Jau nuo seniai dangiškoji malonė mane skatino ir verste vertė, kad visa širdžia atsiduočiau Dievui, kad Dievą padaryčiau savo viso gyvenimo viduriu ir saule, apie kurią visos mano mintys, jausmai, geismai ir darbai suktųsi; jau nuo seniai Šv. Dvasios balsas šaukia, kad kaskart labiau stengčiaus savo gyvenimą tvarkyti pagal Evangelijos mokslą ir dvasią. (Iš Pal. J. Matulaičio laiško kun. J. Totoraičiui, 1909)
Žiūrėsiu, kad neapleidus darbo dėl maldos, nei maldos dėl darbo. Ora et labora – melskis ir dirbk. Be nuolatinės maldos siela vysta ir džiūsta, jėgos išsenka ir išsibaigia, dvasia išsiblaško ir patsai darbas pasidaro stebėtinai bergždžias. Antra vertus, nereikia vėl užmiršti, kad ne tik melsdamiesi, bet ir dirbdami dėl Dievo garbės Dievą garbiname ir Jam tarnaujame. (Pal. J. Matulaičio Užrašai, 1910.11.14)
Nors kiekviena dorybė stengiasi išlaikyti saiką, apie saikingumą galima kalbėti ir atskirai. Saikingumas glūdi kiekvienoje dorybėje, todėl jokia dorybė be jo negalėtų gyvuoti. Saikingumas susijęs su kiekvienu gėriu, ne tik su valgiu ar gėrimu. Aristotelis dorybę apibrėžia kaip teisingą viduriuką tarp dviejų kraštutinumų. Šv. Benediktas ir kiti dvasiniai rašytojai įvardija saikingumą kaip discretio, o tai yra ne kas kita kaip dvasių atpažinimo, atskyrimo dalykas. Tai visų dorybių motina, kuri ieško teisingo saiko visiems dalykams. Tai reiškia teisingai įvertinti savo troškimus ir dvasinius judesius ir tvarkingai patenkinti. Tai siejasi su susivaldymu, harmonija, lygsvara, grožiu, aiškumu.
Saikingumas nekalba apie kažko neturėjimą, bet apie turėjimą su saiku. Saikingumui reikalinga išmintis – o išmintis nurodo kas dera laiku, vietoje ir tomis aplinkybėmis. Kiekvieną kartą išmintis nurodo kada, kur ir kaip teisingai pasielgti. Saikingumas nekovoja su dovanomis, bet su nukrypimais ir perdėjimais. Saikingumas kviečia į discipliną. Pats žmogus turi nubrėžti ribas, kad žinotų, iki kur gali eiti.
Saikingumas – tai gebėjimas atsisakyti malonumo dėl aukštesnio tikslo (pvz., gebėti atsisakyti gardaus valgio ar kitų malonumų dėl sveikatos, dėl tarnystės Dievui, žmonėms ir t.t.).
Mes esame tarsi trupmenos, mums amžiais kažko trūksta, mums negana savęs pačių, todėl egzistuoja pavojus siekti per daug. Mes esame įbauginti, neramūs, mums reikia saugumo, iš čia taip pat kyla pavojus prarasti saiką arba pavojus nebesiekti pakankamai. Mes gyvename taip, tarsi pinigai ir gerovė mums galėtų suteikti laimę, nors kartu jaučiame, kad taip nėra. Evangelijoje pagal Luką Jėzus pasakoja palyginimą apie žmogų, kurio laukai davė gausų derlių, kurie nebetilpo į turimus klojimus, tuomet žmogus panoro nugriauti senus klojimus ir pasistatyti naujus, didesnius (Lk 12,13–21). Moderniame pasaulyje tai būtų žmogus, kurio susiplanuoti darbai nebetelpa į jo darbo kalendorių. Tuomet jis nusprendžia įsigyti kitą darbo kalendorių, tačiau ir ten visi darbai netelpa. Tada žmogus nutaria laiką, skirtą šeimai, paversti darbo laiku su kolegomis, laiką, skirtą valgymui paversti darbiniais pietumis. Tada pagaliau sako: „mano siela, gali būti rami, visi darbai tilpo kalendoriuje“. Mūsų vartotojiškoje visuomenėje tampa ypatingai svarbu išlaikyti saiką. Saikingumas – labiausiai pažeista šiandienos dorybė. Yra didelis poreikis kontroliuoti savo vartotojiškumą, kad pasiliktume ties aukso viduriu. Bažnyčios nustatyti pasninko laikai yra laikas, skirtas saiko ugdymui. Turi įsijungti programa – jau laikas ugdyti saiką. Šv. Paulius Pirmajame laiške korintiečiams sako, kad reikia atsisakyti visko, kas trukdo pasiekti tikslą (1 Kor 9). Turime ne nustumti ar ignoruoti savyje kylančias tendencijas, bet pajungti jas vienam tikslui. Todėl centre turi būti ne apsimarinimas, ne valios jėga, bet tikslas, kuriam viską pajungiame. Išlaikydamas saiką, žmogus aktyviau įsitraukia į visuomenę – jis kuria teisingumą žemėje. Per saikingumą kyla atsakomybė pasaulio gėriui. Pasninko laikas tai turėtų vėl ir vėl priminti… Saikingumas padeda neiškreipti proto teisingų sprendimų.
Ne turėjimas atneša laimę, bet gyvenimas, o tai yra priėmimo ir atidavimo procesas. Svarbu čia išlaikyti pusiausvyrą. Laiške filipiečiams apaštalas Paulius rašo: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis. Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems“. Saikingumas nėra savitikslis, jis turi būti dėl kažko aukštesnio, kilnesnio. Šv. Rašte kalbama apie saikingumą kaip apie meilumą kitiems. Galima matyti, kad saikingumas priešpastatytas nesaikingumui, girtuokliavimui, kivirčams, apkalboms, barniams – visam tam, kas peržengia ribas naudojant Viešpaties gėrybes. Šv. Rašte saikingumo sinonimai būtų meilumas, švelnumas, romumas, maloningumas. Tos sąvokos leidžia suvokti, ką reiškia iš tikrųjų susivaldęs žmogus. Tai ne koks įsitempęs, atšiaurus ir grubus žmogus nuo pasninko, bet malonus, švelnus, romus, taip pat susivaldęs nuo pykčio ir kitų staigių reakcijų, netvarkingų polinkių ir impulsų, švelniai naudojantis viską, kas yra gera – ar maistą, ar žodžius, ar darbus, ar visa kita.
Tačiau yra dalykų, kuriems nėra saiko, pvz., nuodėmė ir blogis – jų negalima daryti saikingai. Jų iš viso negalima daryti. Taip pat malonei negali būti saiko – ji turi būti visiška.
Saikingumo taisyklė galėtų būti ši: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi, ar gyvename, ar mirštame – esame Viešpaties“ (Rom 14, 8) arba „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31).
Saikingumo objektas visų pirma yra jusliniai malonumai: valgis, gėrimas, lytinis potraukis. Protas nustato šių malonumų ribas. Malonumais mėgaujamasi tiek, kiek to reikia gyvybei išsaugoti. Mes turime pažeistos prigimties polinkį viską viršyti, piktnaudžiauti gėrybėmis. Žmogus yra sužeistas ir siekia perdėti. Pratybų tikslas yra sutvarkyti netvarkingus jausmus ir pasirinkti, kas tinka Dievo garbei.
Saikingumo praktikavimas – nuolatinis procesas.
Jėzuje galima pamatyti tikrą saikingumą, harmoniją, o ne emocijų, troškimų pertempimą, ar visišką jų nebuvimą. Tai veikiau yra integralumas, o ne kažko atmetimas. Dievas turėtų būti saikingumo orientyras, nes pagal Jo mintį esame sukurti. Jeigu Dievas pirmoje vietoje, tada viskas savo vietoje.
Popiežius Jonas XXIII pasitikėdamas Viešpačiu pasakė: „Viešpats pasitiks tuos, kurie supranta, kaip šiandien reikia gyventi, ir savo pareigas atlieka ramiai, oriai, kantriai, be karščiavimosi dėl dalykų, kurie rytoj ar ateityje įvyks“. Visada bus dėl ko galėsime jaustis kalti, tačiau Dievas aktyviai darbuojasi kartu. Toliau Jonas XXIII sako: „Dievas pasitinka kaip Draugas, kuris nori parodyti trumpesnį kelią arba kaip automobilių pardavėjas, kuris nori nuleisti kainą. Dievas daro nuolaidą. Dievas paveda mums dalykus, kurių mes visai negalėtume turėti, ir visai negalėtume judėti pirmyn. Todėl galime ramiai atlikti savo pareigas iš Jo malonės“.
Susivaldymui reikia valios pastangų, tačiau guodžia tai, kad mes skiriamės nuo gyvulių savo valia, mes ją galime pajungti geram tikslui.
Saikingumą galima suskirstyti į tris laipsnius: 1) keleivių laipsnis – susilaiko nuo visko, kas kenkia kelionės tikslui. Apaštalas Petras sako: „mylimieji aš maldauju jus, susilaikykite kaip ateiviai ir keleiviai nuo kūniškų geidulių, kurie kovoja prieš sielą“ (1 Pt 2,11); 2) mirusiųjų laipsnis – gyvi Kristui, tačiau mirę pasauliui; 3) Dvasia gyvenančiųjų laipsnis. Šv. Paulius sako: „kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo savo kūną su jo geiduliais. Jei gyvename dvasia, tai ir elkimės pagal dvasią“ (Gal 5, 24-25).
Priemonės pasiekti saikingumą būtų šios:
- gerai apsvarstyti ir suprasti dorybės kilmę;
- prisiminti Jėzaus ir šventųjų pavyzdį;
- teisingai praktikuoti saikingumą, neieškoti daugiau, nei galima aprėpti. Šv. Jonas Berchmanas sakė, kad didžiausia jo atgaila yra bendras gyvenimas su kitais.
Parengta pagal kun. Mindaugo Malinausko SJ rekolekcijų 2011 m. medžiagą ir kun. dr. K. Matulaičio MIC „Dorybės“.