Popiežius Pranciškus apie Kalėdas
Iš interviu dienraščiui “La Stampa”, 2013 m. gruodžio 15 d.
Ką Jums reiškia Kalėdos?
«Tai susitikimas su Jėzumi. Dievas visada ieškojo savo tautos, ją vedė, globojo, pažadėjo visada būti šalia. Pakartoto Įstatymo knygoje skaitome, kad Dievas keliauja su mumis, veda mus už rankos, kaip tėtis savo vaiką. Tai nuostabu. Kalėdos yra Dievo susitikimas su savo tauta. Ir taip pat paguoda, paguodos slėpinys. Daug kartų po Bernelių mišių vieną kitą valandą esu praleidęs vienas, koplyčioje, prieš švenčiant rytines Kalėdų mišias, paskendęs gilioje paguodoje ir ramybėje. Pamenu ir čia, Romoje vieną kartą, man atrodo, per 1974 metų Kalėdas, praleidau naktį maldoje po mišių Astalli Centre. Man Kalėdos visada reiškė štai ką: kontempliuoti Dievo apsilankymą pas savo tautą».
Ką sako Kalėdos šiandienos žmogui?
«Jos kalba mums apie švelnumą ir viltį. Susitikdamas su mumis, Dievas sako du dalykus. Pirma: turėkite viltį. Dievas visada atidaro duris, niekada jų neužtrenkia. Tai tėtis, kuris atidaro mums duris. Antra: nebijokite būti švelnūs. Kai krikščionys pamiršta apie viltį ir apie švelnumą, Bažnyčia tampa šalta, nežino kur eiti ir save pažaboja ideologijomis, pasaulietiška elgsena. O Dievo paprastumas sako tau: pirmyn, aš esu Tėvas, kuris tave glamonėja. Man baisu, kai krikščionys praranda viltį bei sugebėjimą apkabinti ir paglostyti. Gal dėl to, žvelgdamas į ateitį, dažnai kalbu apie vaikus ir senolius, tai yra, apie labiausiai pažeidžiamus. Kai buvau kunigas, lankydamas parapiją, visada stengdavausi perduoti šį švelnumą, ypač vaikams ir garbingo amžiaus žmonėms. Tai man padeda ir ragina prisiminti Dievo švelnumą mums».
Kaip galima patikėti, kad Dievas, religijų laikomas begaliniu ir visagaliu, tampa toks mažas?
«Graikų Tėvai vadino tai „synkatabasis”, Dievo palankumu, nusileidimu iki mūsų. Dievas nužengia ir pasilieka su mumis. Tai vienas iš Dievo slėpinių. Betliejuje 2000 m. Jonas Paulius II pasakė, kad Dievas tapo kūdikiu, visiškai priklausomu nuo tėčio ir mamos rūpesčio. Todėl Kalėdos mums teikia tiek džiaugsmo. Nebesijaučiame vieniši. Dievas nužengė, kad būtų su mumis. Jėzus tapo vienu iš mūsų ir už mus iškentėjo pačią baisiausią, nusikaltėlio mirtį».