„Kontempliuokite...“ (2015) - PAŠVĘSTASIS GYVENIMAS LIETUVOJE

1. Pašvęstojo gyvenimo metai – brangi ir palaiminta kelionė – peržengė savo zenitą, o pašvęstųjų balsai iš visų pasaulio kraštų skelbia pašaukimo džiaugsmą ir ištikimybę savo tapatybei Bažnyčioje, paliudijamą kartais net kankinyste.

Du laiškai – Džiaukitės ir Patyrinėkite – pakvietė į rimto ir svarbaus bendro apmąstymo kelią, kuris iškėlė egzistencinius klausimus mūsų asmeniniam ir visos vienuolijos gyvenimui. Tad dabar yra verta tęsti mūsų daugiabalsį apmąstymą, sutelkiant žvilgsnį į tai, kas svarbiausia mūsų gyvenime sekant Kristumi.

Nukreipti žvilgsnį į mūsų gyvenimo gelmę, klausti, kokia yra mūsų piligrimystės ieškant Dievo prasmė, atrasti mūsų dienų kontempliatyviąją dimensiją, kad atpažintume malonės slėpinį, kuris mus pripildo, uždega, perkeičia.

Popiežius Pranciškus mus karštai ragina kreipti mūsų gyvenimo žvilgsnį į Jėzų ir taip pat leistis, kad Jis į mus žvelgtų, „kasdien iš naujo atrasti, kad esame paveldėtojai lobio, kuris humanizuoja, padeda naujaip gyventi“^[1]. Kviečia mus lavinti širdies žvilgsnį, nes „autentiška meilė visada yra kontempliatyvi“^[2]. Tiek teologalinis pašvęstojo asmens santykis su Viešpačiu (confessio Trinitatis), tiek broliška bendrystė su tais, kurie pašaukti išgyventi tą pačią charizmą (signum fraternitatis), tiek misija, kaip gailestingosios Dievo meilės žmonių bendruomenėje pasireiškimas (servitium caritatis), viskas yra susiję su nesibaigiančiu Dievo veido ieškojimu, klusniu jo Žodžio klausymusi, siekiant kontempliuoti gyvąjį ir tikrąjį Dievą.

Įvairios pašvęstojo gyvenimo formos – atsiskyrėlių ir mergelių, monastinis ir kanauninkų, konventualinis ir apaštališkasis, pasauliečių ir naujųjų brolijų – geria iš kontempliacijos šalinio, ten atsigaivina ir semiasi jėgų. Kontempliacijoje pašvęstieji susitinka slėpinį, gyvenantį juose, ir atranda pilnatvę, kad jų gyvenimas būtų pažymėtas evangeliniu konsekracijos, bendrystės ir misijos ženklu.

Šis laiškas, kuris tęsia Instrukcijos Kontempliatyvioji vienuolinio gyvenimo dimensija (1980), posinodinio Apaštališkojo paraginimo Vita consecrata (1996), Apaštališkojo laiško Novo millenio ineunte (2001) ir Instrukcijų Iš naujo pradėti nuo Kristaus (2002) bei Faciem tuam, Domine, requiram (2008) mokymą, jus pasiekia kaip kvietimas, atveriantis akis į Dievo slėpinį, viso mūsų gyvenimo pamatą. Kvietimas, parodantis niekad nepasiektą ir niekad iki galo nepatirtą horizontą: mūsų santykį su gyvojo Dievo slėpiniu, gyvenimo Dvasioje pirmumą virš visko, meilės bendrystę su Jėzumi, kuris yra gyvenimo centras ir nuolatinis kiekvienos iniciatyvos šaltinis,^[3] gyvą patirtį, kuri prašosi būti pasidalijama.^[4] Vėl suskamba troškimas: Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies (Gg 8, 6).

Tegu Šventoji Dvasia, kuri vienintelė pažįsta ir kalbina mūsų vidų, intimior intimo meo (liet.vert. giliau nei pati giliausia mano gelmė)^[5], veda mus pasitikrinant, kuriant ir perkeičiant mūsų gyvenimą, kad jis priimtų ir švęstų Esatį, kuri gyvena mumyse, trokštama ir mylima, tikroji confessio Trinitatis Bažnyčioje ir visuomenėje: „Mes pasirengiame ją priimti tuo pilniau, kuo didesnis yra tikėjimas, kuriuo tikime, tvirtumas, kuriuo viliamės, įkarštis, kuriuo trokštame“^[6].

Mistinis šūksnis, kuris atpažįsta Mylimąjį: Tu nustelbi visus vyrus savo grožiu (Ps 45, 3), kaip meilės jėga apvaisina Bažnyčią, o žmonių visuomenėje į vietas sudėlioja išsibarsčiusius Grožio gabalėlius.

PROLOGAS

„Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą –
gatves ir aikštes, –
turiu ieškoti to, kurį myli mano širdis“.
Giesmių giesmė 3, 2

Klausant Žodžio

2. Kas myli, yra persmelktas dinamizmo, patiria velykinį egzistencijos pobūdį, sutinka rizikuoti išeiti iš savęs, kad pasiektų kitą – ne tik išorinėje erdvėje, bet ir savo viduje – ir atranda, kad jo paties gėris yra gyventi kitame ir priimti jį savyje. Meilė atnaujina žvilgsnį į kitą, suteikia ypatingo intymumo, kurio galia kitas nepriklauso idėjų lygmeniui, nelieka ant slenksčio, bet įžengia į jo jausmų mikrokosmosą taip, kad tampa tuo, kurį myli mano širdis (Gg 3, 2), mano „ieškomuoju“.

Būtent toks dinamizmas pasireiškia Giesmių giesmėje (hebrajiškai šîr haššîrîm), tokioje neprilygstamoje knygoje, kad ji apibrėžiama kaip PirmojoTestamento „Šventų švenčiausioji“. Ji yra pirmoji iš penkių ritinių (meghillôt), kurie žydams turi ypatingą liturginę reikšmę, ir yra skaitoma būtent per Velykų šventę. Ši aukščiausioji giesmė apdainuoja meilės tarp vyro ir moters grožį ir traukos jėgą, kuri krauna pumpurus istorijoje, susidedančioje iš ilgesio, ieškojimo, susitikimo, kuri tampa išėjimu išvaikščiojant gatves ir aikštes (Gg 3, 2) ir kuri uždega pasaulyje Dievo meilės ugnį. Žmogiškoji meilė knygoje pristatoma kaip dieviškoji liepsna (Gg 8, 6: šalhebetyâ), Yāh liepsna todėl, kad ji yra pats prakilniausias kelias (1 Kor 12, 31), ji yra ta tikrovė, be kurios žmogus yra niekas (1 Kor 13, 2), ji yra tai, kas labiausiai priartina kūrinį prie Dievo. Meilė yra pačios Dievo prigimties atgarsis ir vaisius. Kūrinys, kuris myli, tampa žmogumi, bet tuo pat metu patiria ir sudievinimo proceso pradžią, nes Dievas yra meilė (1 Jn 4, 10.16). Kūrinys, kuris myli, linksta link pilnatvės ir ramybės, link to šalom, kuris yra bendrystės prieplauka, kaip Giesmių giesmės sužadėtiniams, kurie šį šalom nešioja varduose: jis yra Šelōmōh, ji – Šûlammît).

Giesmių giesmė buvo interpretuojama pažodžiui, kaip žmogiškosios meilės tarp moters ir vyro jėgos išaukštinimas, bet taip pat ir alegoriniu būdu, ypač didžiojoje žydų ir krikščionių tradicijoje, kai kalbama apie Dievo ir Izraelio tautos, Kristaus ir Bažnyčios santykį. Visgi knygos atramos taškas yra santuokinėje meilės dinamikoje ir – per alegoriją, kuri padeda persikelti kitur, kur kalbama gyva įsimylėjėlių kalba, gydančia nuo vienatvės, nuo susirūpinimo savimi, nuo egoizmo, – knyga grąžina mus į mūsų dabartį leisdama suprasti, kad gyvenimas vyksta ne duodant įsakymus ar priverčiant, ne dėl taisyklių laikymosi, bet tik dėl ekstazės, kerų, sužavėjimo, kurie išveda iš savęs, skatina iškeliauti ir suvokti istoriją per santykių, bendrystės ir agapės prizmę.

Šią santuokinio pobūdžio meilę, kuri paveikia visus pojūčius ir įkvepia kelionės žingsnius, žmogus gali išgyventi ne tik kito žmogaus, bet ir Dievo atžvilgiu. Taip atsitinka tam, kas pasišvenčia Dievui, remdamasis Evangelinių patarimų, skirtų skelbti santykio su Juo pirmenybę, išmintimi ir vaisingumu. Dėl to Giesmių giesmė yra švyturys, apšviečiantis pašvęstuosius.

Giesmių giesmė, apibūdinama kaip susivienijimo mistikos giesmė, gali būti skaitoma ir kaip širdies kelias link Dievo, kaip egzistencinė piligrimystė link susitikimo su kūnu tapusiu Dievu, kuris myli santuokine meile. Ją galima skaityti kaip santuokinės meilės simfoniją, kurią sudaro mylimojo ieškojimo nerimas (dôd), artėjimas prie susitikimo, kuris pasotina širdį, ir sustojimas skonėjantis išrinkimu bei priklausymu vienas kitam.

Giesmių giesmės šviesoje pašvęstasis gyvenimas atsiskleidžia kaip pašaukimas meilei, kuri trokšta gyvojo Dievo (Ps 42, 3; 63, 2), kuris uždega pasaulyje pasislėpusio Dievo paieškas (1 Kr 16, 11; Ps 105, 4; Iz 55, 6; Am 5, 6; Sof 2, 3) ir kuris sutinka jį brolių veiduose (Mt 25, 40). Būtent ten Dievas randa erdvės pastatyti savo padangtę (Apr 21, 3) – maldoje arba širdies gelmėje, kur Dievui patinka gyventi (Gal 2, 20). Pašvęstieji vyrai ir moterys juda link Kristaus, kad sutiktų jo žodžius, kurie yra dvasia ir gyvenimas (Jn 6, 63), siekdami rasti jį šventose vietose, bet taip pat gatvėse ir aikštėse (Gg 3, 2), paskirti paversti savo asmeninį susitikimą su jo meile aistra, kuri užtaria istorijoje.

Pašvęstasis gyvenimas – statio orante (maldos stotis) istorijos širdyje

3. Apaštališkajame laiške, skirtame pašvęstiesiems, popiežius Pranciškus rašo: „Tikiuosi, kad kiekviena pašvęstojo gyvenimo forma savęs paklaus, ko šiandien reikalauja Dievas ir žmonija. […] Tiktai dėmesingai atsižvelgiant į pasaulio poreikius ir klusniai įsiklausant į tai, ką sako Šventoji Dvasia, šie Pašvęstojo gyvenimo metai gali tapti tikruoju kairòs, malonės ir perkeitimo turtingu Dievo laiku“^[7].

Šis klausimas suskamba kiekvienam iš mūsų. Popiežius siūlo pirmą atsakymą: „Patirti ir parodyti, jog Dievas geba sklidinai pripildyti mūsų širdį ir padaryti mus tokius laimingus, kad mums nebereikia kitur ieškoti laimės“^[8].

Trokštančius pilnatvės ir ieškančius laimės, degančius aistra ir niekad nepasisotinančius džiaugsmu – visus mus jungia šis nerimastingumas.

Ieškome tikrojo džiaugsmo (plg. Jn 15, 11) tokiais „laikais, kuriais Dievo užmiršimas virto įpročiu, […] laikais, kuriais įgijusi aiškesnį savęs bei savosios laisvės pažinimą, žmogiškoji asmenybė siekia išsikovoti sau pilną laisvę, visiškai nevaržomą jokių antgamtinių įstatymų. […] Be to, tai laikai, kuriais žmogaus protas ėmė skelbti absurdiškus, bet kokią viltį sunaikinančius dalykus. Pagaliau, tai laikai, kuriais žymiosios senojo pasaulio religijos patyrė niekad anksčiau neturėtų sukrėtimų bei pakitimų.“^[9].

Tokiais žodžiais palaimintasis Paulius VI kreipėsi į pasaulį per paskutinę viešą Antrojo Vatikano susirinkimo sesiją. Mūsų laikmečiui – dar labiau nei iškart po Susirinkimo – būdingas pokyčių paradigminis centriškumas, o jo išskirtiniai bruožai yra greitis, reliatyvumas ir kompleksiškumas. Viskas keičiasi greitesniu ritmu nei praeityje, ir tai lemia dezorientaciją bei nerimą tuose, kurie pasilieka prisirišę prie senoviško dalykų supratimo ir įprastinių tikrovės interpretacijos elementų. Šis pagreitis padaro dabartį labai lakia: dabartis yra emocijų, susitikimų, laikinų pasirinkimų vieta, o taip norėtųsi stabilumo ir tvirtų atramos taškų, kurių vertę reikėtų suvokti ir pagal kuriuos gyventi.

Įvykių, komunikacijos ir patirčių pertekliuje sunku apibendrinti ir atsirinkti, todėl daugelis neįstengia išgyventi prasmės ieškojimo, kad dabartis taptų supratimo, bendrystės ir dalijimosi laboratorija.

Šiuolaikinė kultūra, ypač Vakarų, nukreipta pirmiausiai į praktiką, visa skirta veikti ir gaminti, kaip pasekmę sukelia nesuvoktą tylos, klausymosi, kontempliatyvaus atokvėpio poreikį. Visgi kyla rizika, kad šios dvi priešingos kryptys sužadins dar didesnį paviršutiniškumą. Tiek aktyvizmas, tiek kai kurie būdai išgyventi kontempliaciją gali reprezentuoti tam tikrą bėgimą nuo savęs pačių ar nuo realybės, neurotinį klajojimą, o tai padaro gyvenimus pilnus bėgimo ir nereikalingumo jausmo.

Būtent šiame kontekste „netrunka iškilti, kartais dar miglotai, unikalus ir nuolat augantis dvasingumo ir antgamtinių dalykų poreikis, kuris yra nerimo, gyvenančio žmogaus širdyje, ženklas. Žmogaus, kuris neatsiveria transcendentiniam Dievo horizontui. Deja, būtent Dievas daugelio žmonių paliekamas už horizonto; ir net jei kalbėjimas apie Dievą nesutinka abejingumo, užsidarymo ar atmetimo, vis tiek norima, kad tai būtų nustumta į subjektyvią sritį, susiaurinta iki intymaus ir privataus fakto, išstumta iš viešosios sąmonės“^[10].

4. Pašvęstasis gyvenimas, kuriam būdingas nuolatinis Dievo ieškojimas ir besitęsiantis savo tapatybės permąstymas, jaučia šio pasaulio poreikius ir kultūrinį klimatą. Pasaulis, praradęs suvokimą apie Dievą ir jo veiksmingą buvimą istorijoje, rizikuoja nebeatpažinti pats savęs. Išgyvena ne tik ne-sižavėjimo, ne-pritarimo ir in-diferencijos, bet ir be-prasmybės laiką. Daugeliui tai pasimetimo laikas, kai pasiduodama ir atsisakoma ieškoti dalykų prasmės, tikrų dvasios žlugimų laikas.

Šiuo laiku Bažnyčia – ir pašvęstasis gyvenimas joje – yra kviečiama liudyti, kad „Taip, Dievas yra. Jis tikrai egzistuoja, Jis yra gyvas ir yra asmuo. Jis yra rūpestingas, nepaprastai geras […]. Jis mūsų kūrėjas, mūsų tiesa, mūsų laimė. Kai žmogus stengiasi kreipti savo protą ir širdį į Dievą bei apie jį mąstyti, jis atlieka tokį dvasinį veiksmą, [kurį vadiname kontempliacija], kurį reikia laikyti visų kilniausiu ir tobuliausiu; veiksmą, iš kurio ir mūsų laikais daugybė žmogiškosios veiklos sričių gali ir privalo įgauti didesnio kilnumo.“^[11].

Būtent ši užduotis yra patikėta pašvęstajam gyvenimui: liudyti – šiais mūsų laikais – kad Dievas yra laimė. Tik žvilgsnio ir širdies sutelkimas į Jį leidžia mums gyventi pilnatvėje.

Žodis ‚kontempliuoti‘ kasdienėje kalboje vartojamas nurodyti ilgą įsižiūrėjimą, dėmesingą stebėjimą ko nors, kas sukelia nuostabą ar susižavėjimą: gamtos reginį, žvaigždėtą dangų, paveikslą, paminklą, panoramą. Šis žvilgsnis, pagaudamas grožį ir juo mėgaudamasis, gali eiti toliau už tai, kas kontempliuojama, skatinti ieškoti to grožio autoriaus (plg. Išm 13, 1-9; Rom 1, 20). Tas žvilgsnis savyje talpina kažką, kas siekia toliau negu akys: žvilgsnis motinos į jos glėbyje miegantį vaiką ar žvilgsnis dviejų senolių, kurie visą gyvenimą nugyvenę kartu išlieka įsimylėję. Toks žvilgsnis intensyviai komunikuoja, išreiškia santykį, pasakoja tai, kas vienas yra kitam.

Jei tiesa, kad kontempliacijos termino kilmė graikiška (theorein/theoria) ir reiškia proto intuiciją, kai jis matomų dalykų įvairovėje įžvelgia vieną, apima visumą per vieną fragmentą ir giliausią dalykų prigimtį reiškinyje, tai dar labiau tiesa yra tai, kad biblinis žmogus turi iš esmės kontempliatyvią animus (sielą). Savo kaip kūrinio nuostaboje, suvokdamas, kad buvimą ir egzistavimą gauna iš laisvo ir dovanai duodamo Dievo veiksmo, jis randa priebėgą kaskart, kai širdį apima nerimas. Psalmės yra persunktos šio dėkingumo ir nuostabos kupino žvilgsnio į žmogų ir dalykus.

5. Biblinis žmogus suvokia meilės kupiną Dievo iniciatyvą bei jo laisvą pasirinkimą ir kitoje srityje: Žodžio dovanoje. Iniciatyva Dievo, kuris kreipiasi į savo kūrinį, užmezga su juo dialogą, įtraukia jį į tą asmeninį abipusiškumo ir sandoros santykį – Aš dėl tavęs ir tu dėl manęs – nėra savaime suprantamas dalykas, prie kurio galima priprasti. Tai stulbinantis apsireiškimas, prieš kurį tiesiog „būnama“ priimančioje ir pripažįstančioje laikysenoje.

Pranašai yra patyrę šios laikysenos liudytojai. Dešimt žodžių, kuriais užantspauduojama sandora (plg. Iš 34, 28), pradedami taip: Klausyk, Izraeli (Įst 6, 4). Pirmoji nuodėmė, ar tiksliau, kiekvienos nuodėmės šaknis Izraeliui yra Žodžio užmiršimas: taip įvyko pradžioje, išsireikalaujant autonomiją nuo Dievo (plg. Pr 3, 3-6), taip skelbė Mozė ir pranašai, rūsčiai priekaištaudami tautai, kad apleido sandorą. „Dievo žodis neišvengiamai atskleidžia ir žmogui duotą dramatišką galimybę nusigręžti nuo šio sandoros su Dievu dialogo, kuriam esame sukurti. Dieviškasis žodis aikštėn iškelia ir žmogaus širdyje gyvenančią nuodėmę.“^[12].

Laikų pilnatvėje Dievo iniciatyva pasiekia savo išsipildymą: Žodis pasidarė toks glaustas, kad tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, jis sutrumpėjo tiek, kad tylėjo lemiamą Velykų valandą; kūrimas užleidžia vietą atpirkimui, kuris yra naujasis kūrimas.

Naujajame Testamente žodis kontempliacija randamas tik vieną kartą. Vienintelis tekstas, kuriame jis pavartotas, kalba apie žmogaus žvilgsnį ir širdį, susitelkusius į nukryžiuotąjį Jėzų Kristų, Tą, kuris papasakojo žmonėms apie Dievą (plg. Jn 1, 18). Užfiksuojamas momentas, sekantis iškart po Jėzaus mirties, kai šimtininkas sušunka, po kryžiumi paskelbdamas: Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis! (Lk 23, 47). Lukas pažymi: Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio (graikiškai: theoría; lotyniškai: spectaculum) ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę (Lk 23, 48). Ištrauka iš Luko evangelijos kalba apie vienybę tarp išorės ir vidaus, apie žvilgsnį ir atgailą. Matymo veiksmas ir mušimosi į krūtinę gestas rodo gilią asmens vienybę, vienybę, kuri slėpiningai susikuria Kristaus akivaizdoje. Taigi, terminas theoría (kontempliacija) pažymi „konkretų reginį… nukryžiuotąjį Jėzų iš Nazareto, ‚Žydų Karalių‘“^[13]: krikščioniškosios kontempliacijos centras yra nukryžiuotasis Kristus.

Tad kontempliacija yra „į Jėzų įsmeigtas tikėjimo žvilgsnis“^[14], pasak paprastų Arso kaimiečio žodžių savo šventam klebonui: „Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane“^[15]. Šventoji Jėzaus Teresė panašiai aiškina: „Panašiai, kaip ir žemėje tarp dviejų žmonių, kurie vienas kitą stipriai myli ir vienas kitą gerai supranta. Atrodo, kad jie ir be ženklų vienas kitą supranta, vien tik žvilgtelėję vienas į kitą. Taip turėtų būti ir čia. Nežinodami, kaip tai vyksta, abu besimylintieji (Dievas ir siela) be paliovos žiūri viens į kitą, kaip sako “Giesmių giesmės” sužadėtinis savo sužadėtinei. Atrodo, kad ten taip yra, kaip aš girdėjau“.^[16]

Taigi kontempliacija yra žmogaus žvilgsnis į Dievą ir į Jo rankų darbą (plg. Ps 8, 4). O grįžtant prie Palaimintojo Pauliaus VI žodžių, „pastangos sutelkti į Jį žvilgsnį ir širdį, […] yra aukščiausias ir pilniausias dvasios veiksmas“^[17].

6. Pašvęstieji šiandien turbūt labiau nei bet kada yra pašaukti būti pranašais, mistikais ir kontempliuotojais, atrasti Dievo buvimo ženklus kasdieniame gyvenime, tapti išmintingais pašnekovais, kurie mokėtų atpažinti klausimus, kuriuos Dievas ir žmonija kelia mūsų istorijos vingiuose. Didysis iššūkis yra gebėjimas „ir toliau tikėjimo akimis „matyti“ Dievą pasaulyje, neigiančiame Jo buvimą“^[18].

Pats gyvenimas, toks, koks yra, yra pašauktas tapti mūsų kontempliacijos vieta. Rūpinimasis vidiniu gyvenimu neturi mūsų egzistencijos patalpinti tarp dangaus ir žemės, ekstazėje ir nušvitimo būklėje, bet pagimdyti gyvenimą, kuris kuklioje artumoje su Dievu ir nuoširdžioje empatijoje artimo atžvilgiu kuria ir įgyvendina istorijoje apvalytą ir perkeistą egzistenciją.

Dietrichas Bonhoefferis naudoja cantus firmus (pamatinė melodija polifonijoje)^[19] įvaizdį, aiškindamas, kaip susitikimas su Dievu leidžia tikinčiajam kontempliuoti pasaulį, žmones, atliktinas užduotis, pasiliekant kontempliatyvioje laikysenoje, o ši laikysena jam leidžia visuose dalykuose matyti, išgyventi, skonėtis mistišku Trejybinio Dievo artumu.

Kontempliatyvus asmuo pamažu, per ilgą procesą, suvienija darbą dėl Dievo ir jautrumą, leidžiantį jį pajusti, pastebi Dievo žingsnių garsą kasdienio gyvenimo įvykiuose, tampa švelnios tylos dvelksmo (1 Kar 19, 12) žinovu kasdienybėje, kur apsireiškia Viešpats.

Bažnyčioje kontempliatyvi ir aktyvi dimensijos susipina taip, kad negali būti atskirtos. Konstitucija Sacrosanctum concilium pabrėžia Bažnyčios dieviškai žmogišką prigimtį, kuri „yra žmogiška ir dieviška, regima ir apdovanota neregimąja tikrove, veržli, veikli ir atsidėjusi kontempliacijai, gyvenanti šiame pasaulyje, tačiau keleivė. Ir tokiu būdu sutvarkyta, kad tai, kas joje žmogiška, yra nukreipta ir palenkta tam, kas dieviška, regima – tam, kas neregima, veikla – kontempliacijai, dabartis – būsimajam miestui, kurio ieškome“^[20].

Kviečiame grįžti prie viso mūsų gyvenimo pradžios ir pagrindo: santykio su gyvojo Dievo Slėpiniu, gyvenimo Dvasioje viršenybės, meilės bendrystės su Jėzumi, „gyvenimo centru ir nuolatiniu kiekvienos iniciatyvos šaltiniu“^[21], patirties, kuria turi būti dalijamasi.^[22]

Mums, pašvęstiesiems, būtų gerai prisiminti, kad jokia bažnytinė veikla nebūna evangeliškai vaisinga, jei nepasiliekame glaudžiai susijungę su Kristumi, kuris yra vynmedis (plg. Jn 15, 1-11): Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5). Kas nepasilieka Kristuje, negalės nieko duoti pasauliui, negalės padaryti nieko, kad perkeistų nuodėmės struktūras. Nersis iš kailio dėl daugelio dalykų, galbūt svarbių, bet ne esminių (plg. Lk 10, 38-42), rizikuodamas bėgti bergždžiai.

Popiežius Pranciškus mus drąsina: „Jėzus trokšta evangelizuotojų, skelbiančių Gerąją Naujieną ne tik žodžiais, bet pirmiausia ir Dievo artumo perkeistu gyvenimu. […] Pripildyti Dvasios evangelizuotojai yra evangelizuotojai, kurie meldžiasi ir darbuojasi. […] Visada būtina puoselėti vidinę erdvę, suteikiančią pastangoms bei veiklai krikščionišką prasmę. Be ilgėlesnių adoracijos, maldingo susitikimo su Dievo žodžiu, nuoširdaus pokalbio su Viešpačiu akimirkų užduotys greitai praranda prasmę, dėl nuovargio ir sunkumų netenkame jėgų ir užsidegimas išblėsta. Bažnyčia negali išsiversti be maldos plaučių“^[23].

7. Bažnyčioje, kaip cantus firmus, išskirtinai kontempliacijai atsidėję broliai ir seserys yra „Bažnyčios-Sužieduotinės ypatingos vienybės su savo už viską labiau mylimu Viešpačiu ženklas“^[24], bet šis laiškas nėra skirtas išskirtinai jiems. Kviečiame kartu įsigilinti į kontempliatyviąją dimensiją pasaulio širdyje, kiekvieno pašvęstojo gyvenimo pamatą ir tikrą bažnytinio vaisingumo šaltinį. Kontempliacija iš kiekvieno pašvęstojo reikalauja žengti pirmyn nauju dvasios režimu.

Naujas būdas bendrauti su Dievu, su savimi pačiais, su kitais, su kūrinija, kuri neša Aukščiausiojo žymę^[25]. Kontempliatyvus asmuo įveikia bet kokią kliūtį, kad pasiektų šaltinį, Dievą; atveria širdies akis, kad galėtų įžvelgti, apsvarstyti ir kontempliuoti Dievo buvimą žmonėse, istorijoje ir įvykiuose.
Asmeninis susitikimas su istoriniu Dievu, kuris jo Sūnaus asmenyje atėjo gyventi tarp mūsų (plg. Jn 1, 14), ir dalyvauja kiekvieno žmogaus istorijoje, kasdieniuose įvykiuose ir nuostabiame kūrimo darbe. Kontempliatyvus asmuo mato gyvenimą ne kaip kliūtį, bet kaip veidrodį, kuris mistiškai atspindi Veidrodį^[26].
Tikėjimo patirtis, kuri viršija žodinį tikėjimo išpažinimą, leisdama, kad jame išreiškiamos tiesos taptų gyvenimu. Kontempliatyvus asmuo pirmiausiai yra tikintis asmuo, tikėjimo žmogus, įsikūnijusio tikėjimo, o ne tikėjimo-laboratorijos^[27].
Draugystės santykis, tratar de amistad^[28], kaip teigia pirmoji moteris Bažnyčios daktarė, Šventoji Jėzaus Teresė; dovana tokio Dievo, kuris trokšta giliai bendrauti su žmogumi, kaip tikras draugas (plg. Jn 15, 15). Kontempliuoti – tai mėgautis Viešpaties draugyste, būti Bičiulio artumoje.
Pasinėrimas į aistringą ieškojimą Dievo, kuris gyvena su mumis ir nuolat ieško žmonių jų kelyje. Kontempliatyvus asmuo suvokia, kad asmeninis Aš nustato atstumą tarp Dievo ir savęs pačių, todėl nepaliauja būti Mylimojo elgeta, ieškodamas jo teisingoje vietoje, savo gelmėje, šventovėje, kurioje gyvena Dievas.
Atvirumas gyvojo Dievo apsireiškimui ir bendrystei per Kristų Šventojoje Dvasioje^[29]. Kontempliatyvus asmuo leidžiasi užpildomas apreiškimo ir perkeičiamas bendrystės, tampa švytinčiu Trejybės atvaizdu ir padaro pastebimą žmogiškame trapume „dieviškojo grožio žavesį ir jo ilgesį“^[30]. Tiek daug įvyksta gyvenimo tyloje, kur nutyla žodžiai tam, kad kalbėtų žvilgsnis, pilnas vaiko nuostabos; kad kalbėtų ištiestos rankos, kurios dalijasi motinos gestu, už tai nelaukiančiu nieko; kad kalbėtų šauklio kojos (Iz 52, 7), gebančios pereiti sienas, kad skelbtų Evangeliją.

Taigi, kontempliacija nepateisina vidutiniško, besikartojančio, nusibodusio gyvenimo. „Vien Dievo gana“ tiems, kas seka Jėzumi: tai neatsiejama ir niekuo nepakeičiama šio pasirinkimo dimensija. Su „širdimi link Viešpaties“^[31] keliavo kontempliatyvieji ir mistikai Krikščionybės istorijoje. Pašvęstiesiems asmenims sekimas Kristumi visada yra kontempliatyvus sekimas, o kontempliacija yra perkeičiančio sekimo pilnatvė.

IEŠKOTI

Ar nematėte to, kurį myli mano širdis?
Giesmių giesmė 3,3

Klausant Žodžio

8. Mylėti – tai reiškia būti pasirengusiam išgyventi kasdienę ieškojimo mokinystę. Ieškojimo dinamika liudija, kad niekas nėra pats sau pakankamas, reikalauja pradėti kelionę į savo gelmes, traukiamiems tos „šventosios žemės, kuri yra kitas“^[32], kad susilietume bendrystėje. Tačiau kitas yra slėpinys, visada yra už mūsų troškimų ir mūsų lūkesčių ribų, yra nenuspėjamas, reikalauja ne pasisavinimo, bet rūpesčio, globos ir erdvės, kurioje galėtų žydėti jo laisvė. Jei taip yra santykyje su žmogumi, tai juo labiau galioja Dievui, tam aukščiausios laisvės, dinamiško santykio, pilnatvės, kurios dydis mus viršija, kurios silpnumas, pasirodantis per Kryžių, mus nuginkluoja, slėpiniui.

Meilė Giesmių giesmėje yra kova ir vargas, būtent taip kaip mirtis (māwet, Gg 8, 6), meilė nėra idealizuojama, bet apgiedama sąmoningai suvokiant jos krizes ir pasiklydimus. Ieškojimas atneša pastangas, prašo keltis ir leistis kelionėn, prašo prisiimti „nakties“ tamsą. Naktis – tai nebuvimas šalia, atotrūkis ar atsitolinimas nuo to, kurį myli širdis, ir sužadėtinės kambarys iš poilsio ir svajonių vietos persikeičia į kalėjimą ir košmarų bei sielvartavimų vietą (plg. Gg 3, 1). Sužadėtinė, pagrindinė dramos veikėja, ieško mylimojo, bet Jo nėra. Reikia jo ieškoti, eiti per gatves ir aikštes (Gg 3, 2). Mesdama iššūkį nakties pavojams, draskoma troškimo vėl jį apkabinti, sužadėtinė užduoda amžiną klausimą: Ar nematėte to, kurį myli mano širdis? (Gg 3, 3). Tai klausimas, išrėkiamas tamsiausioje naktyje, kuris pažadina jo prisiminimo džiaugsmą, atnaujina nepakeliamo jo tolumo žaizdą. Sužadėtinė yra kankinama nemigos.

Naktis vėl grįžta kaip pagrindinė veikėja penktajame Giesmių giesmės skyriuje: mergina yra savo kambaryje, jos mylimasis pasibeldžia ir prašosi įleidžiamas, bet ji delsia, ir jis nueina (Gg 5, 2-6). Nesusipratimo dinamika tarp jųdviejų ar sapnas, kuris persikeičia į siaubingą košmarą? Tekstas tęsiasi nauju ieškojimu, turinčiu didelio išbandymo skonį, ne tik emocinį ir jausminį, bet ir fizinį, nes sužadėtinė, išėjusi viena į naktį, yra sumušama sargybos, ji sužeidžiama ir atimama jos skraistė (Gg 5, 7). Meilė meta iššūkį nakčiai ir jos pavojams, ji didesnė už bet kokią baimę: Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę (1 Jn 4, 18).

Ieškodama sužadėtinio moteris pažįsta savo asmeninį jausmų pasaulį. Tiria savo širdies gelmes ir atranda serganti meile (Gg 2, 5; 5, 8). Ši liga nusako jos būsenos „pakitimą“, faktą, kad dėl susitikimo su mylimuoju jaučiasi negrįžtamai paženklinta, „perkeista“, tai yra tapusi „kitokia“, pasižadėjusi, pasišventusi kitam, kuris pripildo jos dienas prasmės. Tokia yra kiekvieno tikrai mylinčio būsena.

Tik tas, kas ištveria nakties sopulius su mylimojo vardu lūpose ir jo veido įspaudu širdyje, būdamas tikras dėl juos jungiančio ryšio, gali mėgautis šviežiu susitikimo džiaugsmu. Meilės liepsna ima lydyti įsimylėjėlius, kurie, išėję iš vienatvės žiemos, mėgaujasi bendrystės pavasariu ir lenktyniauja tarpusavyje aistringai ir poetiškai apdainuodami vienas kito grožį.

Kasdienė ieškojimo mokinystė

9. „Faciem tuam, Domine, requiram: tavo veido, Viešpatie, aš ieškau (Ps 27, 8). Kaip piligrimas, ieškantis gyvenimo prasmės, glūdinčios didžiame jį supančiame slėpinyje, žmogus iš tikrųjų ieško, dažnai net ir nesąmoningai, Dievo veido. „Parodyk, Viešpatie, man savo kelią, mokyk mane tavo takais eiti“ (Ps 25, 4): niekas negali priversti žmogaus širdies liautis ieškojus to, apie kurį Biblijoje sakoma: „Jis yra visas visur!“ (Sir 43, 27), ir kelių jo link“^[33].

Dievo ieškojimas vienija visus geros valios žmones. Net ir tie, kurie teigia esą netikintys, pripažįsta turintys šį gilų ilgesį širdyje.

Popiežius Pranciškus įvairiomis progomis nurodė kontempliatyviąją gyvenimo dimensiją kaip tą, per kurią įeinama į slėpinį. „Kontempliacija yra protas, širdis, keliai“^[34], yra „sugebėjimas nustebti; mokėjimas klausytis tylos ir jausti skambios tylos gijos šnabždesį, kuriame Dievas mums kalba. Kad įeitume į slėpinį, turime nebijoti realybės: neužsidaryti savyje pačiuose, nebėgti nuo to, ko nesuprantame, neužmerkti akių prieš problemas, neneigti jų, nepanaikinti kylančių klausimų […], išeiti iš savo patogaus saugumo, tingumo ir abejingumo, kurie mus stabdo, ir imti ieškoti tiesos, grožio ir meilės, ieškoti ne savaime suprantamos prasmės, nebanalaus atsakymo į klausimus, kurie sukelia mūsų tikėjimo, mūsų ištikimybės, mūsų proto krizę“^[35].

10. Įžengimas į slėpinį reikalauja nuolatinio ieškojimo, būtinybės eiti toliau, neužmerkti akių, ieškoti atsakymų. Žmogus yra nuolatiniame siekime geresnių dalykų, nuolatos kelionėje, nuolat ieškantis. Ir nemažas pavojus gyventi apkvaišusiam nuo stiprių emocijų, amžinai nepatenkintam. Dėl to mūsų laikmetis yra žlugimo ir nuopuolio, abejingumo ir skonio praradimo laikas. Būtina suvokti šiuos sunkumus, kurie sekina, suprasti postmodernios sielos garsus ir pažadinti šiame trapume šaknų jėgą, kad primintume pasauliui apie pranašišką Evangelijos gyvybingumą.

Krikščioniškasis gyvenimas „reikalauja ir reiškia perkeitimą, apsivalymą, moralinį ir dvasinį žmogaus pakilimą; tai yra, reikalauja ieškojimo, pastangų siekti tokios asmeninės būsenos, tokios vidinės jausmų, minčių, mąstysenos ir išorinės elgsenos būklės, ir tokios malonės bei dovanų gausos, kurią vadiname tobulumu“^[36]. Bėgdami link bet kokių atsitiktinių tikslų, vartojimo, madų, galios, norų, jausdami prievartinį spaudimą tai kartoti, ieškome naujų malonumų, niekaip nerasdami pasitenkinimo: mūsų dienomis vyrai ir moterys šiose iliuzijų paieškose pasiekia desperacijos skonį, kuris uždaro gyvenimą ir jį užgesina.

Jau šv. Augustinas nustatė diagnozę, nurodydamas, kad žmonės ne visuomet geba padaryti kokybinį šuolį, kuris juos ragina peržengti save, ieškoti begalybės, nes „puola prie to, ką įstengia, ir tuo pasitenkina, nes to, ko neįstengia, nenori tiek, kiek pakanka, kad įstengtų“^[37].

Šiame sąmonės ir jausmų rūke šiandienos patirtis, kartais tragiška, pažadina išlaisvinančio susitikimo su gyvuoju Dievu poreikį; esame pašaukti būti išmanančiais ir kantriais šių neišsakomų atodūsių (plg. Rom 8, 26-27) pašnekovais, kad neužgestų Dievo ilgesys, rusenantis po abejingumo pelenais.

Žvelgiant į šį atsinaujinantį sakralumo ieškojimą, negalima nepastebėti, kad – net ir tarp tų, kurie sakosi esantys krikščionys, – tikėjimas atrodo susiaurintas iki trumpų religinių intarpų, kurie nesusiję su kasdienėmis problemomis. Tikėjimas atrodo nesusijęs su gyvenimu. Dievas nėra būtinas, jis nėra gyvenimo viduje, kaip yra šeima, draugai, mylimieji, darbas, namai, ekonomika. Šis atsietumas gali paliesti ir mūsų pašvęstąjį gyvenimą.

Piligrimai link gelmių

11. „Jei žmogus iš esmės yra keliauninkas, tai reiškia, kad jis yra kelionėje link tikslo, apie kurį galime pasakyti tuo pat metu prieštaringai: kad jį mato ir kad nemato. Bet nerimas yra būtent kaip vidinė šio ėjimo pirmyn spyruoklė“^[38], taip pat ir visagalės technikos ir jos idealų laikais „žmogus praradęs šį akstiną negali netapti nejudriu ir nenumirti“^[39].

Tik Dievas yra Tas, kuris pažadina nerimastingumą ir klausimo jėgą, nemigą, kuri yra atsibudimo ir pajudėjimo į kelionę pradžia. Tai varomoji kelionės jėga, nerimastingumas gyvenimo iškeltų klausimų akivaizdoje stumia žmogų į ieškojimo piligrimystę.

Krikščionio gyvenimo šaknis yra pamatinis tikėjimo judesys: pradėti kelionę link Jėzaus Kristaus, kad Jis taptų gyvenimo centru. Šis išėjimas atveda prie Dievo ir jo Meilės pažinimo. Tai piligrimystė, žinanti tikslą. Radikalus pasikeitimas, kuris iš klajoklių padaro piligrimus. Buvimas piligrimais kviečia judėti, veikti, imtis pastangų. Kelias, kurį reikia nueiti, slepia savyje riziką, neužtikrintumą, atvirumą naujovėms, nelauktiems susitikimams.

Piligrimas nėra tas, kas paprasčiausiai persikelia iš vienos vietos į kitą, jis nepaskiria kitam ieškoti tikslo, jis žino, kur nori nukakti, turi širdį traukiantį tikslą ir atkakliai spartina žingsnį. Jis nepuoselėja vien tik migloto laimės ieškojimo, bet žvelgia į aiškų tašką, kurį pažįsta ar bent nutuokia esant, apie kurį yra girdėjęs ir dėl kurio nusprendė išvykti. Krikščionio tikslas yra Dievas.

Quaerere Deum

12. Šv. Benediktas, atkaklusis Dievo ieškotojas, užtikrina, kad vienuolis nėra tas, kas surado Dievą, bet tas, kas jo ieško visą gyvenimą. Reguloje jis prašo ištirti jauno vienuolio motyvaciją, kad pirmiausiai būtų įsitikinta „si revera Deum quaerit“, ar iš tikrųjų ieško Dievo^[40].

Tokia yra kiekvieno krikščionio, kiekvieno pašvęstojo gyvenimo paradigma: ieškoti Dievo, si revera Deum quaerit. Lotyniškas žodis quaerere reiškia ne tik ieškoti, leistis į kokio nors dalyko paieškas, stengtis, kad pasiektum, bet taip pat ir klausti, užduoti klausimą. Žmogus – tai būtybė, kuri nenustodama klausia ir ieško. Taigi, ieškoti Dievo – tai reiškia niekad nepailsti klausti, kaip Giesmių Giesmės sužadėtinė: Ar nematėte to, kurį myli mano širdis? (Gg 3, 3).

Giesmių Giesmės pasakojimo fil rouge (raudonoji gija) yra būtent meilės ieškojimo tema, mėgavimosi artumu po to, kai buvo patirtas nebuvimo kartėlis, aušros, pasitinkamos po nakties, užmiršimo savęs, išgyvenamo kaip sąlyga, kad surastum Kitą.

Pirmasis meilės laipsnis yra ieškanti meilė. Troškimas ir ieškojimas yra dominuojančios patirtys, o kitas yra suvokiamas kaip nesanti Esatis. Giesmių Giesmės sužadėtiniai prisistato kaip meilės elgetos, liepsnojantys mylimojo ieškotojai.

Ieškoti Dievo – tai reiškia užmegzti santykį su Juo ir leisti tai Esačiai išbandyti mūsų žmogiškumą. Tai reiškia niekada nepasitenkinti tuo, ką pasiekėme. Dievas nuolat mūsų klausia: Kur esi? (Pr 3, 9). Dievo ieškojimas reikalauja nuolankumo: mūsų tiesa yra atskleidžiama Dvasios šviesos, o joje atpažįstame, kad Dievas pirmas mūsų ieško.

„Nerimastinga širdis – tai širdis, kuri galiausiai nepasitenkina niekuo, kas yra mažiau negu Dievas ir būtent tokiu būdu tampa mylinčia širdimi. […] Bet ne tik mes, žmonės, esame nerimastingi santykyje su Dievu. Dievo širdis yra nerimastinga santykyje su žmogumi. Dievas mūsų laukia. Jis mūsų ieško. Jis taip pat nėra ramus, kol mūsų nerado. Dievas yra nerimastingas mūsų atžvilgiu, ieško žmonių, kurie leidžiasi užkrečiami jo nerimastingumu, jo aistra mums. Žmonių, kurie savyje nešiojasi ieškojimą, slypintį širdyse, ir, tuo pat metu, leidžiasi paliečiami savo širdyje Dievo ieškojimo mūsų atžvilgiu“^[41].

Mūsų ieškojimo motyvas atveda prie Meilės, kuri pirmoji mūsų ieškojo ir mus palietė, nes atpažįstame jos antspaudą. Gali atsitikti, kad atsisakydami ieškoti nutildome savyje balsą, kviečiantį į išsipildymą. Gali atsitikti taip, kad sustojame mėgautis blizgučiais, kurie apakina, pasitenkinę duona, kuri numalšina dienos alkį, pakartodami savyje pradinį prarastojo sūnaus (plg. Lk 15, 11-32) pasirinkimą.

Gali atsitikti taip, kad horizontas susiaurėja, o širdis nebelaukia to, kuris ateina. Bet Dievas ateina visada, kol Meilės viršenybė neįsitvirtina mūsų gyvenime. Grįžta Giesmių Giesmės dinamika, ieškojimo žaidimas: negalime įsivaizduoti suradę Dievą kartą visam laikui.

Ieškojimas naktyje

13. Savo guoly per naktis ieškojau to, kurį myli mano širdis; ieškojau, bet jo neradau (Gg 3, 1). Giesmės skaitinys apgaubia meilės svajonių idilija, tuo pat metu parodydamas pasikartojančią ir gyvą įsimylėjusios sielos kančią. Meilė – tai perkeičianti patirtis, o ne efemeriškas ir trumpas susitikimas, ji kviečia išgyventi mylimojo nebuvimo galimybę, o kartais tremtį, lūžį santykiuose, išsiskyrimą. Iš tokios galimybės gimsta laukimas, abipusis ir nuolatinis ieškojimas. Niekados nepasitenkinančios sielos šauksmas. Giesmių Giesmė mums prieš akis pateikia krizės, susipriešinimo laiką, momentą, kuriame atpažįstame ir priimame vienas kitą po pradinės ugnies ir aistros. Tai momentas, kai pradedama mylėti kitokiu būdu. Atstumas tampa ieškojimu, o ilgesys, kuris sukelia sielvartą ir žeidžia, tampa būtinu meilės maistu.

Troškimas

14. Meilė Dievui būtinai išgyvena šį troškimą. Dievas yra nematomas, visada aukščiau viso kito, mūsiškis jo ieškojimas niekada nesibaigia, jo buvimas yra vengiantis atvirumo: „Dievas yra Tas, kuris mūsų ieško, ir kartu Tas, kuris leidžiasi ieškomas. Jis yra tas, kuris apsireiškia, ir kartu tas, kuris slepiasi. Jis yra tas, kuriam galioja psalmės žodžiai: Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau (Ps 27, 8), ir daug kitų Biblijos žodžių, kaip tie, kuriuos taria sužadėtinė Giesmių giesmėje: Savo guoly per naktis ieškojau to, kurį myli mano širdis; ieškojau, bet jo neradau. Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą – gatves ir aikštes, – turiu ieškoti to, kurį myli mano širdis. Ieškojau, bet jo neradau (3,1-4). […] Paraginti Giesmių Giesmės žodžių ieškojau, bet jo neradau, iškeliame ateizmo, ar tiksliau, nežinojimo apie Dievą problemą. Niekam iš mūsų nėra tolima tokia patirtis: mumyse yra potencialus ateistas, kuris šaukia ir šnabžda kiekvieną dieną apie savo sunkumus tikėti“^[42].

„Si comprehendis, non est Deus“^[43], rašo Augustinas. Tai reiškia: „Jei manai, kad jį supratai, tai nebėra Dievas“. Ieškojimo kategorija išsaugo atstumą tarp ieškančio kūrinio ir Kūrėjo. Tas atstumas yra esminis, nes Ieškomasis nėra objektas, bet jis taip pat yra subjektas, išties tikrasis Subjektas, kadangi jis pirmas ieškojo, pašaukė, pamilo, pažadindamas mūsų širdies troškimą.

Mūsų ieškojimas kviečiamas į nuolankumą, nes atpažįstame savyje „potencialius ateistus“, patiriame sunkumus tikėti, pripažįstame savyje tą gebančią savimi pasirūpinti ir kartais arogantišką puikybę, kuri mus atskiria nuo kitų ir mus pasmerkia. Dievo ieškojimas reikalauja pereiti naktį ir net pasilikti joje gana ilgai. Atrasti jėgą ir grožį tikėjimo kelio, kuris mokėtų sustoti priešais abejonių tamsybes, atsisakydamas pretenzijų rasti išeitis bet kokia kaina. Išgyventas tikėjimas mums leis liudyti Kristų nuolankia kalba to, kuris išmoko gyventi naktyje ir sugyventi su jos klausimais.

Šventajame Rašte naktis yra kančios, vidinės kovos ir dvasinio mūšio metas, kaip atsitinka Jokūbui prie Jaboko (Pr 32, 25). Naktį Nikodemas prisiartina prie Jėzaus, slapta dėl Žydų baimės (Jn 3, 2); naktis yra ir tuomet, kai Judas pasimeta ir pasitraukia nuo gyvybiškai svarbios draugystės su Kristumi išeidamas iš vakarienės menės (Jn 13, 30); vis dar yra naktis, kai Marija Magdalietė ateina prie kapo (Jn 20, 1) ir sugeba atpažinti Mylimojo balsą (plg. Jn 20, 11-18), kaip sužadėtinė iš Giesmių Giesmės (Gg 2,8). Naktis yra troškimo, kuris persikeičia į susitikimą, laikas, jei tas laikas išgyvenamas neabejojant meile.

Nuolankus tikėjimas priima tai, kad tamsus perėjimas link aušros reiškia ne perėjimą nuo ieškojimo į turėjimą, bet veda nuo išsiskaidymo, kuris išbarsto dvasią, link vienijančios Prisikėlusiojo patirties. Gyvenimas įgauna kryptį, prasmę, kai diena po dienos, malda po maldos, išbandymas po išbandymo einama piligriminė kelionė link galutinio atsakymo, link atilsio ir nusiraminimo, link sielos ramybės.

Mūsų laikais, kurie pasižymi trapumu ir neužtikrintumu, kontempliacijos gali būti ieškoma be įsišaknijimo tikėjime, tiesiog kaip tylos, poilsio „vietos“, kaip emocinės erdvės, kaip savęs ieškojimo patenkinimo, kuris atmeta pastangas ir kančią. Dievo Žodis, kai kurių šventumo patirčių, pažymėtų skausmo ar „tikėjimo nakties“, skaitymas padeda mums išvengti pagundos išsisukti nuo žmogiškojo kelio sunkumo.

Viltis

15. Naktis, tamsus ir gūdus simbolis, tampa vilties pripildytu įvaizdžiu bibliniame ir krikščioniškame dvasingume. Dvasios istorija yra paruošiama naktį, kuri parengia spindinčią ir skaisčią dieną, šviesos dieną. Perėjimui per tamsią naktį yra būdingas užtikrintų dalykų suirimas, kad būtų galima atgimti naujam gyvenimui. Į šviesą ateinama per tamsumas, į gyvenimą per mirtį, į dieną per naktį: tai reikalauja tikėjimo gyvenimo. Tai laikas, kai asmuo kviečiamas pasilikti Dieve. Laikas, kai tie, kas ieško, kviečiami pereiti nuo patirties, kad yra mylimi Dievo, prie patirties, kad myli Dievą tiesiog dėl to, kad jis yra Dievas.

Šventasis Kryžiaus Jonas apibrėžė tamsiąją naktį kaip dvasinę patirtį kai mainosi pasimetimas, sausra, bejėgystė, skausmas ir neviltis; dvasios ir pojūčių naktis, perėjimas link tobulos meilės vienybės su Dievu. Teresė Avilietė, pačiame savo Karmelio reformos veiklos įkarštyje taip pasakoja Gyvenime: „Tokioje būsenoje pamiršdavau visas ankstesnes Dievo malones. Šioje kančioje jos tebuvo tarsi kokio sapno prisiminimas. Mano protas taip aptemdavo, kad kildavo tūkstančiai abejonių ir baimę keliantys spėliojimai. Man atrodė, kad to, kas man atsitiko, nesupratau, ir mane apgavo. Būtų buvę gana jau to, kad būčiau apgauta aš viena, bet nebūčiau kitų apgavusi. Man atrodė, jog esu tokia bloga, kad visos blogybės ir erezijos kilo iš mano nuodėmių“^[44].

Pavyzdžių yra daug, nuo Pranciškaus Asyžiečio iki Teresės iš Lizjė, nuo Gemos Galgani iki Bernadette Soubirous, nuo Tėvo Pijaus iki Teresės iš Kalkutos, kuri rašo: „Yra tiek prieštaravimų mano sieloje: gilus Dievo troškimas, toks gilus, kad skauda, nuolatinė kančia – o tuo pat metu jausmas, kad Dievo esu nemylima, atstumta, tuščia, be tikėjimo, be meilės, be užsidegimo. Dangus man nieko nereiškia, atrodo man tuščia vieta“^[45]. Sutemos tampa meilės išbandymo, ištikimybės ir mistinio Dievo artumo vieta.

O vere beata nox, „Tikrai šioji naktis palaiminga“^[46], giedame Velyknakčio liturgijoje ir skelbiame prisikėlimą ir pergalę. Naktis tampa Sužadėtinio atėjimo laiku ir keliu, Sužadėtinio, kuris suvienija su savimi ir apkabindamas perkeičia sielą, kaip gieda ispanų mistikas:

Naktie, parodžiusi man kelią!
Naktie, mielesne net už aušrą!
Naktie, sujungusi
Su Mylimuoju mylimąją,
Į Mylimąjį perkeitusi mylimąją!^[47]

GYVENTI

Mylimasis man, aš jam.
Giesmių giesmė 2, 16

Klausant Žodžio

16. Giesmių giesmė susiveja ieškojimo ir suradimo siūlu į harmoningą susitikimo ir abipusės kontempliacijos apsireiškimą konkrečiame išraiškos registre: šlovinime. Šlovinimas įtraukia visą kūną, konkrečią santykio su kitu vietą: lūpas, dantis, skruostus, kaklą, plaukus, krūtinę, rankas, kojas, bet ypač akis, kurios siunčia tokius meilės ženklus, kad yra lyginamos su balandžiais (Gg 1, 15; 4, 1; 5, 12).

Širdies pilnatvė išreiškiama švenčiančių kūnų kalba. Pagiriamasis žodis kūno grožiui išsakomas gamtos, statinių, auksakalystės meno, emocijų žodynu. Visata susitelkia kūne to, kurį myli, ir mylimojo asmuo atrodo esantis visatoje. Žodis pašvenčiamas meilei ir atsiranda bendrystės žodynas. Meilė tampa nuolatiniu ir gyvybingu dialogu, kuris atranda grožį ir jį švenčia. Sužadėtinio pagyrimas: Ak, kokia tu graži, mano mylimoji, ak, kokia graži esi! (Gg 1, 15), po kurio seka sužadėtinės atsakas: Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis – iš tikrųjų gražus! (Gg 1, 16). Šie „gero linkintys“ žodžiai gydo žaizdas, padarytas kaltinančios kalbos, akivaizdžias santykyje tarp vyro ir moters po gimtosios nuodėmės (plg. Pr 3, 12), ir leidžia atstatyti lygybę, tarpusavio santykį ir abipusį priklausymą: Mylimasis man, aš jam (Gg 2, 16), Aš esu mylimojo, ir mano mylimasis yra mano (Gg 6, 3), Aš priklausau mylimajam, ir jis manęs geidžia (Gg 7, 11). Šie žodžiai, regis, pabaigia dieviškąją bausmę, išreikštą Pradžios knygoje (3, 16). Pagyrimų ir komplimentų kalba sukuria santykių harmoniją, kuri atsispindi ir kūrinijoje, nes ji niekad nėra atskirta nuo žmogiškų reikalų (plg. Rom 8, 22-23) ir susiderina su švenčiančio žmogaus širdimi per spalvų, kvapų, skonių ir garsų margumyną.

Dievas taip pat, sužavėtas savo kūrinio, apipila jį komplimentais, kaip Mariją, kai ją pasveikina kreipiniu malonėmis apdovanotoji (kecharitoméne, Lk 1, 28), taip ją paskelbdamas grožio šedevru. Kūrinys atsako giesme Magnificat (Lk 1, 46-55), taip įvesdamas į istoriją šlovinimo galią, kuri išplečia žmogaus širdį ir veda ją į autentišką santykį su Dievu.

17. Žodis, išsiskleidžiantis, kad išlaisvintų meilę, siekia ryšio, sąjungos. Giesmė atsiveria prašymo gaida, prašymo, kuris pražysta sužadėtinės, pagrindinės dramos veikėjos, lūpose, ir parodo kontakto su mylimuoju troškimą. Mylimojo fiziškai nėra šalia, bet jis yra širdyje ir mintyse. Jo burna tampa šaltiniu, iš kurio semiamasi troškuliui numalšinti ir apsvaigti: Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais! Malonesnė tavo meilė, negu vynas, negu tavo brangiojo aliejaus kvapas! Tavo vardas – palieti kvepalai, – užtat tave mergaitės myli. (Gg 1, 2-3). Sužadėtinio (dodîm) bučiniai ir švelnumas apibūdinami kaip tôbîm „geri“, tai yra pristato tą kokybę, kurią turi tai, kas išeina iš Kūrėjo rankų (plg. Pr 1, 4), jie atitinka pirminį Dievo planą. Jie išreiškia bendrystės liturgiją, priėjimą prie kito asmens kvėpavimo, džiaugsmą, viršijantį svaigulį, kurį sukelia vynas: Tavimi mes džiaugsimės ir linksminsimės, skonėsimės tavo meile labiau negu vynu (Gg 1, 4). Mylimajam neįmanoma atsispirti, nes meilė yra tokia fatališka ir stipri tikrovė, kad ją galima lyginti tik su mirtimi (Gg 8, 6). Tai tokios neįtikėtinos traukos jėgos realybė, kad veda du į tapimą vienu.

18. Tai galioja tiek santuokiniam (plg. Pr 2, 24), tiek pašvęstajam gyvenimui, kuris analogiškai išgyvena santuokinės meilės su Kristumi dinamizmą (plg. 1 Kor 6, 17). Išties pašvęstasis gyvenimas pražysta meilėje, kuri sužavi, perima giliausius troškimus, paliečia ištakas, pažadina troškimą dovanoti save. Jis gimsta kaip meilės atsakymas Dievui, kuris dovanoja save nepasilaikydamas nieko sau, atsiliepimas į dovanai duodamą meilę, kurios negalima pasisavinti, tik priimti. „Tokia meilė apglėbia visą asmenį, sielą ir kūną, tiek vyrą, tiek moterį, jo unikaliame ir nepakartojamame asmeniniame „aš“. Tas, kuris amžiams dovanojo save Tėvui, „dovanoja“ save Išganymo slėpinyje, štai, kas pašaukė žmogų, kad tas savo ruožtu visiškai save dovanotų konkrečiai tarnystei Išganymo darbe priklausydamas vienai broliškų Bendruomenių, pripažintų ir patvirtintų Bažnyčios“^[48].

Tokia ieškojimo ir susijungimo dinamika yra kelionė, kuri niekada visiškai nesibaigia. Pašauktam asmeniui atsiveria atsivertimo ir maldos kelias, kuriame jis gyvena. Tada troškimas tampa persikeitimu ir nuskaistinimu, šlovinimu ir forma Grožyje, kuris žavi ir vienija, slėpiniu, kuriame norisi gyventi. „Ši deginanti ir gili pažintis su Kristumi vyksta ir gilėja kasdien asmeninės, bendruomeninės ir liturginės maldos dėka“^[49].

Grožio formoje

19. Krikščioniškos tapatybės šerdis, ją formuojanti jėga, yra Dievo apreiškimas, kaip sukūrimas ir išgelbėjimas, didybė, pasirodžiusi kartą ir visiems laikams Kristuje ir jo Velykose. Sūnuje ir jo žemiškoje istorijoje Dievas realizuoja ketinimą būti pažintas ir apreikšti kūriniją jai pačiai: „Esame Dievo pažymėti Dvasioje. Išties, kaip mirštame Kristuje, kad atgimtume, taip pat esame pažymėti Dvasios, kad galėtume turėti jos didybę, atvaizdą ir malonę“^[50]. Vėl suskamba abipusis kilmės pripažinimas. Dievas išreiškia žmogiškajam tvariniui savo pasitenkinimą: Apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera (Pr 1, 31). Jis pririša ją prie savęs tokia meile, kuri pripažindama grožį, jį atkuria iš naujo: Ak, kokia tu graži, mano mylimoji, ak, kokia graži esi (Gg 1, 15); tai absoliuti ir neužgesinama meilė: Aš priklausau mylimajam, ir jis manęs geidžia (Gg 7, 11).

Savo kontempliatyviu žvilgsniu sustokime prie Grožio, kurio forma esame, slėpinio. Tiek Vakarų, tiek Rytų tradicija mums pristato ir mus apšviečia apie krikščionišką grožio formą, jos unikalumą, galutinę reikšmę. Sielvartingame Išpažinimų šūksnyje: „Vėlai pamilau Tave, groži, toks senovinis ir toks naujas!“^[51] atrandame visų laikų žmogaus sielos šauksmą. Čia skamba būtinybė kelionės, kuri veda nuo grožio prie Grožio, nuo priešpaskutinio prie Paskutinio, kad rastume prasmę ir matą viso to, kas yra bet kokio grožio pamatas: “Ir štai, tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavęs ieškojau ir sudarkytas broviausi į tas grožybes, kurias sukūrei. […] Pakvietei, sušukai ir suskaldei mano kurtybę; suspindėjai, sublyksėjai ir nuvijai mano aklybę”^[52].

20. Bažnyčia Gavėnios laikotarpio ir Didžiosios savaitės Vakarinės maldos giesmėje įveda 45 psalmę su dviem Šventojo Rašto tekstais, kurie, atrodo, vienas kitam prieštarauja. Pirmas interpretacinis raktas atpažįsta Kristų kaip gražiausią iš visų vyrų: Tu nustelbi visus vyrus savo grožiu, tavo kalba sklidina malonės (Ps 45). Kalba sklidina malonės nurodo vidinį jo žodžio grožį, Tiesos šlovę, grožį Dievo, kuris mus patraukia prie savęs ir palieka Meilės žaizdą. Sužadėtinėje Bažnyčioje mums leidžiama eiti link Meilės, kuri įspaudė mumyse savąją formą. Mes gyvename grožio formoje, ne kaip estetinėje nostalgijoje, bet kaip pirminėje nuorodoje į tiesą, kuri gyvena mumyse: tavo Dievas [bus] tavasis spindesys (Iz 60, 19; plg. Išm 8, 2).

Antrasis tekstas iš Šventojo Rašto kviečia mus skaityti tą pačią psalmę jau kitu interpretaciniu raktu, nurodydamas į Izaiją: Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome (Iz 53, 2). Kaip tai suderinama? Gražiausias iš visų vyrų yra iš išvaizdos toks varganas, kad nenorima į jį žiūrėti. Pilotas jį pristato miniai sakydamas: Štai žmogus (Jn 19, 5), kad sukeltų pasigailėjimą sudarkytam ir sumuštam Žmogui. Žmogui be veido.

21. „Negražus ir praradęs išvaizdą Jėzus? Jėzus gražesnis ir dailesnis už visus kitus vyrus? Taip, taip sako du trimitai, kurie skamba skirtingai, bet yra pučiami tos pačios Dvasios. Pirmasis trimitas sako: Gražesnio veido nei žmonių vaikai; o antrasis, su Izaiju, sako: Matėme jį: jis neturėjo nei grožio, nei papuošimų… Nereikia vengti girdėti juos abu, bet bandyk įsiklausyti ir juos suprasti“^[53]. Šv. Augustinas sudeda priešingas pozicijas – ne prieštaravimus – parodydamas tikrojo Grožio, pačios Tiesos spindesį. Kas tiki į Dievą, kuris apsireiškė kaip meilė iki galo (Jn 13, 1) iškankintame nukryžiuoto Kristaus kūne, žino, kad grožis yra tiesa ir tiesa yra grožis. Tačiau kenčiančiame Kristuje jis taip pat suvokia, kad tiesos grožis apima įžeidimą, skausmą iki tamsaus mirties slėpinio. Skausmo priėmime, o ne jo ignoravime, gali įvykti mūsų susitikimas su Grožiu, net ir tuomet, kai silpnos akys ar blogio sužeista širdis yra nepajėgios pastebėti jo slėpiningų ir vaisingų gijų^[54].

22. Įsikūnijęs Žodis yra kelias į galutinį Grožį: „Čia nusileido pats mūsų gyvenimas ir pašalino mūsų mirtį ir sunaikino ją savo gyvybės galia. (…) Jis pasitraukė mums iš akių, kad grįžtume į savo širdį ir ten jį rastume”^[55]. Žodis – Jėzus mus veda prie grožio šaltinio, patraukia mus meilės saitais: Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis – iš tikrųjų gražus! (Gg 1, 16). Grožis atlieka antrą judesį: atsiliepiančią meilę. Jis juda, kad susitiktų, kad kontempliuotų; pradeda kelionę, paskatintas meilės, atėjusios pas mus kaip malonė ir laisvė.

Esame kviečiami į kelionę link susitikimo ir gyventi jame, tuo tarpu Dievas mums grąžina mūsų gražią tapatybę: Mozė nulipo nuo Sinajaus kalno… nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, jog buvo kalbėjęsis su Dievu (Iš 34, 29).

23. Mistinė tradicija sergi grožį tyloje, nenori jo pažeisti. Grožio kelias reikalauja tremties, atsitraukimo, įtampos, kuri suvienija. Tai linija, kuri sujungia monastinę teologiją su didžiu mistikos žydėjimu tarp vėlyvųjų Viduramžių ir Modernizmo aušros.

Čia suskamba Dionisijaus Pseudo Areopagito, balsas: „Ir Dieve eros (erotinė meilė) yra ekstaziška, kadangi neleidžia, kad mylimieji priklausytų patiems sau, bet tik mylimajam… Todėl ir didysis Paulius, apimtas dieviškojo eroso ir pajutęs jo ekstazišką jėgą, įkvėptu balsu sušunka: ‚Nebe aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus‘. Jis kalba kaip tikras įsimylėjėlis, kaip tas, kuris, pasak jo paties žodžių, ekstazės būdu išėjo iš savęs, kad įeitų į Dievą, ir gyvena nebe savo gyvenimą, bet begaliniai mylinčio mylimojo“^[56]. Sudievinimas prasideda jau čia, žemėje, kūrinys yra perkeičiamas ir įkuriama Dievo karalystė: Dievo spindėjimas bažnytine ordo amoris (lot.k. meilės tvarkos) forma dega žmoguje kaip egzistencija ir naujas gyvenimo būdas. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20).

24. Grožis yra ekstaziškas. Jį pasiekia tik tas, kas praranda save, kas sutinka atlikti vidinę kelionę, kuri paradoksaliu būdu išveda jį iš savojo aš meilės judesyje: Mylimasis man, aš jam (Gg 2, 16); Aš esu mylimojo, ir mano mylimasis yra mano (Gg 6, 3). Trokštama ir ieškoma patirtis, kuri mus sieja su Viešpačiu, tampa teologaline vieta, kurioje siela atpažįsta save ir randa namus: „Mano Dieve, aš tave kontempliuoju mano sielos danguje ir nugrimztu į Tave“^[57]. Toje bedugnėje, kur kiekvienas dalykas išsisprendžia vienybėje ir ramybėje, slėpiningai ir tyliai gyvena Dievas, neapsakomasis, Kitas: „Dievas, iš kurio yra gražu visa tai, kas yra gražu, ir be kurio nieko negali būti gražaus“^[58].

Šventoji Marija Magdalietė de Pazzi pasakoja mistinę patirtį, kurioje pažįsta Dievo ir kūrinio, matomo Dieve, spindesį: siela, susivienijusi su passus et gloriosus (kentėjusiu ir išaukštintu) Žodžiu, suvokia žmogiškumo įskiepijimą į dieviškumą, panardinta į trejybinį gyvenimą, atiduota meilės tvarkai^[59].

Grožis, kuris žeidžia

25. Grožis kviečia į ekstazę, o jo meilės veikimas atveria mumyse pažinto ir priimto sąmoningumo, kelionės, pažeidžiamumo galimybę.

Grožis pritrenkia žmogų, jį sužeidžia ir būtent tokiu būdu uždeda jam sparnus, jį pakelia tokiu galingu troškimu siekti daugiau, nei žmogui apsimokėtų siekti: „Šie žmonės buvo apstulbinti paties Sužadėtinio; Jis pats pasiuntė jų akims degantį savo grožio spindulį. Jau žaizdos dydis atskleidžia, kokia buvo strėlė, o troškimo intensyvumas leidžia nutuokti, Kas yra tas, kuris ją paleido“^[60]. Taip Nicolas Kabasilas kalba apie grožį, kuris žeidžia, jame atpažįsta tiek Kristaus buvimą, tiek vulnus (lot. k. žaizda, sužalojimas), kuri mumyse šaukia kaip užbaigtumo troškimas. Žaizdą, kuri mums primena apie mūsų galutinę paskirtį ir mūsų misiją. Popiežius Pranciškus mums primena: „Kas trokšta pamokslauti, pirma turi nusiteikti būti sujaudintas Dievo žodžio bei įkūnyti jį savo kasdieniame gyvenime. […] Pirma reikia būti pačiam sužeistam Dievo žodžio, kuriuo norima sužeisti kitus“^[61].

26. Kelyje, kuris mus daro vis panašesnius į Sūnų, esame kviečiami įsisąmoninti galimą originalaus įvaizdžio, gyvenančio mumyse, ir pašaukimo atgimti iš aukštybių iškraipymą. Tokį sąmoningumą reikia išgyventi kasdienybėje, prisiimant riziką reiklaus žvilgsnio, kuris nepasitenkina siauru matymu, bet treniruojasi pamatyti ir parodyti krikščioniškos formos dailumą. Mūsų prašoma lavinti žvilgsnį, kad jis taptų paprastas, nutyrintas, skvarbus. Tai kasdienės pastangos gyventi susitikime, atpažinti įpročius, kurie gali jį falsifikuoti, tinginystę, kuri gali mus padaryti kurčius: Klausyk! Mano mylimasis beldžiasi! „Įleisk mane, mano seserie, mano meile…“ (Gg 5, 2).

Dvasios šviesa ateina mūsų paliesti nesuskaičiuojama daugybe būdų, o jos apsilankymas atveria mumyse žaizdą, pastatydamas mus į perėjimo būseną. Ji skatina mus persiimti Mylimojo poreikiais ir manieromis. Ji suardo mūsų saugumą. Nėra lengva gyventi tarp griuvėsių to, ką sugriovė malonė. Esame gundomi atstatyti, veikti. Mes, pašvęstieji ir pašvęstosios, kartais misionieriškame aktyvizme randame balzamą, nuskausminantį mumyse malonės padarytą žaizdą. Matome žingsnius, kuriuos reikėtų atlikti, bet jų bijome: Buvau jau nusirengusi; kaip apsirengti man iš naujo? Buvau jau kojas nusiplovusi; kaip man jas vėl purvinti? (Gg 5, 3). Reikia išgyventi žaizdą, apsigyventi atsivertime.

27. Dvasia skatina mus būti nuolatiniame atsivertime (metanoeìn = shub), mus apgręžia. Graikiškas žodis metanoeìn pabrėžia apvertimą aukštyn kojomis ir atskleidžia, kad mumyse išjudinamas noùs, tai yra dvasinis pamatas, širdies gelmė. Gyventi atsivertime – tai kontempliatyvi laikysena, nuostaba, kuri atsinaujina kasdien ir neturės pabaigos Jėzuje Kristuje.

Nepažindami atsivertimo tampame svetimi ir meilei. Čia mums, pašvęstiesiems, vėl nuskamba kvietimas į nuolankumą, kuris pripažįsta, kad vieni negalėsime gyventi atsivertime. Jis nėra gerų ketinimų vaisius, bet pirmas meilės žingsnis: Klausykis! Mano mylimasis! (Gg 2, 8).

Gali nutikti taip, kad pasinėrę į veiklos srautą nustojame šauktis (Rd 5, 21; plg. Jer 31, 18) ir klausyti kviečiančio balso: Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš! (Gg 2, 10). Mūsų atramos taškai – mintys, maldos laikai, sprendimai, veiksmai – nebeturi laukimo, ilgesio, naujo klausymosi skonio. Mumyse vietą užima kiti atskaitos taškai ir kiti poreikiai, nesusiję su Kristumi ir su panašėjimu į Jį. Pavyzdys gali būti epizodas iš Mato evangelijos apie du Zebediejaus sūnus (Mt 20, 17-28). Ten parodomi du mokiniai apgaubti subtiliu niekšiškumo šešėliu, nors ir nori būti arti Jėzaus. Jie, kaip ir mes, sekė Mokytoju, bet jų širdis buvo užkietėjusi. Lėtai, kartais nepastebimai širdis išdžiūsta, nebepajėgia išmintingai skaityti, užsistovi ir susiraukšlėja, prarasdama kontempliatyvų žvilgsnį. Tai ne bedievio širdies kietumas, o apaštalo širdies kietumas, ir, kaip pastebi Morkus, Jėzus dažnai priekaištaudavo: Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite? (Mk 8, 17-18).

Mes, kurie sekame Jėzų evangeline forma, taip pat galime patirti tokį laipsnišką širdies užkietėjimą. Formaliai liekame ištikimi, bet mumyse atsiranda interesai, samprotavimai, vertinimai pagal pasaulio dvasią. Užgęsta kontempliacija, grožis praranda spalvas.

28. Popiežius Pranciškus nuolatos smerkia tokią gyvenseną, kurią jis vadina gyvenimu pagal pasaulio dvasią: „Nusimesti bet kokį dvasinį pasaulietiškumą, kuris yra pagunda visiems; nusimesti bet kokį veiksmą, kuris nėra dėl Dievo, nėra iš Dievo… Nusimesti tą tariamą ramybę, kurią suteikia struktūros. Jos, žinoma, yra reikalingos ir svarbios, bet niekada neturi užgožti vienintelės tikrosios jėgos, kurią turi savyje: Dievo jėgos. Jis yra mūsų jėga! Nusimesti tai, kas nėra būtina, nes atramos taškas yra Kristus”^[62]. Enciklikoje Evangelii gaudium Popiežius įspėja: „Dvasinio pasaulietiškumo, besidangstančio religingumu ir net meile Bažnyčiai, esmė yra ieškoti ne Dievo garbės, bet žmogiškosios garbės ir asmeninės gerovės. Jis yra tai, ką Viešpats prikišo fariziejams: „Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote“ (Jn 5, 44). Subtilus būdas ieškoti „ne Kristaus Jėzaus, bet savo naudos“ (Fil 2, 21)“^[63].

29. Dvasinė kelionė neina pirmyn, jei neatsiveriama Dievo Dvasios veikimui per asketines pastangas ir ypač dvasinę kovą. „Ir paskui yra pasakyta, kad siauras kelias, kurį dera suprasti kaip tobulumo kelią, taip leidžiant suprasti, jog norint eiti tobulumo keliu, reikia ne tik įeiti pro ankštus vartus, pašalinus iš savęs visą, kas juntama, bet dar ir susisiaurinti, atsisakius bei atsikračius to, kas priklauso dvasinei daliai. […] Kadangi taip elgiantis ieškoma tik Dievo ir tik Jis laimimas, reikia ieškoti tik Dievo ir tik Jį laimėti.“^[64] Būtina atidaryti duris ir išeiti, klausinėti, kad rastum, nebijant būti sumuštam: Ieškojau, bet negalėjau rasti; šaukiau, bet jis neatsišaukė… jie sumušė, sužeidė mane, atėmė mano skraistę tie sienų panaktiniai (Gg 5, 6-7).

Vėl suskamba nuolatinis kvietimas: „Pašvęstųjų asmenų pašaukimas visų pirma ieškoti Dangaus karalystės yra ypatingas raginimas visiškai atsiversti, savęs atsižadėti ir gyventi vien tik Viešpačiui, kad Dievas būtų viskas visuose. Pašaukti kontempliuoti ir liudyti atsimainiusį Kristaus veidą, pašvęstieji šaukiami ir gyventi „perkeistą“ gyvenimą“^[65]. Širdis pažįsta žaizdą ir ją išgyvena, o Dvasia mūsų gelmėje mus atveria kontempliatyviai maldai.

Atkuriantis Grožis

30. Malda yra tarp mūsų silpnumo ir Dvasios. Ji trykšta iš žmogiškumo gelmės – troškimas, ieškojimas, pastangos, kelionė – kaip iš malonės duotos žaizdos. Kaip gyvojo vandens šaltinis ji pratrūksta, skverbiasi, rausia, ištrykšta (plg. Jn 4, 10), pražydina. Meldimasis – tai vidinis gimimas: įsisąmoniname, kad mumyse yra gyvybė, kuri tyloje dygsta ir auga. Mistikams melstis reiškia suvokti mūsų giliausią realybę, tašką, kuriame pasiekiame Dievą, kur Dievas mus paliečia atkurdamas. Tai sakrali susitikimo vieta, naujo gyvenimo vieta: Juk žiema jau pasibaigė… Gėlės pražydo žemėje… Figmedis nokina žalius vaisius, ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais (Gg 2, 11a. 12a. 13a). Į šią vietą reikia eiti noriai ir su mylinčiojo ištikimybe: Pasakyk man, mano tikroji meile, kur ganai savo kaimenę, kur guldai ją vidudienį poilsio, kad nebereikėtų man daugiau klaidžioti kaip bastūnei palei tavo draugų kaimenes (Gg 1, 7). Pasaulio sukūrimo freskoje, kuria gėrimės Siksto koplyčioje, Mikelandželas kviečia mus kontempliuoti Tėvo pirštą, kuris liesdamas Adomo pirštą siūlo slėpinį. Pradėta bendrystė nesibaigs.

31. Besimeldžianti kontempliacija yra Mylimojo antspaudas, gryna malonė mumyse. Vienintelė laikysena yra laukimas tarsi šauksmas. Biblinėje ir Bažnyčios tėvų kalboje buvo vartojamas veiksmažodis hypoménein ir daiktavardis hypomoné: būti apačioje, susiriesti ir nejudėti, laukiant, kad kas nors atsitiktų. Pagalbos šauksmas Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie! (Ps 130, 1) išdrįsta išreikšti priešais Dievo veidą mano neviltį, mano troškimą kontempliuoti jo Veidą šaukiant. Vienuoliai pradėjo vartoti Jėzaus vardą kaip maldavimą: „Jėzau, padėk man! Jėzau, gelbėk mane! Jėzau, pasigailėk!“ Siela pasistato palapinę ir gyvena Varde, apsistoja meilėje. Kontempliuoja.

32. Taip malda mus vėl atveda prie mūsų būties centro, mus atveda prie Jėzaus, tuo pat metu gydydama mūsų aš, atstato mūsų vienovę: „Dieviškasis Mokytojas yra mūsų sielos dugne, taip pat kaip Petro valties gale… Kartais atrodo, kad miega, bet visuomet yra ten; pasirengęs mus išgelbėti, pasiruošęs išklausyti mūsų prašymą“^[66].

Šv. Kryžiaus Jonas gieda: „Ko dar nori, o siela, ir kodėl vis dar ieškai už savo ribų, nes juk turi viduje savęs savo turtus, savo džiaugsmus, savo pasitenkinimą, savo pilnatvę ir savo karalystę, tai yra Mylimąjį, kurio nori ir trokšti? Džiaukis ir linksminkis su Juo savo vidiniame susikaupime, nes jis taip arti tavęs! Čia jo trokšk, adoruok, neidama ieškoti jo kitur, nes išsiblaškytum, pavargtum negalėdama nei rasti, nei tikriau ir greičiau mėgautis, nei turėti jį arčiau nei savo viduje“^[67]. Bizantiškoji tradicija vartoja vaizdingą posakį: protas (noûs) nusileidžia į širdį. Protas palieka savo protingus išvedžiojimus ir susivienija su širdimi, kuri šaukiasi: Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos! Juk meilė stipri kaip mirtis, aistra nuožmi kaip Šeolas. Jos kaitra kaip ugnies kaitra, nenumaldoma liepsna (Gg 8, 6). Kūrinys visas įeina į Dievo gyvenimą, yra išgydomas, pasiduoda Dvasios veikimui. Meilė sugrąžina jam grožį. Kontempliacija tampa Mylimojo padaryta žaizda, kuri mus atkuria, buvimas, kuris gyvena mumyse:

„O liepsna meilės gyvoji,
Taip švelniai žeidžianti mano sielą
Pačiam jos gelmės vidury!
Nuo šiol tu jau nebe alsi,
Gana! Jei tavo tai valia, –
Nutrauki uždangą nuo šio brangaus susitikimo“^[68].

Tiesos pratybose

33. Grožis yra ‚tiesos spindesys‘, ‚būties žydėjimas ir pratybos‘, tvirtina antikinė filosofija, kurią perėmė Tomas Akvinietis, kitaip tariant, grožis yra gyvenimo realybės, kurią kiekvienas nešiojasi viduje, tiesos išraiška. Būties slėpinys atsiveria mūsų sąmonei kaip grožis, kuris žadina nuostabą, susižavėjimą. Mus stulbina ne tai, kas suprantama, bet tik tai, kas viršija mūsų supratimą; ne kiekybinis gamtos aspektas, bet jos kokybė; ne tai, kas išeina už laiko ir erdvės ribų, bet tikroji prasmė, šaltinis ir buvimo baigtis. Kitaip tariant, mus stulbina tai, kas neapsakoma.^[69] Tai gyvenimas spindi, pasirodo, išsilieja, nepaisant uždangų, po kuriomis jis slepiamas ir saugomas. Kad intuityviai pajaustume tai, kas neapsakoma, ir suvoktume esmę, reikia, kad mūsų širdis gyventų slėpinyje ir tuo pat metu gyventų istorijoje kontempliatyviu būdu.

Vadiname savo gyvenimą „pašvęstuoju“ ir klausiame savęs, ar taip apibūdinimas slėpinys, kurį mes išgyvename ir kuris pasireiškia mūsų kasdienybėje, nėra praradęs spalvų ryškumo. Mūsų pašvęstasis gyvenimas išties išreiškia tam tikrą stilių, gyvenimo pasaulyje būdą. Jis turi tuo pat metu euristinį (randa, atskleidžia, padaro matomu) ir hermeneutinį (interpretuoja, aiškina, padaro suprantamu) uždavinį.

Šventumas, kuris priima

34. Krikščioniškoji tradicija suvokia savo išskirtinumą – savo stiliaus, savo formos – atrasdama savyje gebėjimą prisiimti istorijos ir kultūrų primestas sąlygas, remdamasi tikėjimo, iš kurio ji kyla, supratimu. Vienovė tarp Kristaus misijos ir jo gyvenimo įsikūnija krikščioniškame stiliuje, krikščioniškoje formoje kiekvieną istorijos valandą.

Kontempliuokime Kristaus stilių. Jis pasireiškia kaip išskirtinis Jėzaus gebėjimas gyventi Tėve Dvasios meilėje, tuo pat metu mokantis iš kiekvieno asmens ir kiekvienos situacijos (plg. Mk 1, 40s.; 5, 30; 7, 27-29). Tokia nuostata yra ne silpnumo, bet autoriteto, jėgos, šventumo ženklas. Jis yra švytintis, nes jame malda, mintys, žodžiai, veiksmai dera tarpusavyje ir parodo jo būties paprastumą ir vienovę. Jo kaip Tėvo Sūnaus spindesys neakina, bet priartėja prie mūsų nepastebimai, apsistoja šalimais, kad bet kas galėtų pasinaudoti. Aplink save jis kuria laisvės erdvę, vien savo buvimu skleisdamas geranorišką artumą. Šiame susitikime žmonėms yra sudaromos sąlygos atrasti savo giliausią tapatybę. Jie atpažįsta tiesą apie save – slėpinį, kad yra Dievo sūnūs ir dukros.

Kristaus stilius aiškiai rodo, kad jis žiūri Dievo, kuris yra meilė, akimis. Tie, kurie sutiko Jėzų, gali vėl pradėti kelionę, nes pati jų egzistencijos esmė jiems buvo atskleista ir todėl pažįstama. Žmogus Jėzus iš Nazareto kalbėjo apie Dievą ir būtent jame kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė (Kol 2, 9). Tą žmogų, Jėzų iš Nazareto, yra pašaukti sekti pašvęstieji asmenys asmeniniame ir bendruomeniniame gyvenime, kuris pirmiausia turi būti žmogiškas ir humaniškas.

Kristus moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje (Tit 2, 12), tada kontempliacijos poreikio nuskaistintas ir gaivinamas mūsų žmogiškumas kasdien yra išlaisvinamas nuo melo, kad taptų žmogiška ir šventa vieta, kuri priima, atkartodama ir pasakodama Jėzaus gyvenimą, nors ir ribotai bei netobulai. Išmokime tokio stiliaus, kurį Didaché vadina „Viešpaties laikysena“^[70]. Popiežius Pranciškus mums primena, jog sequela Christi (Kristaus sekimas) randa šventame Kristaus žmogiškume savo žmogiškumo modelį, kad galėtų liudyti, kaip Jis „gyveno šioje žemėje“^[71].

Klausymasis, kuris mato

35. Kristaus stiliaus išmokstama pradedant nuo klausymosi. Esami kviečiami įsipareigoti kontempliatyviam stiliui, kuriame Žodis sušvinta mūsų kaip vyrų ir moterų gyvenimuose: mūsų mintyse, maldingoje tyloje, brolijose, mūsų susitikimuose ir meilės darbuose, vietose, kuriose gyvename ir kuriose skelbiame gailestingumo malonę, mūsų pasirinkimuose, sprendimuose, ugdymo keliuose, kuriais žengiame nuolatos ir vaisingai.

Pašvęstasis asmuo Dievo Žodžio klausyme randa vietą, kurioje leidžia Viešpačiui žvelgti į jį ir iš Jo išmoksta žiūrėti į save patį, į kitus bei pasaulį. Laiškas Žydams (4, 13) veiksmingai parodo šią žvilgsnių sandūrą: Dievo žodžiui (lógos toû theoû) nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą (ho lógos). Žodis mus mato, į mus žiūri, mus per-mato, mūsų klausinėja ir mus įtraukia, Jo akys šviečia kaip ugnies liepsna (plg. Apr 19, 12).

Krikščioniškoji kontempliacija gimsta ir auga lavinant nenutraukiamą klusnų įsiklausymą (ob-audire). Jei kalbantysis yra Dievas, tikintysis yra asmuo, pašauktas klausytis, o kontempliatyvusis – asmuo, kuris nenustodamas klausosi. Mes matome per klausą, kai esame sandoros, išsipildymo, džiaugsmo santykyje. Tai yra aktyvios pratybos, tiesos meilė ir troškimas: Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi (Jer 7, 23).

36. Šią klausymosi ir matymo sintezę „įgalina konkretus Jėzaus asmuo, kuris matomas ir girdimas. […] Šia prasme šventasis Tomas Akvinietis kalba apie apaštalų, fiziškai regėjusių Prisikėlusįjį, oculata fides – regintį tikėjimą! Jie išvydo prisikėlusį Jėzų savo akimis ir įtikėjo, t. y. galėjo prasiskverbti į gilumą to, ką regi, kad išpažintų Tėvo dešinėje sėdintį Dievo Sūnų. […] Tik tapę panašūs į Jėzų, gauname akis, reikalingas jam regėti“^[72]. Pašaukti klausytis, ugdykime imlią širdį (1 Kar 3, 9) ir prašykime išminties bei įžvalgos (plg. 1 Kar 3, 12), kad atskirtume tai, kas ateina iš Dievo ir tai, kas jam yra priešinga.

Žodžio klausymasis reikalauja budrumo (plg. Hab 2, 1-3), dėmesingumo tam, ko klausoma (plg. Mk 4, 24), įsisąmoninimo, kokio asmens klausoma (plg. Jer 23, 16) ir kaip klausoma (plg. Lk 8, 18). Teresė Avilietė primena: „Kai žmogus melsdamasis negalvoja, su kuo kalba, ko prašo, kas yra tas, kuris prašo, ir Tas, kurio prašo, tokios maldos […] nevadinu malda.“^[73].

Tokios pratybos leidžia apšviesti savojo aš chaosą, priimant gailestingą ir užjaučiantį, nors ir reiklų, Viešpaties Kristaus žvilgsnį, kuris veda pašvęstąjį asmenį prie realistiško savęs matymo: „Nukreipk akis tik į Jį […] o nukreipęs akis į Jį, visur Jį rasi“^[74].

37. Savo Reguloje Benediktas evangelisto Luko palyginimo muitininką (plg. Lk 18, 9-14) padarė pavyzdžiu vienuoliams, exemplum^[75]. Jis nori ne vienuolių su pakeltu į dangaus aukštybes žvilgsniu, bet su į žemę nuleistomis akimis. Vienuolis neskelbia savo artimumo su Viešpačiu, bet pripažįsta savo atstumą; jis netaria didingai skambančios maldos, bet išpažįsta savo nuodėmę: Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!^[76] Izaokas Ninivietis rašo: „Tas, kuris tapo vertas matyti save patį, yra didesnis už tą, kuris tapo vertas matyti angelus. […] Tas, kuris yra jautrus savo nuodėmėms, yra didesnis už tą, kuris savo malda prikelia numirėlius“^[77]. Popiežius Pranciškus su subtiliu realizmu tvirtina: „Kas nenusideda, tas nėra žmogus. Visi klystame ir turime pripažinti savo silpnumą. Pašvęstasis, kuris prisipažįsta esąs silpnas ir nuodėmingas, neprieštarauja liudijimui, kurį yra pašauktas skelbti, kaip tik atvirkščiai, jį sustiprina, ir tai yra į gerą visiems“^[78].

Quies, requies, otium

38. Kad būtų gyvenama santykyje su Dievu, Dvasios galybėje, reikia duoti sau laiko ir erdvės, einant prieš srovę. Dabarties kultūra netiki gyvenimo ir pokyčio procesais, net jei laiko juos savosios vizijos moksliniu pamatu. Vertę turi tai, kas įvyksta greitai, prasideda tuoj pat, juda paskubomis. Epilogas nevertinamas: kiekviena dinamika žiba ir suvartojama šią akimirką.

Krikščioniui laikas yra ne prekė, bet ženklas, kuris mums apreiškia Dievą čia ir dabar. Reikia tinkamos erdvės ir laiko, kaip ir gyvenamos vietos, kur nėra skubėjimo gaudant orą.

Apibūdindama kontempliatyvų gyvenimą, Vakarų monastinė tradicija dažnai vartojo žodžius, kurie nurodo vidinę veiklą: laiką paskirti vien tik Dievui – vacare Deo; rasti poilsį Dieve – quies, requies; susilaikyti nuo darbinės veiklos, kad būtų galima dirbti sieloje – otium negotiosum. Šie terminai kalba apie poilsį ir apie ramybę. Bet iš tikrųjų jie reikalauja darbo ir vidinės kovos pastangų: „Dykinėjimas kenkia visiems, […] bet niekam nėra būtina dirbti tiek, kiek sielai“^[79].

Vidinis gyvenimas reikalauja laiko ir kūno askezės, prašo tylos kaip buvimo dimensijos; šaukiasi vienatvės kaip esminio asmeninio išgryninimo ir integracijos momento; kviečia į paslėptą maldą, kad susitiktume Viešpatį, kuris gyvena slaptoje, ir padarytume iš savo širdies vidinį kambarėlį (plg. Mt 6, 6), pačią asmeniškiausią ir neliečiamą vietą, kurioje galime adoruoti (plg. 1 Pt 3,15): Teateina mylimasis į savo sodą, tevalgo jo geriausių vaisių (Gg 4, 16).

39. Dažnai mes mieliau renkamės gyventi už savo pačių ribų, vidinės pilies išorėje, kaip paviršutiniški vyrai ir moterys, nes gelmės ir tiesos nuotykis gąsdina. Mieliau renkamės užtikrinančias žinias, nors ir ribotas, nei iššūkį, kuris mus sviedžia į nežinomybę: „Miglotai, tik iš nuogirdų, žinome, kad turime sielas, nes tą mums sako tikėjimas. Retai susimąstome, kokie turtai glūdi mūsų sieloje, kas yra Tas, kuris joje gyvena ir kokia didelė jo vertė. Todėl taip menkai stengiamės išsaugoti jos grožį.“^[80].

Kartais nerandame užsispyrusios drąsos, išdrįstančios pradėti kelionę į gilumą, kuri per ribotumo ir nuodėmių šešėlį mus nuveda į galutinę mumyse gyvenančią tiesą: „Į savo sielą turime žvelgti kaip į pilį, kuri visa – iš deimanto ar tyriausio krištolo ir kurioje yra daugybė kambarių, kaip danguje yra daug buveinių. […] Teisiojo siela yra ne kas kita kaip rojus, kuriame Jis sako randąs sau džiaugsmą. Tai koks, jūsų nuomone, turi būti tas kambarys, kuriame džiaugiasi toks galingas, išmintingas, toks tyras ir visokiausių gėrybių kupinas Karalius? Nerandu nieko, su kuo galėčiau palyginti sielos didį grožį ir talpumą.“^[81]

Neapsakoma atmintis

40. Žodžio kelias yra pirmasis kelias, kuriuo pats Viešpats ateina mūsų pasitikti „ir mus surenka šventajai vakarienei; kaip Emauso mokiniams atkleidžia Raštų prasmę ir laužo mums duoną“^[82]. Žodis, Evangelija – tai atverta skrynia, nuostabus lobis, pasakojimas apie Dievą^[83]. Susitikimas su kuo nors visuomet įvyksta per žodį, kuris padaro mus jo gyvenimo dalyviais ir tuo pačiu kažką atskleidžia apie mus pačius.

Štai Jėzus, Agnus Dei. Nematomas Kristaus veidas, Dievo Sūnus atsiskleidžia labai paprastu ir tuo pat metu neapsakomu būdu, pasirodo savo Kūno ir savo Kraujo slėpinyje. Atsiliepdama į kiekvieno laikmečio žmonių troškimą matyti Jėzų (Jn 12, 21), Bažnyčia kartoja paties Viešpaties atliktą gestą: laužo duoną, aukoja vyno taurę. „Štai Kristus gabalėlyje duonos: viename sukurtos materijos trupinėlyje štai Nesukurtasis; štai Neregimasis regimybės akimirkoje“^[84].

Čia akys to, kuris jo ieško atvira širdimi, atsiveria; širdies žvilgsnis Eucharistijoje atpažįsta Jėzų.^[85] Šventasis Jonas Paulius II mums primena: „Kontempliuoti Kristų reiškia mokėti jį atpažinti visur, kur jis rodosi, daugialypėse jo buvimo čia ir dabar formose, tačiau pirmiausia gyvajame jo kūno ir kraujo sakramente. Bažnyčia gyva eucharistiniu Kristumi, ji jo maitinama, jo apšviečiama. Eucharistija yra tikėjimo slėpinys ir kartu „šviesos slėpinys“. Kaskart, kai Bažnyčia ją švenčia, tikintieji tam tikru būdu gali išgyventi dviejų mokinių iš Emauso potyrį: „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24, 31)“^[86].

Eucharistija kasdien mus įveda į meilės slėpinį. „Santuokinė Dievo meilės prasmė: Kristus yra Bažnyčios Sužadėtinis kaip pasaulio atpirkėjas. Eucharistija yra mūsų atpirkimo sakramentas. Tai Sužadėtinio ir Sužadėtinės sakramentas“^[87]. Ji pasakoja mūsų širdžiai, kad Dievas yra Meilė.

41. Kontempliatyviai gyventi pašvęstąjį gyvenimą – tai gyventi eucharistiškai, taip kaip už mus atiduotas Sūnus. Eucharistija maitina Jesu dulcis memoria (saldų Jėzaus atminimą), kvietimą mums pašvęstiesiems ir pašvęstosioms, kad Šventojoje Dvasioje (plg. Jn 14, 26) Jėzaus atminimas gyventų sieloje, mintyse, troškimuose kaip kontempliacija, kuri perkeičia mūsų gyvenimą ir sustiprina džiaugsmą. „Nuo to laiko, kai tave pažinau, tu gyveni mano atmintyje ir būtent čia randu tave, kai prisimenu ir džiaugiuosi tavimi“^[88], tvirtina šv. Augustinas, o Bažnyčios Tėvai graikai nurodo nuolatinį Jėzaus prisiminimą kaip dvasinį Eucharistijos vaisių. Šiame uoliame Kristaus atsiminime sužydi romumo ir geranoriškumo mintys, o Dievas apsigyvena sieloje ir ją padaro sava per Šventosios Dvasios veikimą.

42. Dievo šaukimasis ir malda, jo žodžio klausymasis ir dvasinė kova, sakramentų šventimas kasdien atnaujina atvirumą Dvasios dovanoms: „Malda, pasninkas, budėjimai ir kitos krikščioniškos praktikos, kad ir kokios geros atrodytų pačios savaime, nėra krikščioniško gyvenimo tikslas, nors ir padeda jo siekti. Tikrasis krikščioniškojo gyvenimo tikslas yra Šventosios Dievo Dvasios įgijimas“^[89].

Benediktas XVI yra nurodęs neatskiriamą komunijos ir kontempliacijos vertingumą: „Komunijos ir kontempliacijos negalima atskirti, jos eina kartu. Kad tikrai bendraučiau su kitu asmeniu, turiu jį pažinti, mokėti tyliai būti šalia jo, klausytis jo, žiūrėti į jį su meile. Tikroji meilė ir tikroji draugystė visada yra gyvos šiais tarpusavio žvilgsniais, intensyvios, iškalbingos, pilnos pagarbos ir garbinimo tylos momentais, taip, kad susitikimas gali būti išgyvenamas giliai, asmeniškai ir nepaviršutiniškai. Ir, deja, jei trūksta šios dimensijos, net ir pati sakramentinė komunija gali tapti, iš mūsų pusės, paviršutinišku gestu. O tikroje bendrystėje, kuriai ruošiamasi maldos ir gyvenimo pokalbiu, galime pasakyti Viešpačiui pasitikėjimo žodžius: Aš tavo tarnas ir tarnauju tau, kaip tarnavo mano motina. Mano pančius tu atrišai, tad atnašausiu tau bendravimo auką ir vardu šauksiuosi Viešpaties (Ps 115, 16-17)“^[90].

UGDYTI

Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies.
Giesmių giesmė 8, 6

Klausant Žodžio

43. Giesmių giesmės žodis pasakoja apie į tarpasmeninį ryšį orientuotą meilę, decentralizuotą, trokštančią kontempliuoti mylimojo veidą ir išgirsti jo balsą (plg. Gg 2, 14): „Tas, kuris myli, turi neišvengiamai pereiti tą sieną, kuri jį ribojo savo trūkumuose. Todėl sakoma, kad meilė ištirpdo širdį: tai, kas ištirpę, nebėra sukaustyta savo ribų“^[91].

Savo ribų ir sienų peržengimas įveda į kontempliacijos dinamizmą, kur kalba vien meilės grožis ir galia. Kontempliacija neleidžia, kad susivienijimas būtų kaip neatskiriamas ir neaiškus susilydymas, nes išsaugo kitoniškumą ir dėl to padaro įmanomą dovanojimą. Ji yra ekstazė priešais „šventąją kito žemę“^[92], sustojimas priėmimo ir dalijimosi erdvėje, kurią kitas asmuo siūlo, kad būtų galima jį pažinti jo unikalume: tik viena ji mano balandė, mano tobuloji (Gg 6, 9), arba dar: mano mylimasis… išsiskiria iš dešimties tūkstančių (Gg 5, 10). Kad nuolat gyventume tokiame apsireiškime, reikia lavinti akis ir širdį mėgautis grožiu kaip slėpiniu, kuris apgaubia ir įtraukia.

44. Vienas iš būdvardžių, kuris nuolat kartojasi Giesmių giesmėje, yra būtent būdvardis yāpâ, „graži“, ir yāfeh, „gražus“. Biblijoje gražus yra žmogaus balsas (Ez 33, 32), moteris (Sara, Abramo žmona Pr 12, 11), medis, esantis Edene, yra gražus pažiūrėti, todėl trokštamas (Pr 3, 6); Juditos sandalai sužavi Holoferno akis, jos grožis užburia jo širdį (Jdt 16, 9), gražūs yra šventyklos akmenys (Lk 21, 5). Biblinis grožis kalba ne vien apie fizinę išvaizdą, bet ir apie vidinį grožį: išties, gražus yra vynas, kurį Jėzus dovanoja Kanoje (Jn 2, 10), gražus yra piemuo, kuris gyvenimą atiduoda už savo avis (Jn 10, 11.14), gražus yra gestas, kuriuo moteris patepa Jėzų ir gauna jo pagyrimą, jai garantuojantį amžiną atminimą (Mt 26, 10).

Taigi grožis Biblijoje pasirodo kaip dieviškojo ir žmogiškojo maloningumo „parašas“, o Giesmių giesmėje jis iškyla kaip vienatvės įveikimas, kaip vienybės patirtis. Du įsimylėjėliai jaučiasi susivieniję anksčiau, nei tai įvyksta, o po susivienijimo trokšta, kad jis tęstųsi. Jiedu trokšta dovanoti vienas kitam ne praeinančią emociją, bet mėgautis amžinybės skoniu per ženklą, antspaudą (hôtâm) ant širdies ir ant kūno (Gg 8, 6), visa sujungiantį Dievo amžinoje perspektyvoje. Šis ženklas kūne yra žaizda, kuri verčia per amžius trokšti meilės, ugnis, kurios gilūs vandenys negali užgesinti (Gg 8,7): „Tu, amžinoji Trejybe, esi gili jūra, į kurią kuo toliau einu, tuo daugiau randu, o kuo daugiau randu, tuo labiau tavęs ieškau. Tu esi nepasotinama, nes nors siela pasisotina tavo bedugnėje, vis dėlto, nepasisotina iki galo, o visada išlieka alkstanti tavęs, amžinoji Trejybe, trokšdama matyti tave su šviesa tavo šviesoje“^[93].

Kai bręstame savo santykyje su Dievu, leidžiame jam išgryninti mus ir išmokyti mus matyti taip, kaip Jis mato, mylėti taip, kaip Jis myli. Žinoma, žmogui toks naujas būdas matyti ir mylėti yra sunkus, jis reiškia įgyti tai, ką Benediktas XVI vadina „reginčia širdimi“[94], nes reikalauja radikalaus širdies pasikeitimo, tokio, kurį Bažnyčios Tėvai vadino puritas cordis (širdies tyrumas), ugdymo kelio.

Grožio stiliumi

45. Pašvęstajam gyvenimui kultūrinių situacijų ir gyvenimo modelių įvairovėje šiandien reikia dėmesingumo ir pasitikėjimo asmeniniu bei bendruomeniniu ugdymu ir ypač Instituto dinamika, kad įvesdintų, palydėtų, palaikytų kontempliatyvią laikyseną ir gebėjimą kontempliuoti. Kyla poreikis užduoti klausimus mūsų gyvensenai ir žiūrėti į ugdymo ethos kaip į gebėjimą „pasiūlyti dvasinės ir pedagoginės išminties kupiną metodą, kuris trokštančiajam pasiaukoti Viešpačiui padeda palengva įgauti Jo jausmus. Formavimas yra gyvybinis procesas, per kurį žmogus savo būties gelmėse atsigręžia į Dievo žodį“^[95]. Galbūt mums reikia nuolatiniame ugdyme vėl atrasti alsavimą slėpinio, kuris mumyse gyvena ir mus viršija: „Kaip iš žemės išrautas medis, kaip upė atkirsta nuo savo ištakų, žmogaus siela išdžiūsta, jei yra atkertama nuo to, kas yra didesnis už ją. Be šventumo gėris pasirodo chaotiškas; be gėrio grožis tampa atsitiktinis. Tačiau Gėris ir Grožis suspindi tik kai yra kartu“^[96].

46. Koks stilius greitu ir paprastu būdu išreiškia pašvęstąjį gyvenimą kasdienybėje? Ką pašvęstieji ir pašvęstosios – nekalbant apie doktrinų hermeneutiką, magisteriumo paramą, Regulas ir tradicijas – pasakoja Bažnyčioje ir žmonių visuomenėje? Ar tikrai jie yra evangelinės išminties parabolė bei pranašiškas ir simbolinis akstinas „kitokiam“ pasauliui? Kviečiame į tikslingą ir teisingą kasdienybės stiliaus vertinimą, kad išminties vėtyklė atskirtų pelus nuo grūdų (plg. Mt 3, 12), leisdama, kad pasirodytų tai, kas tikra mūsų gyvenime, ir perkeičiančio Grožio kvietimas.

Pabrėšime kai kuriuos refleksijos momentus, kurie, juos integravus į mūsų ugdymo planus ir praktiką, galėtų lydėti gyvybiškai svarbų procesą, vedantį nuo paviršiaus prie giluminių jausmų, ten, kur Kristaus meilė paliečia mūsų būties šaknis.^[97]

Mistagoginė pedagogika

47. Nurodėme Dievo Žodį – svarbiausią kiekvieno krikščioniškojo dvasingumo šaltinį, stiprinantį asmeninį santykį su gyvuoju Dievu ir Jo išganančiąja bei pašventinančiąja valia,^[98] – ir Eucharistiją, kurioje slepiasi pats Kristus, mūsų Velykų Avinėlis ir gyvoji Duona, bažnytinio ir pašvęstojo gyvenimo širdis^[99], kaip vietas, kuriose turime gyventi dvasios nuolankume, kad būtume jo formuojami ir pašventinami. Kviečiame atidžia pedagogika palydėti prie šių slėpinių malonės. Bažnyčios Tėvai ypač mėgo mistagoginį bendravimą, per kurį Šventojo Rašto šviesoje būdavo atrandama ir pritaikoma gyvenime švenčiamu slėpiniu išreikšta tiesos limfa. Tokiu būdu – kaip sako graikiškas terminas mystagoghía – homiletinis veiksmas ir liturgija galėjo įvesdinti, vesti, nuvesti prie slėpinio. Mistagoginė komunikacija gali vaisingai supažindinti mūsų Institutų novicijus ir novicijas ir lydėti pašvęstųjų formaciją nuolatos, ypač liturginiame gyvenime.

Pati liturgija yra mistagoginė – kadangi tai komunikacija per žodžius, veiksmus, ženklus, biblinius simbolius – kuri supažindina su gyvybiškai svarbiu naudojimusi mystérion (slėpiniu). Atsimainymo kategorija, su kuria siejamas pašvęstasis gyvenimas, gali būti mistagoginio kelio širdis. Ji turi sugebėti iššaukti mūsų, tikinčiųjų, gyvenime Velykinį slėpinį, mūsų kryptį į prisikėlimą.^[100] Geriausias mistagogas, kaip primena Grigalius Nazianzietis, yra pats Kristus ir viso ko liturgijoje subjektas yra jis, Kýrios, prisikėlęs ir esantis su mumis.

48. Mistagoginė komunikacija yra iškiliai kristologinis veiksmas, nes vien krikščionio proto ir vien ritualų bei liturginių gestų nepakanka, norint padėti suvokti slėpinį ir jame vaisingai dalyvauti. Nėra autentiškos krikščioniškos liturgijos be mistagogijos. Jei liturgijoje nėra mistagoginio kalbėjimo, gali atsitikti tai, ką Origenas pasakoja atsitikus levitams, kuriems buvo patikėta nešti sandoros skrynią, įsuptą į užklotus ir apdangalus. Ir mums, pašvęstiesiems, gali taip atsitikti, kad nešime ant pečių Dievo slėpinius kaip naštą, nežinodami, kas tai yra, ir todėl negalėdami gauti jų malonių^[101].

Esame kviečiami atlikti realų mūsų bendruomeninių šventimų – Valandų liturgijos, kasdienės ir sekmadienio Eucharistijos, pamaldumo praktikų – įvertinimą, savęs klausdami, ar tai yra gyvas ir gyvybę teikiantis susitikimas su Kristumi, „naujos paskatos dovanotis šaltinis“^[102]. Tai kvietimas atsakingai pagalvoti apie mistagoginę pedagogiką mūsų nuolatinės formacijos kelionei.

Velykinė pedagogika

49. Mistinė kelionė, kuri yra mūsų krikščioniškojo gyvenimo, kaip ypatingo sequela Christi (Kristaus sekimo) pagrindas, eina per Viešpaties kančią, mirtį, prisikėlimą. Ji reikalauja ypatingo ir nuolatinio rūpinimosi asmeniniame gyvenime, kad atrastų progų „velykinei patirčiai, supanašėjant su nukryžiuotuoju Kristumi, kuris visame kame vykdo Tėvo valią“^[103]. Tokio pat rūpinimosi reikia norint suprasti mistinės kelionės vertę ir veiksmingumą broliškame ir misionieriškame gyvenime. Kontempliatyvi laikysena maitinasi šydu pridengto kryžiaus grožiu. Žodis, kuris buvo pas Dievą, pakabintas ant medžio, pastatyto sujungti dangų ir žemę, tampa tikruoju papiktinimu, priešais kurį užsidengiamas veidas. Ant pasaulio kryžių šiandien kybo pažemintos kitos smurto aukos, tarsi kiti kristūs, o tuo tarpu saulė užtemsta, jūra tampa karti, o žemės vaisiai, sunokę numalšinti visų alkio, pasidalijami keleto gobšiųjų. Vėl suskamba kvietimas išgryninti žvilgsnį, kad kontempliuotume Velykinę išganymo mįslę, gyvą bei veikiančią pasaulyje ir mūsų kasdienybėje.

Šiandien brolijose ir bendruomenėse, kurios gyvena pasinėrusios į šiuolaikines kultūras, dažnai tapusias efemeriškų dalykų rinka, gali nutikti taip, kad ir mūsų, pašvęstųjų, žvilgsnis praranda gebėjimą atpažinti Velykų slėpinio grožį – nuginkluotą ir bejėgį orumą, išryškėjantį mums pažįstamų brolių ir seserų veiduose, kaip ir veiduose tų istorijos atstumtų kristų, kuriuos sutinkame savo meilės tarnystės darbuose. Veidai nei patrauklūs, nei gražūs: matėme juos, bet nepamėgome (plg. Iz 53, 2).

50. Kiekvieną dieną žmogaus kančios spektaklis iškyla su visu savo žiaurumu. Jis yra toks baisus, kad neįmanoma ieškoti išganymo arba jo suvokti, nesprendžiant kančios problemos. Šis slėpinys kaip milžiniška banga ritasi per žmonijos istoriją ir kviečia susimąstyti. Nedaug žmonių intuityviai suvokė, kaip Dostojevskis, esminį klausimą, kuris dominuoja žmogaus širdyje: kančia, atpirkimas iš blogio, išganymas, nugalintis mirtį. Jis sugretino grožio svarbą su skausmo slėpiniu, klausdamas, kokia vieno ir kito prasmė. Jaunasis Ipolitas, būdamas netoli mirties, užduoda lemtingą klausimą, siaubingą kunigaikščiui Myškinui, pagrindiniam Idioto personažui, enigmatinei Kristaus figūrai, Nekaltajam, kenčiančiam iš meilės visiems: „Kunigaikšti, ar tikrai jūs kažkada sakėte, kad pasaulį išgelbės grožis? Koks grožis išgelbės pasaulį?“^[104]

Klausimas apie blogį iškyla kasdien prote, širdyje ir daugelio mūsų brolių ir sesių lūpose. Tik jeigu Dievas prisiima begalinę blogiui palikto pasaulio kančią, tik jeigu Jis ateina į tirščiausias žmogaus varganumo sutemas, skausmas yra atpirktas ir mirtis nugalėta. Tai įvyko ant Sūnaus Kryžiaus. Kristaus kančia yra pajėgi paaiškinti žmonijos tragediją išplėsdama ją iki dieviškumo. Kenčiančiame Kristuje perskaitomas vienintelis įmanomas atsakymas į klausimą apie kančią. Kontempliacija, Grožio, kuris mumyse gyvena ir yra viršesnis už mus, pažinimas nepasiekiamas kitaip, kaip tik per kryžių; į gyvenimą nepatenkama kitaip, kaip tik pereinant mirtį.

51. Mums, pašvęstiesiems asmenims, persiėmimas Velykų išmintimi ir lavinimasis pastebėti visame tame, kas yra subjaurota ir nukryžiuota, čia ir dabar, atsimainiusį Prisikėlusiojo veidą, yra rimtas tikėjimo išbandymas. Kontempliatyvus kelias yra Velykinis kelias. Kristaus Velykos, mūsų vilties pamatas, patikrina mūsų brolišką gyvenimą ir mūsų misiją, kartais papilkėjusius nuo paviršutiniškų santykių, rutinos be vilties, tik funkcinių tarnysčių, aptingusių akių, nebesugebančių atpažinti slėpinio. Mūsų bendruomenėse Grožis lieka uždengtas! Esame neišmanėliai ir nerangių širdžių (plg. Lk 24, 25) išgyvendami Velykinę pedagogiką. Gali atsitikti taip, kad neprisiminsime, jog dalyvavimas trejybinėje bendrystėje gali pakeisti žmogiškuosius santykius, jog sutaikančio malonės veikimo galia nugali ardančią dinamiką, esančią žmogaus širdyje ir socialiniuose ryšiuose, ir jog tokiu būdu galime parodyti žmonėms tiek broliškosios bendrystės grožį, tiek kelius, kurie į ją konkrečiai veda^[105].

Grožio pedagogika

52. Bėgant amžiams pašvęstasis gyvenimas be perstojo ieškojo grožio pėdsakų, buvo budrus ir vaisingas jo sakralumo sergėtojas, permąstydamas jo viziją, kurdamas darbus, kurie išreiškė tikėjimą ir šviesos mistiką architektūroje, inžinerijoje, tiksliuosiuose moksluose, dailėje, literatūroje, muzikoje, ieškodamas naujų Grožio apsireiškimų^[106].

Šiuolaikinė refleksija, dažnai bandanti išlaikyti pusiausvyrą tarp gamtos sudvasinimo ir jausmų estetizavimo, galiausiai sumenkino pažintinę ir ugdančią grožio vertę, jo kaip tiesos reikšmę, apribodama jį dviprasmiška šešėlio zona arba pririšdama jį prie efemeriškų dalykų. Reikia vėl užmegzti gyvybiškai svarbų ryšį su pirmykšte ir visad nauja grožio, kaip matomos ir juntamos begalinio Neregimybės slėpinio vietos, reikšme. Apgyvendinti šią tolimą vietą – tai tarsi semtis iš grožio šaltinio. Jei egzistencija nėra kokiu nors būdu įtraukiama į šį slėpinį, grožis lieka išties nepasiekiamas, pasimeta beprasmybės ir bereikšmiškumo tuštumoje.^[107]. Bet dar skaudžiau yra tai, kad mes liekame be jo. Popiežius Pranciškus, tuometinis Buenos Airių kardinolas, tekste Grožis išugdys pasaulį^[108], siūlo grožio pedagogiką – tokį ugdymo būdą, kai į žmogų žiūrima kaip į amžinybės nešėją, pašauktą gyvybiniam procesui, kuris pražysta, kai viešpatauja pagarba ir įsiklausymas, kai yra minčių, emocijų, jausmų integracija, parodanti brandą.

Atsiveria dvejopo žmogiškojo ethos ugdymo kelio poreikis: „Tikras pažinimas yra būti kliudytam grožio strėlės, kuri sužeidžia žmogų, būti paliestam realybės, asmeninio paties Kristaus buvimo, kaip jis pats sako. Būti sužavėtam ir nugalėtam Kristaus grožio yra realesnis ir gilesnis pažinimas nei paprasta racionali dedukcija. Turime palengvinti žmogaus susitikimą su tikėjimo grožiu. Susitikimas su Grožiu gali tapti strėlės įsmigimu, kuris sužeidžia sielą ir tokiu būdu atveria jos akis taip, kad dabar siela, remdamasi šia patirtimi, turi vertinimo kriterijus ir taip pat pajėgia teisingai vertinti argumentus“^[109].

Tikrasis ir amžinasis grožis pasiekia žmogaus vidų per tai, ką galima pavadinti dvasiniais „pojūčiais“, apie kuriuos Augustinas kalba lygindamas su kūno pojūčiais: „Bet ką gi aš myliu mylėdamas tave? […] Ir vis dėlto, mylėdamas savo Dievą, myliu tam tikrą šviesą, tam tikrą balsą, tam tikrą kvapą, tam tikrą maistą ir tam tikrą apglėbimą: šviesą, balsą, kvapą, maistą, apglėbimą savo vidinio žmogaus, kur mano sielai spindi tai, ko netalpina vieta, kur skamba tai, ko nesunaikina laikas, kur gardžiai kvepia tai, ko neišsklaido vėjo dvelksmas, kur juntamas skonis, kurio nenustelbia persivalgymas ir kur tvirtai prigludę tai, ko neatplėšia persisotinimas. Štai ką myliu mylėdamas savo Dievą.“^[110].

53. Savo kaip krikščionių ir pašvęstųjų kelyje turime atpažinti Grožio pėdsakus, kelią link Antgamties, link galutinio Slėpinio, link Dievo, būtent dėl jo savybės atverti ir praplėsti žmogaus sąmonės horizontus, leisti jai peržengti save, parodyti jai Begalybės bedugnę. Esame kviečiami eiti via pulchritudinis (grožio keliu), kuris yra meno, estetikos ir tikėjimo bei teologinių ieškojimų kelionė^[111].

Benediktas XVI didingoje muzikoje girdėjo teologinio lygmens realybę ir tikėjimo atsakymą, kaip jis ne kartą sakė komentuodamas klausomus koncertus: „Kas tai girdėjo, žino, kad tikėjimas yra tikras dalykas“^[112]. Genialios muzikos išreikštas grožis būdavo interpretuojamas kaip tikėjimo propedeutika: „Toje muzikoje buvo galima justi tokią ypatingą ten esančios Realybės jėgą, kad buvo galima suvokti, nebe per dedukciją, bet per širdies sukrėtimą, kad tai negalėjo kilti iš nieko, bet galėjo gimti tik dėl Tiesos jėgos, kuri aktualizuojama kompozitoriaus įkvėpime“^[113]. Galbūt dėl to didieji mistikai – kaip patvirtina poetinė ir muzikinė literatūra – labai mėgo kurti poeziją ir giesmes, kad išreikštų bent truputį to dieviškumo, prie kurio prisiartno slaptuose sielos susitikimuose.

Šalia muzikos taip pat yra ir poezija bei pasakojamasis menas, taip pat vaizduojamasis, kaip galimi parengiamieji takai į kontempliaciją: nuo literatūros puslapių iki ikonų ir miniatiūrų; nuo freskų iki paveikslų ir skulptūrų. Viskas „vidiniame kelyje, savęs peržengimo kelyje ir šiame žvilgsnio išgryninime, kuris yra širdies išgryninimas, mums atskleidžia Grožį, ar bent jo spindulį. Būtent taip jis veda mus į santykį su tiesos jėga“^[114].

Apaštaliniame paraginime Evangelii gaudium popiežius Pranciškus pabrėžia ryšį tarp tiesos, gėrio ir grožio: reikia „susigrąžinti pagarbą grožiui, kad galėtume pasiekti žmogaus širdį ir leisti joje suspindėti Prisikėlusiojo tiesai ir gėriui“^[115].

54. Todėl esame pakviesti į harmoningą kelią, kuris gebėtų sujungti tiesą, gėrį, grožį ten, kur kartais atrodo, kad pareiga, kaip neteisingai suprasta dorovė, paima viršų.

Naujoji skaitmeninė kultūra ir nauji komunikacijos ištekliai meta dar vieną iššūkį, pabrėždami įvaizdžių kalbą kaip nuolatinį srautą be galimybės apmąstymui, be tikslo ir dažnai be vertybių hierarchijos. Ugdyti čia esantį, reflektuojantį žvilgsnį, kuris siektų toliau už tai, kas regima, ir už virtualių kontaktų bulimijos, – tai skubus iššūkis, kuris gali mus įvesti į Slėpinį ir į jo liudijimą. Esame kviečiami eiti ugdymo keliais, kurie mus lavintų įžvelgti dalykų vidų, eiti sielos keliu, kuriame įvyksta perėjimas nuo priešpaskutinio grožio formų prie aukščiausiojo Grožio harmonijos. Taip realizuosime „paslėptą meno kūrinį, kuris yra kiekvieno žmogaus meilės istorija su gyvuoju Dievu ir su broliais, džiaugsme ir varge sekant Jėzų Kristų egzistencijos kasdienybėje“^[116].

Mąstysenos pedagogika

55. Taigi, ugdyti skonėtis gelme, eiti vidiniu keliu yra neišvengiama būtinybė. Formacija – tai pastangų reikalaujantis ir vaisingas, niekad nesibaigiantis kelias. Tai poreikis, kurį užgesina mirtis.

Pašvęstieji asmenys yra pašaukti lavintis „atviroje mąstysenoje“: susidūrimas su kultūromis ir mūsų nešamos vertybės pratina mūsų gyvenimą priimti skirtingumus ir juose įskaityti Dievo ženklus. Protinga ir meilės pilna kontempliacijos išmintis lavina matymą, kuris geba vertinti, priimti, nukreipti kiekvieną realybės aspektą į Meilę.

Enciklikoje Caritas in veritate Benediktas XVI rašo: „Paulius VI aiškiai suvokė, jog nepakankamą vystymąsi, be kita ko, lemia išminties, apmąstymo stygius, stoka mąstymo, gebančio parengti kryptį teikiančią sintezę, kuriai reikia „aiškaus ekonominių, socialinių, kultūrinių ir dvasinių aspektų supratimo““^[117]. Toliau pažymi: „Meilė tiesoje – caritas in veritate – yra didžiulis iššūkis Bažnyčiai didėjančios ir plintančios globalizacijos pasaulyje. Didelį pavojų mūsų laikais kelia tai, kad faktinės žmonių bei tautų tarpusavio priklausomybės nelydi jokia etinė sąžinės ir intelekto sąveika“^[118]. Popiežius Pranciškus grįžta prie šios gyvybiškai svarbios būtinybės savo pokalbyje su Vyrų vienuolinių institutų Generaliniais vyresniaisiais 2013 m. lapkričio 29 d., kalbėdamas apie iššūkį, kurį pašvęstajam gyvenimui meta kompleksiškumas: „Kad suprastume, turime išsijudinti, matyti realybę iš daugelio skirtingų požiūrio taškų. Turime įprasti mąstyti“^[119].

Tai kvietimas į nuolatinį dėmesingumą, siekiant sukurti kasdienę, brolišką ir bendruomeninę aplinką, pirmąją erdvę formacijai, kurioje būtų skatinamas mąstysenos pedagogikos augimas.

56. Šioje veikloje lemiamą vaidmenį turi autoriteto tarnystė. Nuolatinė formacija iš tų, kurie vadovauja institutams ir bendruomenėms, reikalauja žvilgsnio pirmiausia į pašvęstąjį asmenį, kad pakreiptų jį į išmintingą gyvenimo laikyseną; kad lavintų jo žmogiškumą, kuris vestų į krikščionišką pilnatvę; kad įpratintų daryti vertybinę refleksiją; kad padėtų jam saugoti buvimo sakralumą ir neišsieikvoti pernelyg pasiduodant efektyvumo ir naudingumo vertybėms; kad būtų išvengta krikščioniškojo mokslo pavertimo tarnysčių ir techninių kompetencijų visuma. Tas, kas tarnauja kaip vadovas, drąsina ir palydi pašvęstąjį asmenį metafizinių žmogaus būsenos pamatų ieškojimuose – ten, kur Žodis leidžia suspindėti savo Šviesai, – ir tada jis, „Šventosios Dvasios vadovaujamas, tvirtai laikosi maldos, tylėjimo, vienatvės valandų ir atkakliai meldžia iš aukštybių išminties dovanos kiekvienos dienos darbams (plg. Išm 9, 10)“^[120].

Norint paskatinti tokią ugdymo dinamiką ir sudaryti jai geras sąlygas, nepakanka retkarčiais atliekamų gestų, keleto sprendimų ar ugdymo metodo pasirinkimo. Reikia pradėti ir palaikyti nuolatinę dinamiką, kuri turėtų įtaąį ir būtų svarbi visam bendruomeniniam ir asmeniniam gyvenimui. Dėl to būtina sutelkti dėmesį ir laikytis tokio gyvenimo stiliaus, suformuoti tokią aplinką, kad pati atmosfera skatintų išmintingą, atidų, su meile žiūrintį į gyvenimą ir žmones žvilgsnį. Žvilgsnį, skirtą atrasti ir išgyventi žmogiškojo ir dvasinio augimo galimybes, žvilgsnį, kuris skatintų kurti naują mąstyseną, naudingas programas, tikslines pedagogikas. Pasidaro būtina leisti ir skatinti skaitymą introspektyvios literatūros, padedančios pažinti save ir egzistencinius prieštaravimus.

57. Lavinti kontempliatyvų žvilgsnį – taip pat reiškia paskatinti pašvęstąjį asmenį, kad tinkamai reflektuodamas įsisąmonintų savo giluminę tapatybę, perskaitydamas ir pasakodamas savo egzistenciją kaip ‚gerą‘ istoriją, pozityvų sumanymą, išganymo santykį, žmogiškąją patirtį, kuri atbaigiama Kristuje Jėzuje: „Aš yra suvokiamas interpretuojant pėdsakus, kuriuos žmogus palieka pasaulyje“^[121].

Mūsų asmeninė istorija, sujungta su istorija tų, kurie dalijasi su mumis broliška kelione, semina Verbi, Žodžio sėklos, šiandien apgyvendintos pasaulyje, – visa tai yra Dievo pėdsakai, kuriuos reikia dar kartą perskaityti kartu, malonė, kurią reikia suvokti, sėkla, kurią reikia išauginti iki daigo kaip naują Dvasios sumanymą mums, kad tęstume kelią. Popiežius Pranciškus, kreipdamasis į La Civiltà Cattolica rašytojų bendruomenę, kvietė iš naujo atrasti šią pedagogiką: „Jūsų užduotis yra surinkti ir išsakyti mūsų laikmečio lūkesčius, troškimus, džiaugsmus bei dramas ir pasiūlyti būdus, kaip žvelgti į tikrovę Evangelijos šviesoje. Didieji dvasiniai klausimai šiandien yra gyvi labiau nei bet kada, bet reikia, kad kas nors juos interpretuotų ir juos suprastų. Su nuolankiu ir atviru protu „ieškokite ir raskite Dievą visuose dalykuose“, kaip rašė Šv. Ignacas. Dievas veikia kiekvieno žmogaus gyvenime ir kiekvienoje kultūroje: Dvasia pučia, kur nori. Bandykite atrasti tai, ką Dievas nuveikė ir kaip tęs savo darbą […] O kad galėtume ieškoti Dievo visuose dalykuose, visose žinojimo, meno, mokslo, politinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo srityse, reikalingos studijos, dėmesingumas, patirtis“^[122].

Ugdyti mąstyseną, formuoti vertinimą, lavinti išmintingą žvilgsnį ir subtilius jausmus Kristaus stiliumi (Gal 4, 19) – tai parengiamieji keliai misijai^[123].

Gailestingame artume

58. Kelias, kurį reikia nueiti kontempliacijos pratybose, vaisingas yra tas, kuris kviečia į artimumą. Tai susitikimo kelias, kuriame ieškoma veidų ir jie atpažįstami. Kiekvienas žmogaus veidas yra unikalus ir nepakartojamas. Neeilinis veido skirtingumas mus daro lengvai atpažįstamus sudėtingoje socialinėje aplinkoje, kurioje gyvename, sudaro palankias sąlygas ir palengvina pripažinimą bei kito atradimą.

Jei bendro gyvenimo kokybė „vėl prasideda nuo tu“^[124], tai yra, nuo vertės suteikimo kito veidui ir artimam santykiui, tada krikščionybė atsiskleidžia kaip veido religija, kitaip tariant, artumo ir artimumo religija. „Civilizacijoje, paradoksaliai paženklintoje anonimiškumo ir sykiu maniakiškai besidominčioje kitų gyvenimo smulkmenomis, begėdiškai sergančioje liguistu smalsumu, Bažnyčiai būtina atidžiai žvelgti į kitą, būti jautriai ir visada, kai būtina, stabtelėti prie kito“^[125].

Dievas išgydo mūsų akių trumparegystę ir neleidžia, kad mūsų žvilgsnis sustotų paviršiuje, ten, kur patogiai įsitaiso vidutiniškumas, paviršutiniškumas, skirtumų pabrėžimas: Dievas „apvalo, duoda malonę, praturtina ir apšviečia sielą, elgdamasis kaip saulė, kuri savo spinduliais džiovina, šildo, išgražina ir apšviečia“^[126].

Kontempliatyvus asmuo mokosi žiūrėti Dievo akimis į žmoniją ir į sukurtąją tikrovę, kol pamato Neregimąjį (plg. Hbr 11, 27), tai yra, Dievo veikimą ir buvimą, kuris visada yra nenusakomas ir matomas tik per tikėjimą. Popiežius Pranciškus kviečia į tokį dvasios protingumą ir į tokią sapientia cordis (širdies išmintį), kuri tikrai kontempliatyviu krikščioniu pripažįsta tą, kuris moka būti akimis aklam, kojomis luošam, žodžiu nebyliui, tėvu našlaičiui, artimu vienišajam, atpažinęs juose Dievo paveikslą^[127].

Krikščionys „pirmiausia yra mistikai atviromis akimis. Jų mistika nėra gamtinė, be veido. Greičiau tai tokia mistika, kuri ieško veido, kuri veda į susitikimą su kenčiančiu, į susitikimą su nelaimingųjų ir aukų veidais. Atviros ir budrios akys mumyse įvykdo perversmą prieš nekaltos ir neteisingos kančios absurdiškumą; jos mumyse pažadina teisingumo alkį ir troškulį, didžio teisingumo visiems, ir neleidžia mums susitelkti vien tik savo mažyčių banalių poreikių pasaulyje“^[128].

59. Tik meilė yra pajėgi pastebėti tai, kas paslėpta: esame kviečiami į tokią širdies išmintį, kuri niekada neatskiria Dievo meilės nuo meilės kitiems, ypač vargšams, paskutiniesiems, „Kristaus kūnui“^[129], nukryžiuotojo Viešpaties veidui. Nuoseklus krikščionis išgyvena susitikimą dėmesinga širdimi, dėl to šalia profesinės kompetencijos ir programų sudarymo reikalingas ir širdies ugdymas, kad tikėjimas taptų veiklus meilėje (plg. Gal 5, 6): „Krikščionio programa – tai gailestingojo samariečio programa, Jėzaus programa – yra „reginti širdis“. Ta širdis mato, kur reikia meilės, ir atitinkamai veikia. Kai karitatyvinė veikla Bažnyčios vykdoma kaip bendruomeninė iniciatyva, pavienio žmogaus spontaniškumą, žinoma, turi papildyti planavimas, numatymas ir bendradarbiavimas su panašiomis institucijomis“^[130].

Toks žvilgsnis palengvina mūsų gyvenimą kartu, ypač ten, kur iškyla nauji pažeidžiamumai ir prašosi palydimi „išganingu artumo ritmu“^[131].

„Kai kurie trokšta grynai dvasinio Kristaus, be kryžiaus ir kūno, lygiai taip jie pageidauja tarpasmeninių ryšių, perteikiamų per įmantrius aparatus, ekranus ir sistemas, kurias užsigeidus galima įjungti ir išjungti. O Evangelija visada kviečia leistis į riziką susitinkant su kito veidu, su mums iššūkius keliančiu fiziniu artumu, su kitų žmonių skausmu bei prašymais, su užkrečiamu džiaugsmu nuolat būnant petys prie peties. Autentiškas tikėjimas į įsikūnijusį Dievo Sūnų neatsiejamas nuo savęs dovanojimo, nuo priklausomybės bendruomenei, nuo tarnavimo, susitaikinimo su kitų kūnu. Dievo Sūnus savo įsikūnijimu mus pakvietė švelnumo revoliucijai.“^[132]

Tėvo veidas Sūnuje yra gailestingumo Veidas: „Jėzus iš Nazareto savo žodžiais, darbais bei visu savo asmeniu apreiškia Dievo gailestingumą“^[133]. Kiekviena pašvęstoji ir kiekvienas pašvęstasis yra pašauktas kontempliuoti ir liudyti Dievo veidą kaip Tas, kuris žino, kokie mes padarai, – atsimena, kad mes esame dulkės (Ps 103), pilti artimumo balzamą ant žmonijos žaizdų, priešinantis abejingumo cinizmui.

„Išvyskime šio pasaulio vargus, gausybės brolių ir seserų, kurių orumas trypiamas, žaizdas, išgirskime jų pagalbos šauksmą ir atsiliepkime į jį. Paimkime kitus už rankų ir palaikykime, kad jie pajustų mūsų artumo, draugystės ir brolystės šilumą. Tegu jų šauksmas tampa mūsuoju, ir išvien pajėgsime nugriauti abejingumo, kuriam dažnai leidžiame karaliauti slėpdami savo veidmainiškumą bei savanaudiškumą, sienas.“^[134] Dieviškojo gailestingumo kontempliacija perkeičia mūsų žmogiškąjį jautrumą ir jį palenkia į reginčios širdies glėbį.

Kūrinijos šokyje

60. „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, su visa savo kūrinija“^[135]. Pranciškaus Asyžiečio giesmė ir toliau skamba XXI-ojo amžiaus pradžioje nuovargio nepažįstančiu balsu, kviečia į nuostabą, atpažįsta pirminį grožį, kuriuo esame pažymėti kaip kūriniai. Pranciškuje Asyžietyje atbaigiamas tobulas žmogiškumas Kristaus, kuriame sukurta visa (Kol 1, 16), jame spindi Dievo garbė ir galima įžvelgti didybę begaliniame mažume.

Viešpats žaidžia Savo kūrinijos sode. Galime pagauti to žaidimo aidą kai esame vieni žvaigždėtą naktį, kai matome vaikus tą akimirką, kada jie išties būna vaikais; kai jaučiame meilę savo širdyje. Tais momentais prabudimas, „naujumas“, tuštuma ir vizijos grynumas tampa akivaizdūs, leidžia mums įžvelgti kosminio šokio švytėjimą tylos ritmu, vestuvių šventės muziką.^[136]

Šiame kūrinijos šokyje mes dalyvaujame kaip kuklūs giedotojai ir sargai. Giedotojai, nes pašaukti atgaivinti mūsų, kaip kūrinių, tapatybę, giedame gyrių didingoje visatos simfonijoje. Sargai, nes esame pakviesti budėti kaip sargybiniai laukiantys aušros, saugodami kūrinijos grožį ir harmoniją. Popiežius Pranciškus prašo mūsų prisiminti, kad nesame visatos šeimininkai, prašo mūsų peržiūrėti savo antropologinę viziją pagal viziją To, kuris ir saulę valdo, ir erdves žvaigždėtas^[137], gerbiant mūsų ypatingą žmogiškąjį orumą, kaip šio pasaulio kūrinio, kuris turi teisę gyventi ir būti laimingas.^[138]

Šiuolaikinis antropocentrizmas priėjo iki to, kad iškėlė techninį protą aukščiau tikrovės, sumenkindamas vidinę pasaulio vertę, jo tvarką ir visus kūrinius, kurie vienas kitą papildo. Žmogus, kaip toliau tęsia popiežius Pranciškus, cituodamas Romano Guardini, „nebesuvokia gamtos nei kaip galiojančios normos, nei kaip gyvo prieglobsčio. Laiko ją erdve ir materija darbui, kuriam be atodairos viskas paskiriama nesirūpinant, kas iš to išeis“^[139]. Mes išgyvename antropocentrizmo perteklių.

61. Naujas santykis su gamta neįmanomas be naujos širdies, gebančios atpažinti kiekvieno kūrinio grožį, ypatingą žmogaus kilnumą, santykio poreikį, atvirumą tokiam tu, kuriame kiekvienas atpažįstą ta patį pradmenį, dieviškąjį Tu. Mes, kaip pašvęstieji asmenys, jaučiame pašaukimą turėti visapusiškus santykius, širdį, sugebančią šlovinti, ir tai išreiškia askezę, kuri kviečia atsiversti. Esame pašaukti pereiti nuo savipakankamumo, kuris pakelia į puikybę ir uždaro savyje, tuo pačiu pažemindamas žmones ir gamtą, prie svetingo Kristaus šventumo, kuriame viskas priimama, pagydoma, grąžinama į savąjį žmogiškąjį ir kūrinio orumą.

Būtent atsižvelgdami į tai, ką mums kalba protinga širdies išmintis, jaučiame kvietimą imtis pasirinkimų, konkrečių asmeninių, bendruomeninių ir Instituto veiksmų, kurie parodytų protingą ir teisingą gyvenimo būdą.^[140] Su visais broliais ir seserimis žmonijoje esame kviečiami priimti „didelį kultūrinį, dvasinį ir edukacinį iššūkį, aprėpsiantį ilgus atsinaujinimo procesus“.^[141]

Naujoji filokalija (meilė grožiui)

62. Ir vėl iškyla poreikis nuolatinio ugdymo, naujosios filokalijos (meilės grožiui), kuri atvertų, suteiktų konkrečią formą, suaktyvintų mumyse, pašvęstuosiuose ir pašvęstosiose, kontempliacijos habitus, įprotį: „Dėmesys grožiui ir grožio meilė padeda ištrūkti iš utilitaristinio pragmatizmo. Neišmokus stabtelėti pasigėrėti ir pasižavėti grožiu, nekeista, kad kiekvienas daiktas paverčiamas naudojimosi ir neskrupulingo piktnaudžiavimo objektu“.^[142] Popiežius Pranciškus kviečia aistringai įsipareigoti ugdymui, remiantis ekologišku dvasingumu, kuris „kyla iš mūsų tikėjimo įsitikinimų, nes tai, ko moko Evangelija, turi padarinių mūsų mąstysenai, jausenai ir gyvensenai“.^[143]

Tai dvasingumas, kviečiantis į atsivertimą, taigi ir į askezę, kurioje atpažindami savo gyvenimo būdą, kartais prarandantį pusiausvyrą dėl veikimo iš rutinos, dedame pastangas perkeisti savo gelmes: „Išorinių dykumų pasaulyje daugėja, nes tokios plačios pasidarė vidinės dykumos“.^[144] Kad padarytume dykumą vaisingą, apgyvendinkime mūsų vidiniame, broliškame ir misionieriškame gyvenime rūpinimosi, švelnumo, dėkingumo, dovanojimo, džiaugsmo, mokančio mėgautis mažais ir paprastais dalykais, sėklas, pasitenkinimą „susitinkant su broliais bei seserimis, tarnaujant, įgyvendinant savo charizmas, klausant muzikos ir grožintis menu, susiliečiant su gamta, meldžiantis“.^[145]

Pasaulio sukūrime buvo septintoji diena, per kurią Dievas sukūrė poilsį. Atrodo, kad mėgavimasis poilsiu mūsų nebepaliečia. Dirbame dėdami pagirtinai daug pastangų, bet dažnai tai tampa paradigma, pagal kurią mes asmenuojame savo pašvęstąjį gyvenimą. Vėl nuskamba kvietimas iš naujo atrasti Prisikėlusiojo dieną gyvenime ir mūsų bendruomenėse. Dieną, į kurią ateinama ir iš kurios išeinama, bet visų pirma, dieną, kurioje būnama mėgaujantis mylimos Esaties spindesiu.

63. Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies (Gg 8, 6), prašo Giesmių giesmės sužadėtinė, tarsi uždarydama mylimąjį ištikimybės ryšyje. Aiškėja, su kokiu rūpesčiu būtina lydėti ištikimybę sequela Christi, Kristaus sekimui mūsų ypatingame pasišventime šiais laikais, kai dažnai jai kelia pavojų mūsų gyvenimo Dvasioje trapumas (plg. 1 Tes 5, 17.19). Kontempliatyvioji pašvęstojo gyvenimo dimensija subręs, jei bus atverta erdvė formacijai, keliai, kuriuos pasirenkame, kurių norime ir kuriais einame.

Todėl jaučiame, kad yra keliamas klausimas apie mūsų Ratio formationis, ugdymo programas, formacijos praktikas ir patirtis; apie ugdymo habitat, situaciją įvairiose pašvęstojo gyvenimo formose. Tiriame savo kasdienį asmeninį ir brolišką gyvenimą: maldos, meditacijos, studijų, santykių ir apaštalavimo, poilsio būdą. Kontempliatyvus nusiteikimas tikrina mūsų aplinką ir kasdienę dinamiką: mūsų pasirinkimus, vertybių skalę, dėmesio neatkreipimus, metodus ir papročius, pasirinkimų ir sprendimų gausybę, kultūras. Kiekvienas dalykas turi būti apsvarstytas pašaukimo tyrime ir nušviestas mumyse gyvenančio Slėpinio grožio. Iš tokios Šviesos atsiranda mūsų buvimo žmonijoje ir tarp žmonių pagrindas: pašvęstieji kaip „miestas ant kalno, išreiškiantys Jėzaus žodžių tiesą ir galią“.^[146]

EPILOGAS

Eikš, mano mylimasis!
Giesmių giesmė 7, 12

Klausant Žodžio

64. Meilė – tai nutikimas, perkeičiantis laiką, nes įlieja energijos, kuri eikvojama atsikuria iš naujo. Meilei būdinga išgyventi laukimo dimensiją, mokytis laukti. Toks yra Rachelę įsimylėjusio Jokūbo atvejis: Kadangi jau buvo pamilęs Rachelę, Jokūbas [Labanui] atsakė: „Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį“… Jokūbas ištarnavo už Rachelę septynerius metus, bet jie atrodė jam tarsi keletas dienų taip labai ją mylėjo (Pr 29, 18.20). Jokūbui meilė mylimai moteriai tampa jo būties pagrindu, dėl kurio darbo vargai ir laikas nueina į antrą planą. Giesmių giesmėje laiko dimensija, regis, išnyksta. Meilė išlaisvina žmogų iš laiko bei daiktų tironijos ir pakeičia erdvės bei laiko koordinates, arba tiksliau sakant, jas aprūpina deguonimi laisvės, kuri teikia pirmenybę ne darymui, bet buvimui, kontempliavimui, priėmimui.

Kas myli, skuba vėl pamatyti mylimojo veidą, žino, kad susitikimo džiaugsmą lydės begalinis troškimas. Mylimojo kvietimu bėgti į kvapiuosius kalnus (Gg 8, 14) poema vėl atnaujina troškimo ir ieškojimo dinamiką, atvirą giesmę, apdainuojančią mylimą grožį, kurio niekada negalės užvaldyti nepripažindamas jo kitoniškumo, o jo simbolis yra kūnas. Vėl prasideda ieškojimas, kad du įsimylėjėliai galėtų ir toliau nenustodami vienas kitą kviesti, išlaisvindami šauksmą, kuris išreiškia pats karščiausias kvietimas: Eikš! Tai balsas, kuris kviečia abipusiame troškime (Gg 2, 10.13; 4, 8; 7, 12), šauksmas, skirtas savo vienišumo įveikimui, kvietimas į bendrystę.

Pašvęstojo gyvenimo jungtuvinėje dinamikoje šis sielos moto pasikeičia į nesiliaujančią maldą. Šaukiamasi Mylimojo kaip pasaulyje veikiančio buvimo, kaip paguodžiančio, gydančio, atveriančio vilčiai prisikėlimo dvelksmo (Jer 29, 11). Tetampa mūsiškiu maldavimas, kuris užbaigia biblinį apreiškimą: Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!“ (Apr 22, 17).

Ant išsipildymo kalno

65. „Ateikite ir kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis parodytų mums savo kelius (Iz 2, 3). Dėmesingume, siekiai, valia, mintys, prisirišimai, jausmai – visi, kurie esate mano giliausiame viduje, kopkime į kalną, į vietą, kur Viešpats mato ir yra matomas“.^[147]

Jei kvietimas kontempliacijai, kvietimas kopti į Viešpaties kalną yra visos Bažnyčios pašaukimas ir tam yra skirta ir pavaldi visa kita veikla,^[148] jis įgauna prasmę ir nuolatinį akcentą monastinėms bendruomenėms, maldos bendruomenėms, visiškai atsidėjusioms kontempliacijai pagal kiekvienos vienuolinės šeimos charizmą.

Monastinis gyvenimas yra pirmoji pašvęstojo gyvenimo bendruomenių Bažnyčioje forma, dar ir šiandien jis reiškia egzistavimą įsimylėjusių Dievą vyrų ir moterų, kurie gyvena ieškodami jo Veido ir randa bei kontempliuoja Dievą pasaulio širdyje. Bendruomenės, esančios kaip miestas ant kalno ir žiburys žibintuve (plg. Mt 5, 14-15), nors ir gyvenimo paprastume, regimai atvaizduoja tikslą, kurio link keliauja visa bažnytinė bendruomenė, „žygiuojanti laiko keliais įsmeigusi akis į būsimą visa ko susivienijimą Kristuje“.^[149]

Ką gali Bažnyčiai ir pasauliui vaizduoti moterys ir vyrai, kurie renkasi gyventi savo gyvenimą ant užtarimo kalno? Kokią reikšmę gali turėti bendruomenė, kuri iš esmės atsideda maldai, kontempliacijai evangeliniame koinonia ir darbštumo kontekste?

66. Kontempliatyvių asmenų gyvenimas yra tarsi meilės įvaizdis. Tai vyrai ir moterys, kurie gyvena pasislėpę su Kristumi Dieve (plg. Kol 3, 3), buvoja žmonijos istorijos verpetuose ir, patalpinti pačioje Bažnyčios ir pasaulio širdyje^[150], lieka „priešais Dievą dėl visų“.^[151]

Besimeldžiančiųjų bendruomenės nesiūlo tobulesnio Evangelijos įgyvendinimo, bet yra tarsi įžvalgos instancija, tarnaujanti visai Bažnyčiai: ženklas, kuris nurodo kelią, primindamas visai Dievo tautai viso to, ką ji išgyvena, prasmę.^[152] Kontempliatyviųjų vyrų ir moterų bendruomenės, pasišventusios vaisingam užtarimo maldos intymumui, yra dangaus nostalgijos, Dievo rytojaus, liepsnojančio Giesmių sužadėtinės laukimo atvaizdas, „išskirtinės Bažnyčios-Sužieduotinės vienybės su savo už viską labiau mylimu Viešpačiu ženklas“.^[153]Kontempliatyvios bendruomenės yra pašauktos išgyventi jau dovanotos dabarties^[154] kategorijas kaip misiją, suvokdamos, kad dabartis ir amžinybė eina ne viena po kitos, bet yra glaudžiai persipynusios.

„Monastinis pašaukimas“, sakė popiežius Pranciškus, „yra įtampa tarp pasislėpimo ir matomumo: įtampa gyvybine prasme, ištikimybės įtampa. Jūsų pašaukimas yra eiti tiesiai į mūšio lauką, tai kova, tai beldimasis į Viešpaties širdį“.^[155]

Monastinis stabilitas (pastovumas) palieka erdvės Dievui ir skelbia užtikrintą jo buvimą žmogaus gyvenimo įvykiuose, kad ir kur jis būtų: kur gyvena žmogus, ten atėjo ir apsigyveno Dievas savo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Kontempliatyviųjų bendruomenių buvimas kalba apie vietą, apgyvendintą tokių, kurie nepraeina pro šalį, kaip levitas ar kunigas iš palyginimo; tokių, kurie moka stabiliai gyventi, kad leistųsi sutinkami kito žmogaus ir jo klausimų, kad įsileistų į savo santykį su Dievu sužeistą žmoniją.

Išsakyti savo meilę Dievui ir pasakoti žmonėms palyginimą apie Dangaus Karalystę – būtent tai yra tikrai kontempliatyvus gyvenimas. Vienuoliai ir vienuolės kaip savo maldos horizontą turi pasaulį: jo triukšmą ir jo nevilties tylą; jo džiaugsmus, turtus, viltis ir baimes; jo vienatvės dykumas ir jo anonimiškas minias.

Toks yra tikrojo Dievo ieškančių piligrimų kelias, tokia yra istorija kiekvieno kontempliatyvaus asmens, kuris išlieka budrus, o pats savyje priima sequela Cristi (Kristaus sekimą) kaip supanašėjimą su Kristumi. Stabilitas visada atsiskleidžia kaip kelionė, galimybė išeiti už laiko ir erdvės ribų, kad būtų žmonijos avanpostas: „Einame mirti už mūsų tautą“, pasakys seseriai Rozai Edita Štein, areštuojama Eckto vienuolyne ir išvežama į Aušvicą holokaustui.^[156]

67. Monastinis gyvenimas, didžiąja dalimi moteriškas, įsišaknija tyloje, kuri tampa duodančia gyvybę. „Šiandien suvokti save kaip maldos moteris yra didelis iššūkis“, teigia monastinės vienuolės, tai reiškia išgyventi kuriantį gyvybinį statusą.

Moterų monastinis gyvenimas tampa užtarimo šerdimi, nuoširdžių, rūpestingų ir gydančių santykių istorija. Tai mažiausių gyvybės pėdsakų sergėtojas, gebantis per empatiją nujausti paslėptą ir nenumaldomą harmoniją. Vienuolės moka būti ir gali būti dovanai gaunamų malonių ir vaisingų klausimų balsas, peržengti bet kokios išankstinės idealizacijos rėmus, tuo pat metu leidžiasi formuojamos Evangelijos galios. Širdies suvienijimas, tas monastiniam gyvenimui būdingas dinamizmas, skubiai reikalauja, kad tai vėl būtų pristatyta kaip empatija, išganymo istorijų laboratorija, sąmoningas atvirumas dialogui susiskaldymo, kompleksiškumo, laikinumo kultūroje vengiant įsivaizduojamos ramybės žavesio.

Visa tai reikalauja reiklios formacijos tikėjimo gyvenimui, gyvenimui, subrandintam kaip paklusnumas Dvasiai. Taip pat reikalauja atidaus įsiklausymo į laiko ženklus tikroviškame santykyje su istorija ir su Bažnyčia jos specifinėje realybėje. Ugdymas neturi būti sudarytas tik iš informacijos pateikimo ir abstrakčių santykių. Ir dar reikalauja užtarimo, kuris uždegtų aistra ir perimtų gyvenimą, tą dirvą, kurioje išdygsta pranašystė.

68. Nuo šios žmogiškumo ribos kontempliatyviosios bendruomenės gali matyti anapus, matyti Esantįjį anapus. Eschatologija yra duota kaip tėvynė ne tiems, kurie atsižada žmogiškumo, bet tiems, kurie skirdami visą gyvenimą absoliučiam Dievo ieškojimui dalyvauja istorijos įvykiuose, kad atpažintų Dievo buvimo pėdsakus ir tarnautų jo planui. Vienuolyno sienos, apribojančios erdvę, tarnauja ieškojimui, klausymuisi, šlovinimui ir reiškia ne baimingą atsiskyrimą, ne dėmesio ar svetingumo sumažinimą: jos išreiškia esminį stiprios meilės Bažnyčiai virpulį ir solidarią meilę broliams.

Grynai kontempliatyvus gyvenimas pasakoja apie harmoniją tarp laiko ir eschatologijos. Laikas sutrumpėja. Kristaus sekimas ir laukimas eina kartu. Jėzaus žodžiai sek paskui mane yra nepakeliami mokiniams be šaukimosi parusijos visos Bažnyčios maldoje, be vilties, kuri kviečia: Ateik, Viešpatie Jėzau (Apr 22, 20). Bažnyčia Sužadėtinė yra apvaisinama šio „anapus“ liudijimo, nes eschatologinė dimensija atsiliepia į krikščioniškosios vilties poreikį.

Kontempliatyvi bendruomenė, įsikūrusi ant atokaus kalno arba tarp chaotiškų ir triukšmingų miesto aglomeratų, primena gyvybinį santykį tarp laiko ir amžinybės. Bendruomenė, kuri kontempliuoja, primena, kad neturime savo valioje begalinio laiko, amžino pasikartojimo, vienodo kontinuumo, kuriame nebūtų sukrėtimų, ir liudija naują laiko epifanijos galimybę. Dienos nėra tuščia, suskaldyta ir tąsi amžinybė, kurioje gali nutikti bet kas, išskyrus esminį įvykį: kad amžinybė įeitų į laiką ir duotų laiko laikui. Čia išgyvenama pilnatviško, amžinybės pripildyto laiko gilybė. Krikščioniškoji eschatologija čia išgyvenama nebe kaip inertiškas fragmentas mūsų trumpose akimirkose, bet kaip nuolatinė ir spinduliuojanti raida.^[157] Kontempliatyvieji išgyvena laiką ne kaip laukimo suerzintą realybę, bet kaip nuolatinį Amžinybės sruvenimą kasdieniame laike. Tai gyvenimo pranašystė, kuri nuolatos atsimena esminę jungtį tarp sekimo ir laukimo. Neįmanoma pašalinti vieno iš šių elementų rimtai nepakenkiant kitam, neįmanoma gyventi be begalybės kvėpavimo, be laukimo, be eschatologijos.

69. Ši evangelinė kultūra, tokia brangi vienuolynams, amžiams bėgant parodė, kad netrukus išsipildysiančiame laukime išgyvenama krikščioniška viltis tampa opus Dei [Dievo veikimu], kuris veda ne į istorinį ir socialinį abejingumą, bet iš kurio kyla atsakomybė ir kuris padeda pamatus sveikam humanizmui. Tokioje kultūroje, kuri pagimdė gūdžią nuobodulio eschatologiją, laiką be laiko, kuri vengia akistatos su transcendencija, gali ir turi būti „įjungtas“ kontempliatyviųjų laikas; laikas tų, kurie turi pasakyti kai ką kita. Savo saikingu ir džiaugsmingu, pranašišku gyvenimu, vengdami bet kokios manipuliacijos ir kompromisų, jie liudija kiekvienos šiandieninės kultūros, ribojančios gyvenimą, nepatikimumą ir efemerišką pobūdį.

Kontempliatyviosios bendruomenės, kuriose vyrai ir moterys gyvena Dievo Veido ieškojimu ir quotidie (kasdieniu) Žodžio klausymusi, suvokdami, kad Dievas lieka iki galo nepažini begalybė, yra pasinėrę į jau ir dar ne dialektiką. Ši logika paliečia ne tik laiko ir amžinybės santykį, bet ir ryšį tarp gyvojo Dievo patirties ir jo paslaptingo transcendentiškumo suvokimo. Viskas patiriama savo kūnu, daiktų ribotume, dienų ir įvykių tėkmėje.

Budintys žmonės, sargybiniai ant kalno, tiriantys aušros virpesius (plg. Iz 21, 12) ir duodantys ženklą apie adventus [atėjimą] Dievo, kuris išgelbsti.

Gatvėse, kad išsaugotume Dievą

70. „Dievo veido ieškojimas kiekviename dalyke, kiekviename žmoguje, visur, kiekvienu momentu, įžvelgiant jo ranką kiekviename įvykyje – tai yra kontempliacija pasaulio širdyje“^[158], rašė Palaimintoji Teresė iš Kalkutos.

Vien tik kontempliacijai atsidėjusios bendruomenės nušviečia kelią ir juo veda, o visas ypatingo pasišventimo gyvenimas yra pašauktas būti vieta, kur įvyksta apsikabinimas ir susibičiuliaujama su Dievu.

Tikrai krikščioniška kontempliacija negali neatsižvelgti į judesį link išorės, į žvilgsnį, kuris nuo Dievo slėpinio gręžiasi link pasaulio ir tampa aktyvia atjauta. Dievo niekas niekada nėra matęs (Jn 1, 18), bet Jėzus tapo Jo egzegetu, tuo, kuris yra regimas neregimojo Tėvo veidas. Tik leidžiantis patraukiamiems Kristaus ir jo pasirinkimų, bus įmanoma kontempliuoti. Kas trokšta kontempliuoti Dievą, sutinka gyventi taip, kad leistų savo laikmečio vyrams ir moterims jį atpažinti. Tiems, kurie gyvena liudydami Jėzaus Kristaus Dievą pasaulyje, jis apsireiškia kaip svečias ir kaip valgantis kartu prie vieno stalo.

Esame pašaukti skonėtis slėpiniu Dievo, kuris yra gailestingas ir maloningas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės (Iš 34, 6), Dievo, kuris yra meilė (1 Jn 4, 16) ir išsaugoti jį žmonių keliuose, ypač pasižymint broliškumu.

Popiežius Pranciškus pakvietė Korėjos pašvęstuosius: „Jums yra keliamas iššūkis tapti dieviškojo gailestingumo ekspertais būtent per gyvenimą bendruomenėje. Iš patirties žinau, kad bendruomeninis gyvenimas ne visada yra lengvas, bet tai yra Apvaizdos paruošta dirva širdies ugdymui. Būtų nerealu nesitikėti konfliktų: iškils nesusipratimų ir teks juos spręsti. Bet, nepaisant šių sunkumų, būtent per bendruomeninį gyvenimą esame kviečiami augti gailestingumu, kantrybe ir tobula artimo meile“.^[159] Šiuo žvilgsniu ir įvertinamas mūsų broliškas gyvenimas: ar jis yra gailestingumo ir susitaikymo vieta, ar neefektyvi erdvė ir santykiai, kur kvėpuojama nepasitikėjimu, teisimu iki pasmerkimo.

71. Kontempliacijos įvykis gali nutikti visada ir visur: tiek ant atokaus kalno, tiek ir nužmogėjimo periferijų takuose. Ir tai yra išganinga. Pašvęstųjų bendruomenės, budinčios miestuose ir pasieniuose tarp tautų, yra vieta, kurioje seserys ir broliai užsitikrina sau ir užtikrina visiems erdvę, kur rūpinamasi Dievu. Tai kvietimas būti besimeldžiančiomis bendruomenėmis, kuriose buvoja Dievas; skatinimas gyventi budriai taupant laiką, kad jis neprisipildytų daiktų, veiklos, žodžių. Apaštalaujančios bendruomenės, brolijos, atskiri pašvęstieji įvairiomis formomis sergi Dievo laiką pasaulyje, Evangelijos tiesas ir gyvenimo būdą, nuolat susidurdamos su kultūromis. Jos yra „vilties ir Palaiminimų atskleidimo vietos, kuriose meilė, semdamasi jėgos iš maldos – vienybės šaltinio, turi tapti gyvenimo dėsniu ir džiaugsmo versme“.^[160] Ženklas To, kuris nepaliaujamai ateina mūsų pasitikti kaip Gyvasis.

Aštraus pasaulinio konflikto metu (1943 m.) ir tokioje vietoje, kur viskas skelbė, netgi šaukė apie Dievo ir žmogaus mirtį, Aušvice, jauna žydė Etty Hillesum kontempliatyviu žvilgsniu suvokia artimą ryšį tarp judviejų likimo, atranda savyje pačioje tiesą, kad žmogus yra užjaučiančių santykių vieta, kurioje išgyvena Dievo buvimas. Ji patiki sau užduotį: labiau nei savo fizinę gyvybę sergėti, saugoti savo vidinį giliausią branduolį. Tai mistinė patirtis, kurią patiria besimeldžiantieji: „Mano Dieve, tokie baisūs laikai. Šiąnakt pirmą kartą nemiegojau tamsoje, o mano akys degė, priešais mane plaukė vaizdų vaizdai žmogiško skausmo […] Ir beveik su kiekvienu širdies dūžiu auga mano tikrumas: […] dabar mums reikia padėti tau, iki paskutinio ginti tavo namus mumyse. Yra žmonių, kurie iki paskutinės akimirkos rūpinasi saugiai paslėpti dulkių siurblius, sidabrines šakutes ir šaukštus, vietoj to, kad išsaugotų tave, mano Dieve. […] Padarei mane tokią turtingą, mano Dieve, leisk man ir kitiems dalinti pilnomis rankomis. Mano gyvenimas tapo nenutrūkstamu dialogu su Tavim, vienu ilgu pokalbiu“.^[161]

Kai dvasia supranta, mato ir ragauja turtą, kuris yra pats Dievas, jis tą turtą skleidžia kaip išganymą ir džiaugsmą pasaulyje. Išsipildys Izaijo pažadas: Viešpats visuomet bus tavo vadovas, ir sausros išdegintoje šalyje tave pasotins. Jis atnaujins tavo jėgas, ir tu būsi kaip laistomas sodas, kaip niekada neišsenkantis šaltinis (Iz 58, 11-12).

72. Ištikima kontempliacija, nuosekliai vykdant misiją, pašaukė daugybę pašvęstųjų į aukščiausiąją ekstazę: „išliedami savo kraują, visiškai sutapo su nukryžiuotuoju Viešpačiu“.^[162] Tai Tėvo Christian de Chergé, Tibhirine vienuolyno prioro, nukirsdinto kartu su šešiais broliais Alžyro Atlanto kalnuose 1996 m. gegužę, iš anksto numatyta ekstazė. Šie septyni vienuoliai pasirinko tyloje ir vienatvėje, kasdieniame apsikabinime su žmonėmis liudyti gyvenimo Dievą.

„Mano mirtis atrodys kaip patvirtinimas tiems, kurie paskubomis mane palaikė naivuoliu ar idealistu: „Pasakykite dabar, ką apie tai manote!“ Bet jie turi žinoti, kad pagaliau bus išlaisvintas mane labiausiai kankinantis smalsumas. Tuomet galėsiu, jei Dievui patiks, panardinti savo žvilgsnį Tėvo žvilgsnyje, kad kontempliuočiau su juo jo vaikus taip, kaip jis juos mato, visiškai apšviestus Kristaus šlovės, jo kančios vaisius, apgaubtus Dvasios dovana, o Dvasios slaptas džiaugsmas visada bus užmegzti bendrystę ir atkurti panašumą žaidžiant skirtumais. Už šį prarastą pilnutinai mano ir pilnutinai jų gyvenimą aš dėkoju Dievui, kuris, regis, jo norėjo viso tam džiaugsmui per viską ir nepaisant visko“.^[163]

Gyvenimas tampa šlovinimo giesme, o kontempliatyvi malda liejasi kaip palaiminimas, ji gydo ir atgaivina, atveria vienybei peržengiant etnines, religines, kultūrines sienas, tuo pat metu įvesdindama į būsimą išsipildymą.

„Mano kūnas yra žemei,
bet, prašau, tenebūna jokios kliūties tarp jos ir manęs.
Mano širdis yra gyvenimui,
bet, prašau, tenebūna jokio lipšnumo tarp jo ir manęs.
Mano rankos darbui,
bus sukryžiuotos labai paprastai.
Dėl mano veido:
telieka nuogas, kad netrukdytų bučiniui
ir žvilgsniui, leiskite jam matyti“.^[164]

Eschaton (paskutinieji dalykai) jau yra istorijoje, kaip sėkla, kurią reikia nešti iki pabaigos kontempliuojančio ir viltį išpildančio gyvenimo giesmėje.

APMĄSTYMUI

73. Popiežiaus Pranciškaus provokacijos

Mes taip pat galime galvoti: koks šiandien yra Jėzaus žvilgsnis į mane? Kaip į mane žiūri Jėzus? Su pašaukimu? Su atlaidumu? Su misija? […] Kelyje, kurį jis pats nuėjo, į mus visus žvelgia Jėzus: jis visada į mus žiūri su meile, ko nors mūsų prašo, už ką nors mums atleidžia ir duoda mums misiją.^[165]
Su kokia daugybe problemų susiduriate kasdien! Jos verčia jus aistringai pasinerti į kilnią apaštališką veiklą. Visgi mes žinome, kad vieni nieko negalime nuveikti. […] Kontempliatyvi dimensija tampa būtinybe tarp labiausiai neatidėliotinų ir sunkiausių įsipareigojimų. Ir kuo labiau misija mus kviečia eiti link egzistencinių pakraščių, tuo labiau mūsų širdis jaučia intymų poreikį būti susivienijusi su Kristaus širdimi, kupina gailestingumo ir meilės.^[166]
Eikite toliau pradėtu ir didžiąja dalimi įgyvendintu per šiuos penkiasdešimt metų atsinaujinimo keliu, atidžiai pasverdami kiekvieną naujovę Dievo Žodžio šviesoje ir įsiklausydami į Bažnyčios ir šiuolaikinio pasaulio poreikius, naudodamiesi visomis priemonėmis, kurias Bažnyčios išmintis pateikia, kad galėtumėte žengti pirmyn jūsų asmeninio ir bendruomeninio šventėjimo keliu. O tarp šių priemonių svarbiausia yra malda, taigi, ir nesavanaudiška malda, šlovinimo ir adoracijos malda. Mes, pašvęstieji, esame pašvęsti tarnauti Viešpačiui ir tarnauti kitiems Viešpaties Žodžiu, ar ne taip? Sakykite naujiems nariams, prašau, sakykite, kad malda nereiškia laiko švaistymo, adoracija ir Dievo šlovinimas nereiškia laiko švaistymo.^[167]
Gyvenimas yra kelias į Jėzaus Kristaus pilnatvę, kai Jis ateis antrą kartą. Tai kelias link Jėzaus, kuris grįš šlovėje, kaip sakė angelai apaštalams Jėzaus žengimo į dangų dieną. […] Esu prisirišęs prie savo daiktų, savo idėjų, uždaras? Ar esu atviras Dievo siurprizams? […] Ar esu stovintis, ar einantis žmogus? […] Ar tikiu į Jėzų Kristų, ar tikiu tuo, ką jis padarė, tai yra, numirė ir prisikėlė?… Ar tikiu, kad kelias eina tolyn link brandos, link Viešpaties garbės apsireiškimo? Ar sugebu suprasti laikų ženklus ir būti ištikimas Viešpaties balsui, kuris pasirodo juose?^[168]
Dažnai klystame, nes visi esame nusidėjėliai, bet prisipažįstame klydę, prašome atleidimo ir dovanojame atleidimą. Ir tai yra sveika Bažnyčiai: Bažnyčios kūne taip cirkuliuoja brolystės limfa. Sveika taip pat ir visai visuomenei. Bet ši brolystė reiškia Dievo tėvystę ir Bažnyčios bei Motinos Mergelės Marijos motinystę. Turime kasdien vėl grįžti į šį santykį, o tai galime padaryti malda, Eucharistija, adoracija, Rožiniu. Taip mes kasdien atnaujiname savo „buvimą“ su Kristumi ir Kristuje ir taip įeiname į autentišką santykį su Tėvu, kuris yra danguje, ir su Motina Bažnyčia, mūsų Šventąja Motina Hierarchine Bažnyčia bei su Motina Marija. Jei mūsų gyvenimas vis iš naujo atranda savo vietą šiuose pamatiniuose santykiuose, tuomet esame pajėgūs kurti ir autentišką broliją, liudijančią broliją, kuri patraukia.^[169]
Dievas dirba, toliau dirba, o mes galime savęs klausti, kaip turime atsakyti į šią Dievo kūrybą, kuri yra gimusi iš meilės, nes Jis dirba iš meilės. […] „Pirmajai kūrinijai“ turime atsiliepti su atsakomybe, kurią Viešpats mums duoda: „Žemė yra jūsų, rūpinkitės ja, auginkite ją!“. […] Mes irgi esame atsakingi už žemės ir kūrinijos augimą, turime ją sergėti, kad ji augtų pagal savo taisykles: esame kūrinijos valdytojai, o ne šeimininkai.^[170]
Kiekvieną dieną nugyventi kaip žmogus, gyvenantis pasaulyje, ir tuo pat metu išsaugoti kontempliaciją, šią kontempliatyvią dimensiją Viešpaties ir pasaulio atžvilgiu, kontempliuoti tikrovę: pasaulio grožį ir didžiąsias visuomenės nuodėmes, nukrypimus, visus šiuos dalykus ir visuomet jausti dvasinę įtampą… Dėl to jūsų pašaukimas yra žavus, nes yra pašaukimas, esantis būtent ten, kur ant kortos pastatytas ne tik žmonių, bet ir institucijų išganymas.
O į darbą, kurį mumyse dirba Šventoji Dvasia, primindama Jėzaus žodžius, paaiškindama juos mums, padėdama suprasti tai, ką sakė Jėzus, kaip atsiliepiame? […] Dievas yra asmuo: asmuo Tėvas, asmuo Sūnus ir asmuo Šventoji Dvasia… Kiekvienam iš trijų mes atsakome: sergėti ir auginti kūriniją, leistis sutaikomiems su Jėzumi, su Dievu Jėzuje Kristuje, kasdien, ir neliūdinti Šventosios Dvasios, nevyti jos šalin. Ji yra mūsų širdies viešnia, kuri mus lydi ir mus augina.^[171]

Sveika, Moterie, apsisiautusi saule

74. Mūsų mintys krypsta į Mariją, Dievo arką. Būdama šalia savo Kūdikio, kūno iš jos kūno, kilusio iš Aukštybių, Marija yra suvienyta su Slėpiniu. Neapsakoma laimė ir neišmatuojama mįslė. Ji tampa tylos šventove, be kurios nesudygsta Žodžio sėkla, nesužydi žavėjimasis Dievu ir jo stebuklais; vieta, kurioje juntami Žodžio virpesiai ir Dvasios balsas kaip lengvas vėjelio dvelksmas. Marija tampa sužadėtine adoruodama stebuklą. Joje nuostabiu būdu atliktas dieviškasis įvykis priimamas jos kaip moters gyvenimo šventovėje:

Adorna thalamum tuum, Sion,
Virgo post partum, quem genuit adoravit.^[172]

[Puoški savo menę, Zione,
Mergelė pagarbino savo Sūnų, kurį pagimdžiusi liko mergelė.]

Marija tampa skrynia atsiminimų apie Kūdikį, įvykių ir žodžių, lyginamų su pranašų ištarmėmis (plg. Lk 2, 19), apsvarstytų kartu su Raštais širdies gilumoje. Ji pavydžiai sergi visa tai, ko neįstengia suprasti, laukdama, kol bus atskleistas Slėpinys. Luko pasakojimas apie Jėzaus vaikystę yra liber cordis (širdies knyga), parašyta Motinos širdyje anksčiau nei ant pergamento. Šioje gelmėje kiekvienas Marijos žodis, džiaugsmo, vilties, skausmo žodis, tapo Dievo atminimu nuolatiniam kontempliatyviam apmąstymui.

Bėgant amžiams Bažnyčia pamažu suprato pavyzdinę Marijos kontempliacijos vertę. Atpažinti Motiną kaip kontempliacijos ikoną – tai buvo amžių darbas. Dionizas Kartūzietis ją nurodo kaip summa contemplatrix (aukščiausią kontempliuotoją), nes kaip „buvo leista, kad išskirtiniu būdu joje ir per ją būtų įgyvendinti žmonijos išganymo slėpiniai, taip jai buvo duotas didingiausias ir giliausias būdas juos kontempliuoti“.^[173] Nuo apreiškimo iki prisikėlimo, per stabat iuxta crucem (stovėjo po kryžiumi), kur mater dolorosa et lacrimosa (sopulingoji ir ašarojanti motina) įgyja skausmo ir ašarų išmintį, Marija audė Slėpinio, gyvenančio joje, kontempliaciją.

Marijoje įžvelgiame mistinį pašvęstojo asmens kelią, paremtą nuolankia išmintimi, kuri skonėjasi galutinio išsipildymo slėpiniu. Moteris, apsisiautusi saule, pasirodo kaip didingas ženklas danguje: Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas (Apr 12, 1). Ji, naujoji Ieva, susituokusi po kryžiumi, naujoji Giesmių giesmės moteris ateina iš dykumos, pasirėmusi į mylimąjį (Gg 8, 5) ir pagimdo pasaulyje ir susiskaldymo bei silpnumo laike Sūnų, visuotinio išganymo vaisių, gelbstinčios Evangelijos džiaugsmą:

Eisi, taip tavęs prašome…
Skriesi nuo smailės prie smailės
aplink kupolus,
įeisi pro bažnyčių arkas
ir apeidama dangoraižių girią
į karaliaus rūmų širdį
ir į stepės vidurį:
keliausi kaip piligrimė ir tuojau
visur pagimdysi savo Sūnų,
džiaugsmą ir visų dalykų vienovę,
o amžinoji Motina.^[174]

Vatikanas, 2015 m. spalio 15 d.

Šventosios Teresės Avilietės, Mergelės ir Bažnyčios daktarės, minėjimas

João Braz Card. de Aviz
Prefektas

José Rodríguez Carballo, O.F.M.
Arkivyskupas sekretorius

IŠNAŠOS

^[1] Pranciškus, Ap. par. Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 264.

^[2] Ten pat, 199.

^[3] Plg. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacija, Instrukcija Iš naujo pradėti nuo Kristaus: atnaujinti įsipareigojimą pašvęstajam gyvenimui trečiajame tūkstantmetyje (2002 m. gegužės 19 d.), 22.

^[4] Plg. Jonas Paulius II, Posinodinis ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 16.

^[5] Plg. Šv. Augustinas, Išpažinimai III, 6, 11. Liet. vert. Aidai 2004.

^[6] Šv. Augustinas, Laiškai, 130, 8, 17.

^[7] Pranciškus, Ap. l. Visiems pašvęstiesiems asmenims Pašvęstojo gyvenimo metų proga (2014 m. lapkričio 21 d.), II, 5.

[8] Ten pat, II, 1.

^[9] Paulius VI, Kreipimasis Paskutiniosios viešosios Ekumeninio Vatikano II susirinkimo sesijos proga, Vatikanas (1965 m. gruodžio 7 d.). Liet. vert. Popiežiaus Pauliaus VI homilija IX šv. Susirinkimo sesijoje (1965 m. gruodžio 7 d.), II Vatikano susirinkimo dokumentai. 3 dalis. Popiežių kalbos ir raštai. Krikščionis gyvenime 1969, 173.

^[10] Benediktas XVI, Kalba Italijos Vyskupų konferencijos Asamblėjai, Vatikanas (2012 m. gegužės 24 d.).

^[11] Paulius VI, Kreipimasis Paskutiniosios viešosios Ekumeninio Vatikano II susirinkimo sesijos proga, Vatikanas (1965 m. gruodžio 7 d.). Liet. vert. Popiežiaus Pauliaus VI homilija IX šv. Susirinkimo sesijoje (1965 m. gruodžio mėn. 7 d.) II Vatikano susirinkimo dokumentai. 3 dalis. Popiežių kalbos ir raštai. Krikščionis gyvenime 1969, 174.

^[12] Benediktas XVI, Posinodinis ap. par. Verbum Domini (2010 m. rugsėjo 30 d.), 26. Iš biblinių tekstų galima cituoti pvz.: Įst 28, 1-2.15.45; 32, 1; iš pranašų plg. Jer 7, 22-28; Ez 2, 8; 3, 10; 6, 3; 13, 2; iki paskutiniųjų: plg. Zch 3, 8. Iš Šv. Pauliaus plg. Rom 10, 14-18; 1 Tes 2, 13.

^[13] G. Dossetti, „L’esperienza religiosa. Testimonianza di un monaco“, in Aa. Vv., L’esperienza religiosa oggi, Vita e Pensiero, Milano 1986, 223.

^[14] Katalikų Bažnyčios Katekizmas, nr. 2715.

^[15] Ten pat.

^[16] Šv. Teresė Avilietė, Gyvenimas, 27, 11.

^[17] Paulius VI, Kreipimasis Paskutiniosios viešosios Ekumeninio Vatikano II susirinkimo sesijos proga, Vatikanas (1965 m. gruodžio 7 d.).

^[18] Jonas Paulius II, posinodinis Ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 68.

^[19] D. Bonhoeffer, Lettera a Renata ed Eberhard Bethge, in Opere di Dietrich Bonhoeffer, v. 8: Resistenza e resa, Queriniana, Brescia 2002, 412.

^[20] Visuotinis Vatikano II susirinkimas, Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 2.

^[21] Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacija, Instrukcija Iš naujo pradėti nuo Kristaus: atnaujinti įsipareigojimą pašvęstajam gyvenimui trečiajame tūkstantmetyje (2002 m. gegužės 19 d.), 22.

^[22] Jonas Paulius II, posinodinis Ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 16.

^[23] Pranciškus, Ap. par. Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 259; 262.

^[24] Jonas Paulius II, posinodinis Apaštališkasis paraginimas Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 59.

^[25] Šv. Pranciškus Asyžietis, Kūrinijos giesmė, 4.

^[26] Plg. Šv. Klara, Ketvirtasis laiškas Palaimintajai Agnietei iš Prahos, Pranciškoniškieji šaltiniai, 2901-2903.

^[27] A. Spadaro, Interviu su Popiežiumi Pranciškumi, in La Civiltà Cattolica, 164 (2013/III), 474.

^[28] Šv. Teresė Avilietė, Gyvenimas 8,5.

^[29] Plg. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacija, La dimensione contemplativa della vita religiosa [Kontempliatyvioji vienuolinio gyvenimo dimensija] (Plenarinis posėdis, 1980 m. kovas), 1.

^[30] Jonas Paulius II, posinodinis Apaštališkasis paraginimas Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 20.

[31] Plg. Šv. Pranciškus Asyžietis, Regula n. b. (nepatvirtinta), 19.25.

^[32] Plg. Pranciškus, Ap. par. Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 169.

^[33] Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacija, Instrukcija Vadovavimo tarnystė ir klusnumas. Faciem tuam, Domine, requiram (2008 m. gegužės 11 d.), 1. Liet. vert. iš vitaconsecrata.lt.

^[34] Pranciškus, Protas, širdis, kontempliacija, rytinė meditacija Domus Sanctae Marthae koplyčioje, antradienis, 2013 m. spalio 22 d., paskelbta L‘Osservatore Romano, ed. Quotidiana, Anno CLIII, n. 243, Roma (2013 m. spalio 23 d.)

^[35] Pranciškus, Homilija Velyknakčio vigilijoje, Vatikano bazilika (šeštadienis, 2015 m. balandžio 4 d.).

^[36] Paulius VI, Bendrosios audiencijos katechezė, Vatikanas (1968 m. rugpjūčio 7 d.).

^[37] Šv. Augustinas, Išpažinimai X, XXIII, 33. Liet. vert. Aidai 2004.

^[38] G. Marcel, Homo viator. Prolégomènes à une métaphysique de l’espérance, Aubier, Paris 1944, 26.

^[39] Ten pat.

^[40] Šv. Benediktas, Regula, 58, 7.

^[41] Benediktas XVI, Homilija Trijų Karalių iškilmės proga, Vatikano bazilika (2012 m. sausio 6 d.).

^[42] C.M. Martini, La tentazione dell’ateismo, in Il Corriere della Sera, 2007 m. lapkričio 16 d.

^[43] Šv. Augustinas, Sermo 52,16.

^[44] Šv. Teresė Avilietė, Gyvenimas, 30, 6. Liet. Vert. Judex, Kaunas 1998.

^[45] Pal. Teresė iš Kalkutos, Ateik, būk mano šviesa. Liet vert. Katalikų pasaulio leidiniai 2010.

^[46] Mišiolas, Velyknakčio šlovinimas.

^[47] Šv. Kryžiaus Jonas, Poezija, V, Tamsioji naktis, 5-8. Liet. Vert. Aidai 2013. Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai, 106.

^[48] Jonas Paulius II, Ap. par. Redemptionis donum (1984 m. kovo 25 d.), 3.

^[49] Ten pat, 8.

^[50] Sant’Ambrogio, Lo Spirito Santo, I, 6, 79.

^[51] Šv. Augustinas, Išpažinimai, X, 27, 38. Liet. Vert. Aidai 2004.

^[52] Ten pat.

^[53] Šv. Augustinas, Commento alla prima lettera di Giovanni [Pirmojo Jono laiško komentaras], 9, 9.

^[54] Plg. J. Ratzinger, La corrispondenza del cuore nell’incontro con la Bellezza, in 30 Giorni, n. 9, settembre 2002, 87.

^[55] Šv. Augustinas, Išpažinimai, IV, 12, 19. Liet. Vert. Aidai 2004.

^[56] Dionisijus Areopagitas, De divinis nominibus 4, 13.

^[57]Palaimintoji Elia di San Clemente, Scritti, OCD, Roma 2006, 431.

^[58] Plg. Acardo di San Vittore, De unitate Dei et pluralitate creaturarum, 1, 6.

^[59] Santa Maria Maddalena de’ Pazzi, I colloqui, parte seconda, in Tutte le opere, v. 3, CIL, Firenze 1963, 226.

^[60] N. Cabasilas, La vita in Cristo, Città Nuova, Roma 1994, in J. Ratzinger, La corrispondenza del cuore nell’incontro con la Bellezza, in 30 Giorni, n. 9, settembre 2002, 89.

^[61] Pranciškus, Ap. par. Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 150.

^[62] Pranciškus, Kalba, pasakyta susitikimo su Caritas globojamais vargšais, proga, Asyžius (2013 m. spalio 4 d.).

^[63] Pranciškus, Ap. par. Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 93; plg. 93-97.

^[64] Šv. Kryžiaus Jonas, Kopimas į Karmelio kalną, 2, 7, 3. Liet. vert. Aidai 2013.

^[65] Jonas Paulius II, Posinodinis ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 35.

^[66] Pal. Charles de Foucauld, Opere spirituali, Edizioni San Paolo, Roma 1997, 144.

^[67] Šv. Kryžiaus Jonas, Cantico spirituale [Dvasinė giesmė] B, strofa I, 8.

^[68] Šv. Kryžiaus Jonas, Gyvoji meilės liepsna B, Prologo, 4. Liet. vert. Birutė Ruzgienė, http://www.nzidinys.lt/files/various/1991-11-12.pdf , p. 3.

^[69] Plg. A. J. Heschel, L’uomo alla ricerca di Dio, Edizioni Qiqajon, Comunità di Bose 1995.

^[70] Didachė, 11,8.

^[71] A. Spadaro, „Svegliate il mondo!“. Colloquio di Papa Francesco con i Superiori Generali, in La Civiltà Cattolica, 165 (2014/I), 7.

^[72] Pranciškus, Enciklika Lumen fidei (2013 m. birželio 29 d.), 30-31.

^[73] Šv. Teresė Avilietė, Vidinės pilies buveinės, Pirmosios buveinės, I, 7. Liet. vert. Katalikų pasaulio leidiniai 2014, 30.

^[74] Šv. Kryžiaus Jonas, Kopimas į Karmelio kalną, II, 22. Liet. vert. Aidai 2013, 250.

^[75] Plg. Šv. Benediktas, Regula, VII, 62-66.

^[76] Trumpa muitininko malda yra apibrėžta kaip „tobula ir nuolatinė malda“: A. Louf, À l‘école de la contemplation, Lethielleux, Paris 2004, 22.

^[77] Isacco di Ninive, Un’umile speranza. Antologia, a cura di S. Chialà, Edizioni Qiqajon, Comunità di Bose 1999, 73.

^[78] A. Spadaro, „Svegliate il mondo!“. Colloquio di Papa Francesco con i Superiori Generali, in La Civiltà Cattolica, 165 (2014/I), 5.

[^79] San Giovanni Crisostomo, Omelie sugli Atti degli Apostoli, 35, 3.

^[80] Šv. Teresė Avilietė, Vidinės pilies buveinės, Pirmosios buveinės, I, 2. Liet. vert. Katalikų pasaulio leidiniai 2014, 27.

^[81] Ten pat, I, 1.

^[82] Romos Mišiolas, V Eucharistinė malda.

^[83] Plg. Pranciškus, Ap. par. Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 174-175.

^[84] P. Mazzolari, Il segno dei chiodi, Dehoniane, Bologna 2012, 73-78.

^[85] Plg. Jonas Paulius II, Homilija Corpus Domini iškilmės proga, San Giovanni in Laterano bazilika (2001 m. birželio 14 d.).

^[86] Jonas Paulius II, Enciklika Ecclesia de Eucharistia (2003 m. balandžio 17 d.), 6.

^[87] Jonas Paulius II, Ap. l. Mulieris dignitatem (1988 m. rugpjūčio 15 d.), 26.

^[88] Šv. Augustinas, Išpažinimai, X, 8-24.

^[89] I. Gorainoff, Serafino di Sarov: vita, colloquio con Motovilov, scritti spirituali, Gribaudi, Torino 2006⁶, 156.

^[90] Benediktas XVI, Homilija Corpus Domini iškilmės proga, San Giovanni in Laterano bazilika (2012 m. birželio 7 d.).

^[91] Šv. Tomas Akvinietis, Commento alle Sentenze di Pietro Lombardo III XXV, I, I, 4 m.

^[92] Pranciškus, Ap. par. Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 169.

^[93] Šv. Kotryna Sienietė, Il Dialogo della Divina Provvidenza, Cantagalli, Siena 2006, 402-403.

^[94] Benediktas XVI, Enciklika Deus caritas est (2005 m. gruodžio 25 d.), 31.

^[95] Jonas Paulius II, Posinodinis ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 68.

^[96] A. J. Heschel, L’uomo alla ricerca di Dio, Edizioni Qiqajon, Comunità di Bose 1995, 141.

^[97] Plg. Jonas Paulius II, Posinodinis ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 18.

^[98] Plg. ten pat, 94.

[99] Plg. ten pat, 95.

^[100] Plg. Benediktas XVI, Ap. par. Sacramentum caritatis (2007 m. vasario 22 d.), 64: Geriausia katechezė apie Eucharistiją yra pati gerai švenčiama Eucharistija. Liturgija jau iš prigimties geba pedagogiškai veiksmingai supažindinti tikinčiuosius su švenčiamu slėpiniu.

^[101] Plg. Origenas, Omelie sui Numeri, 5, 1.

^[102] Pranciškus, Ap. par. Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 24.

^[103] Jonas Paulius II, Posinodinis ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 70.

^[104] F. Dostojevskis, Idiotas: II, 2 in E. Lo Gatto (ed.), Romanzi e taccuini, vol. II, Sansoni, Firenze 1961, 470.

_[105] Plg. Jonas Paulius II, Posinodinis ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 41.

^[106] Plg. Jonas Paulius II, Laiškas menininkams (1999 m. balandžio 4 d.).

^[107] Plg. N. Berdjaev, Il senso della creazione, Jaca Book, Milano 1994, 300ss.

^[108] J. M. Bergoglio – Francesco, La bellezza educherà il mondo, EMI, Bologna 2014.

^[109] J. Ratzinger, La corrispondenza del cuore nell’incontro con la Bellezza, in 30 Giorni, n. 9, 2002 rugsėjis, 87.

^[110] Šv. Augustinas, Išpažinimai, X, 6, 8. Liet. vert. Aidai 2004.

^[111] Plg. Benediktas XVI, Kalba menininkams Siksto koplyčioje, Vatikanas (2009 m. lapkričio 21 d.).

^[112] J. Ratzinger, La corrispondenza del cuore nell’incontro con la Bellezza, in 30 Giorni, n. 9, 2002 rugsėjis, 89.

^[113] Ten pat.

^[114] Ten pat.

^[115] Pranciškus, Ap. par. Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 167.

^[116] Benediktas XVI, Kalba Popiežiškosios kultūros tarybos nariams, Vatikanas (2007 m. birželio 15 d.).

^[117] Benediktas XVI, Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 31.

^[118] Ten pat, 9.

^[119] A. Spadaro, „Svegliate il mondo! Colloquio di Papa Francesco con i Superiori Generali, in La Civiltà Cattolica, 165 (2014/I), 6.

^[120] Jonas Paulius II, Posinodinis ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 71.

^[121] P. Ricoeur, Il tempo raccontato, Jaca Book, Milano 1998, 376.

^[122] Pranciškus, Discorso alla comunità degli scrittori de „La Civiltà Cattolica“, Vatikanas (2013 m. birželio 14 d.).

^[123] Plg. Jonas Paulius II, Posinodinis ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 103.

^[124] Plg. E. Lévinas, Etica e infinito. Il volto dell’altro come alterità etica e traccia dell’infinito, Città Nuova, Roma 1988.

^[125] Pranciškus, Ap. par. Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 169.

^[126] Šv. Kryžiaus Jonas, Cantico Spirituale [Dvasinė giesmė] B, 32, 1.

^[127]Plg. Pranciškus, Sapientia cordis. „Tapau aklojo akimis ir luošojo kojomis“ (Job 29,15), Žinia XXIII Ligonio dienai, Vatikanas (2014 m. gruodžio 3 d.).

^[128] J.B. Metz, Mistica dagli occhi aperti. Per una spiritualità concreta e responsabile, Queriniana, Brescia 2011, 65.

^[129] Plg. pavyzdžiui, Pranciškus, Kalba Sekminių vigilijos su Judėjimais, naujosiomis Bendruomenėmis, Asociacijomis ir bažnytinėmis sąjungomis) proga (2013 m. gegužės 18 d.); Tas pats, Homilija Otranto kankinių kanonizacijos ir dviejų Lotynų Amerikos palaimintųjų paskelbimo proga (2013 m. gegužės 12 d.); Tas pats, Viešpaties angelas (2015 m. sausio 11 d.).

^[130] Benediktas XVI, Enciklika Deus caritas est (2005 m. gruodžio 25 d.), 31.

^[131] Pranciškus, Ap. par. Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 169.

^[132] Pranciškus, Ap. par. Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 88.

^[133] Pranciškus, Misericordiae vultus, Bulė dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo (2015 m. balandžio 11 d.), 1.

^[134] Ten pat, 15.

^[135] Šv. Pranciškus Asyžietis, Kūrinijos giesmė, 1.

^[136] Plg. T. Merton, Semi di contemplazione, Garzanti, Milano 1953.

^[137] D. Alighieri, Dieviškoji komedija. Rojus, XXXIII, 145. Liet. vert. Vaga 1971.

^[138] Plg. Pranciškus. Enciklika Laudato si’ (2015 m. birželio 18 d.), 43.

^[139] Ten pat, 115.

^[140] Plg. ten pat, 203-208.

^[141] Ten pat, 202.

^[142] Ten pat, 215.

^[143] Ten pat, 216.

^[144] Benediktas XVI, Homilija per jo inauguracijos šv. Mišias, Vatikanas (2005 m. balandžio 24 d.). Liet. vert. BŽ.

^[145] Pranciškus, Enciklika Laudato si’ (2015 m. birželio 18 d.), 223.

^[146] Pranciškus, Apaštališkasis laiškas Visiems pašvęstiesiems asmenims Pašvęstojo gyvenimo metų proga (2014 m. lapkričio 21 d.) II, 2.

^[147] Guglielmo di Saint-Thierry, La contemplazione di Dio, Prologo, 1.

^[148] Plg. Visuotinis Vatikano II susirinkimas, Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium, 2.

^[149] Jonas Paulius II, Posinodinis ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 59.

^[150] Visuotinis Vatikano II susirinkimas, Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 44; Jonas Paulius II, Posinodinis ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 3.29.

^[151] E. Stein, Lettera a Fritz Kaufmann, in M. Paolinelli, „Stare davanti a Dio per tutti“. Il Carmelo di Edith Stein, OCD, Roma 2013.

^[152] Plg. Visuotinis Vatikano II susirinkimas, Dekretas dėl vienuoliškojo gyvenimo tinkamo atnaujinimo Perfectae caritatis, 5.

^[153] Jonas Paulius II, Posinodinis ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 59.

^[154] Benediktas XVI, Enciklika Spe Salvi (2007 m. lapkričio 30 d.), 9.

^[155] Pranciškus, Kalba Romos vyskupijos pašvęstiesiems ir pašvęstosioms, Vatikanas (2015 m. gegužės 16 d.).

^[156] Paskutiniai Editos Štein – Šv. Kryžiaus Benediktos žodžiai seseriai Rožei Eckto vienuolyne.

^[157] Plg. J. B. Metz, Tempo di religiosi? Mistica e politica della sequela, Queriniana, Brescia 1978.

^[158] J. L. González Balado (a cura di), I fioretti di Madre Teresa di Calcutta. Vedere, amare, servire Cristo nei poveri, San Paolo, Cinisello Balsamo (MI) 1992, 62.

^[159] Pranciškus, Kalba, pasakyta susitikimo su vienuolių bendruomenėmis Korėjoje proga, Seulas (2014 m. rugpjūčio 16 d.), liet. vert. iš vitaconsecrata.lt.

^[160] Jonas Paulius II, Posinodinis ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 51.

^[161] E. Hillesum, Diario 1941-1943, Adelphi, Milano 1996, 20a edizione, 169-170; 682.

^[162] Jonas Paulius II, Posinodinis ap. par. Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 86.

^[163] C.de Chergé, Testamento spirituale, in C. De Chergé e gli altri monaci di Tibhirine, Più forti dell’odio, Edizioni Qiqajon, Comunità di Bose 2006, 219-220.

^[164] Ten pat.

^[165] Pranciškus, Rytinė meditacija Domus Sanctae Marthae koplyčioje, Vatikanas (2015 m. gegužės 22 d.).

^[166] Pranciškus, Kalba Vakarinės maldos su kunigais, vienuolėmis, vienuoliais, seminaristais ir pasaulietiniais judėjimais šventimo proga, Tirana (2014 m. rugsėjo 21 d.).

^[167] Pranciškus, Kalba Plenarinio Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacijos susirinkimo dalyviams, Vatikanas (2014 m. lapkričio 27 d.).

^[168] Pranciškus, Rytinė meditacija Domus Sanctae Marthae koplyčioje, Vatikanas (2014 m. spalio 13 d.).

^[169] Pranciškus, Kalba Italijos Aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos (CISM) Nacionalinės asamblėjos dalyviams, Vatikanas (2014 m. lapkričio 7 d.)

^[170] Pranciškus, Rytinė meditacija Domus Sanctae Marthae koplyčioje, Vatikanas (2015 m. vasario 9 d.).

^[171] Pranciškus, Rytinė meditacija Domus Sanctae Marthae koplyčioje, Vatikanas (2015 m. vasario 9 d.).

^[172] Liturgia Horarum. Kristaus paaukojimo šventė, Aušrinė, 1-asis atliepas.

^[173]S. De Fiores, Elogio della contemplazione, in S.M. Pasini (ed.), Maria modello di contemplazione del mistero di Cristo, Ed. Monfortane, Roma 2000, 21-22.

^[174] D. M. Turoldo, O sensi miei… Poesie 1948-1988, Rizzoli, Milano 1990, 256.

PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALINIO GYVENIMO DRAUGIJŲ KONGREGACIJA

Pašvęstiesiems ir pašvęstosioms einantiems Grožio pėdsakais

TURINYS

Brangūs broliai ir seserys,

PROLOGAS

Klausant Žodžio

Pašvęstasis gyvenimas – statio orante (maldos stotis) istorijos širdyje

IEŠKOTI

Klausant Žodžio

Kasdienė ieškojimo mokinystė

Ieškojimas naktyje

GYVENTI

Klausant Žodžio

Grožio formoje

Tiesos pratybose

UGDYTI

Klausant Žodžio

Grožio stiliumi

Gailestingame artume

Kūrinijos šokyje

EPILOGAS

Klausant Žodžio

Ant išsipildymo kalno

Gatvėse, kad išsaugotume Dievą

APMĄSTYMUI

73. Popiežiaus Pranciškaus provokacijos

IŠNAŠOS

Susiję įrašai

Pradėkite rašyti ir paspauskite Enter, norėdami ieškoti

PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ
IR APAŠTALINIO GYVENIMO DRAUGIJŲ
KONGREGACIJA