PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ
IR APAŠTALIŠKOJO GYVENIMO DRAUGIJŲ
KONGREGACIJA
Vatikanas, 2021 m. sausio 18 d.
Visiems pašvęstiesiems ir pašvęstosioms
Kreipiamės į jus visiems mums – pašvęstiesiems ir pašvęstosioms – brangios dienos išvakarėse, dienos, kuri skirta mūsų nuostabiam pašaukimui, leidžiančiam įvairiais būdais suspindėti Dievo meilei vyrui, moteriai ir visai kūrinijai. Vasario 2 d. švęsime XXV Pašvęstojo gyvenimo dieną. Šv. Petro Bazilikoje 17.30 val. Popiežius Pranciškus vadovaus Eucharistijos šventimui, kuriame truks džiugių veidų ir ženklų, švytėjusių ankstesniaisiais metais, tačiau kaip visada tai bus vaisingo dėkingumo, būdingo mūsų gyvenimui, išraiška.
Šiuo laišku trokštame palengvinti fizinį atsiskyrimą, jau nemažai mėnesių trunkantį dėl pandemijos, ir parodyti kiekvienai ir kiekvienam iš jūsų, taip pat kiekvienai bendruomenei mūsų ir kitų šioje dikasterijoje dirbančiųjų artumą. Jau ne vieną mėnesį sekame žinias, kurios mus pasiekia iš įvairių šalių vienuolijų: jose kalbama apie pasimetimą, užsikrėtimus, mirtis, žmogiškuosius ir ekonominius sunkumus, apie mažėjančius institutus, apie baimes… Bet tos žinios taip pat kalba apie kančios išmėgintą ištikimybę, drąsą, romų liudijimą, nors ir paženklintą skausmo ir netikrumo, apie dalijimąsi kiekvienu sielvartu, kiekviena žaizda, apie rūpinimąsi ir artumą apleistiesiems, apie artimo meilę ir tarnystę gyvybės kaina (plg. Visi esame broliai, II sk.)
Negalime ištarti visų jūsų vardų, bet kiekvienam ir kiekvienai meldžiame Viešpaties palaiminimo, kad pajėgtumėte pereiti nuo „aš“ prie „mes“, supratę, kad „visi plaukiame viena valtimi, esame pažeidžiami ir sutrikę, tačiau tuo pat metu– svarbūs ir reikalingi, visi turime irkluoti kartu“ (Popiežius Pranciškus Padrąsinimo žodis maldos dėl pandemijos metu, 2020 m. kovo 27 d.). Esate šių dienų gerieji samariečiai, nugalėdami pagundą susikoncentruoti į save ir verkti dėl savęs arba užmerkti akis daugybės vyrų ir moterų, daugybės tautų skausmui, kančiai, skurdui.
Enciklikoje Visi esame broliai Popiežius Pranciškus mus kviečia veikti kartu, pažadinti visuose „pasaulinės brolystės siekį“ (nr. 8), kartu svajoti (nr. 9), kad „įvairiems šiuolaikiniams būdams pašalinti ar ignoruoti kitus būtume pajėgūs pasipriešinti nauja brolystės ir socialinės draugystės svajone…“ (nr. 6).
Pašvęstosios ir pašvęstieji vienuoliniuose, monastiniuose, kontempliatyviuose, pasaulietiniuose ir naujų formų institutuose, ordo virginum (mergelių luomo) narės, eremitai, apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai, visus jus prašome, kad ši Enciklika taptų jūsų gyvenimo, ugdymo ir misijos centru. Nuo šiol negalime nepaisyti šios tiesos: visi esame broliai ir seserys, kaip meldžiamės – kartais gal ne visai sąmoningai – Tėve mūsų maldoje, nes „neatsiverdami visų Tėvui, neturime tvirto ir stipraus pagrindo kvietimui į brolystę“ (nr. 272).
Ši Enciklika, parašyta tokiu istoriniu momentu, kurį Popiežius Pranciškus apibūdino kaip „tiesos valandą“, yra brangi dovana kiekvienai pašvęstojo gyvenimo formai. Pašvęstieji, neslėpdami daugybės brolystei padarytų žaizdų, gali joje atrasti pranašystės šaknis.
Esame naujo Šventosios Dvasios kvietimo akivaizdoje. Kaip Šv. Jonas Paulius II Bažnyčios-bendrystės doktrinos šviesoje ragino pašvęstuosius „tikrai būti bendrystės ekspertais ir gyventi šiuo dvasingumu“ (VC nr. 46), Popiežius Pranciškus, įkvėptas šv. Pranciškaus, daugybės pašvęstojo gyvenimo institutų įkūrėjo ir įkvėpėjo, praplečia horizontą ir kviečia tapti visuotinės brolystės kūrėjais, bendrų namų saugotojais – tiek žemės, tiek kiekvieno kūrinio (plg. Laudato sí). Būti broliais ir seserimis visiems, nepriklausomai nuo tikėjimo, kultūros, tradicijų, nes ateitis nėra „vienspalvė“ (FT nr. 100), o pasaulis yra tarsi daugiabriaunis deimantas, kurio grožis sušvinta būtent dėl briaunų skirtingumo.
Todėl reikalinga atverti procesus, kurie palydėtų, perkeistų ir kurtų; vystyti projektus, skirtus susitikimo bei dialogo tarp skirtingų tautų ir kartų kultūrai skatinti; pradėti nuo savosios pašauktųjų bendruomenės, kad po to būtų pasiektas kiekvienas žemės kampelis ir kiekvienas kūrinys, nes kaip niekada anksčiau šios pandemijos metu patyrėme, kad viskas yra susiję, viskas yra santykyje, viskas yra sujungta (plg. Laudato sí).
„Svajokime kaip viena žmonija, kaip keliauninkai, turintys tą patį žmogiškąjį kūną, kaip vaikai tos pačios žemės, kuri visus svetingai priima, kiekvieną su jo tikėjimo ar įsitikinimų turtais, kiekvieną su savo balsu, visus kaip brolius!“ (FT nr. 8). Šios svajonės, kuri yra atiduodama į mūsų rankas, mūsų užsidegimui, mūsų kantriam įsipareigojimui, perspektyvoje vasario 2-oji ir šiais metais bus graži šventė, kai šlovinsime ir dėkosime Viešpačiui už mūsų pašaukimo ir misijos dovaną!
Marijai, mūsų Motinai, Bažnyčios Motinai, ištikimajai Moteriai, ir Šv. Juozapui, jos sužadėtiniui, šiais jam skirtaisiais metais pavedame kiekvieną jūsų. Testiprėja jumyse gyvas ir įsimylėjęs tikėjimas, tvirta ir džiugi viltis, nuolanki ir veikli meilė.
Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią, mūsų gailestingąjį Dievą, meldžiame laiminti kiekvieną iš jūsų.
João Braz Card. de Aviz
Prefektas
† José Rodríguez Carballo, O.F.M.
Arkivyskupas sekretorius