 26; 1 Jn 2, 20; Apr 3, 7.
¹²² Plg. Origenes. Comm Rom. 7, 7 // PG 14, 1122 B. – Pseudo-Macarius. De Oratione, 11 // PG 34, 861 AB. – S. Thomas. Summa Theol. II–II, q. 184, a. 3.
¹²³ Plg. S. Augustinus. Retract. II, 18 // Pl 32, 637 s. – Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis // l. c., p. 225.
¹²⁴ Plg. Pijus XI. Encikl. Rerum omnium (1923 01 26) // AAS 15 (1923), p. 50, 59–60. – Tas pats. Encikl. Casti connubii (1930 12 31) // AAS 22 (1930), p. 548. – Pijus XII. Apašt. konst. Provida Mater (1947 02 02) // AAS 39 (1947), p. 117. – Tas pats. Kalba Annus sacer (1950 12 08) // AAS 43 (1951), p. 27–28. – Tas pats. Kalba Nel darvi (1956 07 01) // AAS 48 (1956), p.574 s.
¹²⁵ Plg. S. Thomas. Summa Theol. II–II, q. 184, a. 5 et 6. – Id. De perf. vitae spir., cap. 18. – Origenes. In Is. Hom. 6, 1 // PG 13, 239.
¹²⁶ Plg. S. Ignatius M. Magn. 13, 1 // Funk I, 241.
¹²⁷ Plg. Šv. Pijus X. Paraginimas kunigams Haerent animo (1908 08 04) // ASS 41 (1908), p. 560 s. – Kanonų teisės kodeksas, kan. 124. – Pijus XI. Encikl. Ad catholici sacerdotii (1935 12 20) // AAS 28 (1936), p. 22 s.
¹²⁸ Kunigystės šventimai, pradžios paraginimas.
¹²⁹ Plg. S. Ignatius M. Trall. 2, 3 // Funk I, 244.
¹³⁰ Plg. Pijus XII. Kalba Sous la maternelle protection (1957 12 09) // AAS 50 (1958), p. 36.
¹³¹ Tas pats. Encikl. Casti connubii // l. c., p. 548 s. – Plg. S. Io. Chrysostomus. In Ephes. Hom. 20, 2 // PG 62, 136 ss.
¹³² S. Augustinus. Enchir. 121, 32 // PL 40, 288. – S. Thomas. Summa Theol. II–II, q. 184, a. 1. – Pijus XII. Apašt. paraginimas Menti nostrae (1950 09 23) // AAS 42 (1950), p. 660.
¹³³ Dėl patarimų apskritai plg. Origenes. Comm. Rom. X, 14 // PG 14, 1275 B. – S. Augustinus. De Virginitate, 15, 15 // PL 40, 403. – S. Thomas. Summa Theol. I–II, q. 100, a. 2 c (in fine); II–II, q. 44, a. 4 ad 3.
¹³⁴ Dėl pašvęstosios mergystės prakilnumo plg. Tertullianus. Exhort. Cast. 10 // PL 2, 925 C. – S. Cyprianus. Hab. Virg. 3 // PL 4, 443 B; 22 // l. c. 461 A s. – S. Athanasius (?). De Virg. // PG 28, 252 ss. – S. Io. Chrysostomus. De Virg. // PG 48, 533 ss.
¹³⁵ Dėl dvasinio neturto plg. Mt 5, 3; 19, 21; Mk 10, 21; Lk 18, 22; dėl Kristaus klusnumo pavyzdžio plg. Jn 4, 34; 6, 38; Fil 2, 8–10; Žyd 10, 5–7. – Bažnyčios Tėvai ir ordinų steigėjai apie tai kalba labai dažnai.
¹³⁶ Dėl veiksmingo praktikavimo patarimų, kurie skiriami ne visiems, plg. S. Io. Chrysostomus. In Mt. Hom. 7, 7 // PG 57, 81 s. – S. Ambrosius. De Viduis, 4, 23 // PL 16, 241 s.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Lietuvos Vyskupų Konferencija, 2000
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Visuotinis Vatikano II Susirinkimas. Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius, AIDAI, 2000.

Visą dokumentą galite rasti: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/lumen-gentium.html