Popiežius Pranciškus: Pašvęstųjų metai kaip upė įteka į Gailestingumo jubiliejaus jūrą (2016 02 02)

2016 m. vasario mėn. 2 d. vakare popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje aukojo Kristaus paaukojimo – Grabnyčių – šventės Mišias. Per Grabnyčias kasmet minima ir Dievui pašvęsto gyvenimo arba įvairiems ordinams ir kongregacijoms priklausančių vienuolių diena. Šią dieną taip pat buvo užbaigti nuo 2014-ųjų rudens visoje Bažnyčioje minėti Pašvęstojo gyvenimo metai.

Popiežiaus Pranciškaus homilija

Šiandien prieš mūsų akis paprastas, kuklus ir didis įvykis: Marija ir Juozapas atneša Jėzų į Jeruzalės šventyklą. Jis yra vaikas kaip kiti, kaip visi, bet vienintelis – jis yra Viengimis, pas mus atėjęs. Šis Kūdikis mums atnešė Dievo gailestingumą ir švelnumą, Jėzus yra Tėvo Gailestingumo veidas. Šią ikoną Evangelija mums siūlo užbaigiant džiugiai minėtus Pašvęstojo gyvenimo metus. Jie, tarsi upė, dabar įteka į gailestingumo jūrą, į šį didį meilės slėpinį, kurį švenčiame neeilinio Jubiliejaus metais.

Šios dienos šventė, visų pirma Rytuose, vadinama Susitikimo švente. Iš tiesų ką tik girdėta Evangelija kalba apie įvarius susitikimus. Šventykloje Jėzus ateina susitikti su mumis ir mes einame susitikti su juo. Kontempliuojame susitikimą su senuoju Simeonu, kuris vaizduoja Izraelio laukimą ir džiaugsmą, kad pildosi senos pranašystės. Matome taip pat susitikimą su senute pranaše Ona, kuri išvydusi Kūdikį su džiaugsmu šlovina Dievą. Simeonas ir Ona yra laukimas ir pranašystė; Jėzus yra naujiena ir išsipildymas. Jis mums yra nesibaigianti Dievo staigmena. Šiame mums gimusiame Kūdikyje susitinka atmintimi ir pažadu nešina praeitis su vilties kupina ateitimi.

Čia galime įžvelgti ir pašvęstojo gyvenimo kilmę. Pašvęstieji ir pašvęstosios yra pašaukti būti susitikimo vyrais ir moterimis. Pašaukimo neįmanoma suplanuoti atsisėdus prie stalo, nes jis yra Viešpaties malonė, kuri mus pasiekia gyvenimą pakeičiančio susitikimo metu. Kas tikrai sutinka Kristų, tas negali pasilikti toks, koks buvo. Jėzus yra naujiena, kuri viską atnaujina. Kas išgyvena šį susitikimą, tampa jo liudytoju ir padeda kitiems išgyventi tokį susitikimą, tampa susitikimo kultūros ugdytoju, padeda vengti įsižiūrėjimo į save ir užsidarymo savyje.

Šiandien girdėtas skaitinys iš Laiško žydams mums primena, kad Jėzus, norėdamas su mumis susitikti, prisiėmė mūsų žmogiškąją prigimtį: „Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Kristus lygiomis juos prisiėmė“ (2,14). Jėzus mus išvadavo ne „iš išorės“, ne iš šalies žiūrėdamas į mūsų dramą, bet dalindamasis su mumis tuo pačiu gyvenimu. Pašvęstieji ir pašvęstosios yra pašaukti būti konkretus ir pranašiškas šitokio Dievo artumo ženklas, dalijimosi su silpnu, nuodėmingu ir sužeistu mūsų laikų žmogumi. Visos pašvęstojo gyvenimo formos, kiekviena pagal savo specifinius bruožus, yra pašauktos nuolatos būti misijoje, dalytis džiaugsmais ir viltimis, liūdesiu ir sielvartu, patiriamais dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų (Gaudium et spes 1).

Evangelija sako, kad „kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama“ (Lk 2,33). Juozapas ir Marija savyje saugo nustebimą, kurį sukėlė šis šviesos ir vilties visoms tautoms kupinas įvykis. Ir mes, kaip krikščionys ir kaip Dievui pašvęstieji, esame šio nustebimo saugotojai. Tai nustebimas, kurį visada reikia atnaujinti.  Vargas mums, jei įprasta kasdienybė įsivyrautų mūsų dvasiniame gyvenime; vargas jei mūsų charizmos susikristalizuotų ir pavirstų abstrakčia doktrina. Steigėjų charizmos – kaip jau ne kartą sakiau – neturi būti laikomos užkimštame butelyje; jos nėra muziejaus eksponatai. Per mūsų steigėjus veikė Šventoji Dvasia. Jie nebijojo susitepti rankų kasdieniniu gyvenimu, žmonių problemomis; jie drąsiai ėjo į geografinius ir egzistencinius pakraščius. Jie neišsigando kliūčių ir kitų žmonių nesupratimo, nes jų širdyse buvo gyvas susitikimo su Kristumi sukeltas nustebimas. Jie neprisijaukino Evangelijos malonės: jų širdys visada buvo kupinos sveiko nerimo dėl Viešpaties; karšto troškino nešti jį kitiems, kaip Juozapas ir Marija, atnešę Kūdikį į šventyklą. Ir mes šiandien esame kviečiami daryti pranašiškus ir drąsius pasirinkimus.

Galiausiai iš šiandienės šventės mokomės būti dėkingi už susitikimą su Jėzumi, už pašaukimo į pašvęstąjį gyvenimą dovaną. Dėkojimas, padėka – Eucharistija. Kaip gražu kai matome švytinčius laimingus pašvęstųjų veidus; pagyvenusius asmenis, kaip Simeonas ir Ona, patenkintus savo pašaukimu ir už jį dėkingus. Šiame žodyje telpa viskas, kuo gyvenome šiais Pašvęstojo gyvenimo metais: dėkingumas už Šventosios Dvasios dovaną. Ji visada gaivina Bažnyčią įvairiomis charizmomis.

Šios dienos Evangelija baigiasi žodžiais: „Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo“ (Lk 2,40).  Motinai Marijai užtariant, Viešpats Jėzus teauga mumyse; testiprėja mumyse troškimas su juo susitikti; saugokime nustebimo džiaugsmą ir būkime dėkingi. Tuomet ir kitus patrauks jo šviesa; ir kiti galės sutikti Tėvo gailestingumą.

(Vatikano radijas)

Į viršų