VIENUOLINIS GYVENIMAS KAIP PRANAŠYSTĖ
II Vatikano Susirinkimo dokumentuose (plg. LG 44) ir posinodinėje apaštalinėje adhortacijoje “Vita Consecrata” vienuolinis gyvenimas ne kartą vadinamas ir raginamas būti pranašišku ženklu šių dienų Bažnyčioje ir visuomenėje.
Kaip pašvęstieji, mes esame pašaukti ir įgalioti būti neregimojo Dievo grožio ir gerumo ženklu, atvaizdu, parodyti jo “veidą”. Šis paveikslas kuriamas ne dailininko dirbtuvėje, o žmogaus širdyje, kuri tampa neregimojo Dievo regimu atvaizdu.
Štai čia ir yra mūsų pašaukimas: kurti savo viduje ir savo gyvenime tą paveikslą ir būti ženklu, kad tas paveikslas taptų matomas.
Bet ar iš tikrųjų mūsų gyvenimas laikantis vienuolinių įžadų gali būti pranašiškas ženklas, pranašystė šių dienų žmonėms?
Pirmiausia ką reiškia pats žodis “pranašystė”? Labai nesiplečiant ir neaiškinant visų įmanomų jo prasmių, galime sakyti, kad biblinėje teologijoje pranašu vadinamas Dievo įkvėptas ir pasiųstas atskleisti jo planą, pranešti žmonėms Dievo valią ir padėti ją suprasti asmuo. Per biblinius pranašus Dievas kalba išrinktajai tautai, aiškina įvykių prasmę, padeda susigaudyti jo planuose. Pranašo žodžiuose ir veiksmuose veikia Šventosios Dvasios galia, kuri orientuoja įvykius ir atskleidžia jų prasmę.
Pranašas visada yra neregimybės liudytojas. Kad galėtų liudyti, jis pats turi būti asmeniškai patyręs Dievo prisilietimą ir tik šios patirties šviesoje jis gali vertinti dabarties įvykius ir skelbti reikalavimus ateičiai.
Taigi, pranašystei visų pirma būdinga charizmatinė dimensija, tai yra, ypatingas santykis su Dievo Dvasia.
Vienuoliniai įžadai – tai vienas iš mūsų gyvenimo pranašiškosios dimensijos išraiškos būdų. Per įžadus evangelinių patarimų praktikavimas, kurį Jėzus pasiūlė savo sekėjams, tampa mūsų gyvenimo esminiu ir viską nulemiančiu pasirinkimu. Įžadai – tai asmeniškas, viešas ir oficialus pareiškimas Bažnyčios akivaizdoje, kad ryžtamės eiti tuo pačiu keliu, kaip ir mūsų Viešpats, dalyvauti jo misijoje, imituoti jo gyvenimo būdą, laikydamiesi Šv. Dvasios mūsų vienuolijai patikėto projekto ir misijos.
Į įžadus įeina pastovus ir radikalus evangelinių patarimų laikymasis, o pasiryžimas sekti Kristumi jų dėka tampa nuolatine gyvenimo būsena. Tad matome, kad vienuoliniai įžadai, per kuriuos evangelinių patarimų praktikavimas tampa neatšaukiamu pasirinkimu, moraliniu ir teisiniu įsipareigojimu, iš esmės yra žmogaus valios aktas, pasiryžimas, žmogaus atsiliepimas į gautą kvietimą. Bet juk žmogiškas veiksmas, kad ir koks kilnus ir didingas jis būtų, pats savaime netampa pranašyste.
Kad pamatytume įžadų pranašiškąją dimensiją, į juos turime žvelgti kaip į dieviškojo apreiškimo skelbėjus. Vyrai ir moterys, prisiimantys juos, yra įgalioti sudabartinti Kristaus paslaptį, kalbėti apie Dievo ateitį, kurią jie jau dabar įgyvendina.
Jeigu žvelgsime į įžadus tik formaliai ir matysime tik konkrečius jų iškeltus reikalavimus, mūsų žvilgsnis nematys nieko daugiau, išskyrus askezę, aukštesnio tobulumo siekimo kelią. Taip pateksime į pavojų išleisti iš akių Kristaus sekimo keliamų reikalavimų plotį ir gylį, taip pat savo kongregacijos charizmos savitumą.
Taigi, vienuoliniai įžadai gali būti suvokti kaip pranašystė tik tada, kai į juos žvelgiame kaip į charizmatinės ir dieviškosios tikrovės išraišką. Pranašystė yra Dievo dovana, dalyvavimas jo gyvenime, o ne žmogaus moralinių pastangų rezultatas.
Vienuoliniai įžadai ir kultūriniai įvaizdžiai
II Vatikano susirinkimas, kalbėdamas apie “artimiau sekančius Kristumi” (LG 42, PC 1), turi galvoje tuos, kurie gavę specialų pašaukimą ir ypatingų malonės dovanų, yra kviečiami tarsi iš naujo įgyvendinti istorijoje Jėzaus egzistencinį planą, prisiimant tuos nusiteikimus ir elgesio manierą, kurie buvo būdingi jo gyvenimui ir kuriuos Bažnyčia sutraukė į tris evangelinius patarimus. Todėl neįmanoma evangelinių patarimų teisingai suprasti, nesiejant jų su Kristumi. Bet kuris kitas jų aiškinimas vestų į dalinį, siaurą arba netgi klaidingą jų supratimą.
Vienas iš pavyzdžių – tradicinis, ypač praeityje paplitęs požiūris, kad įžadai yra gerų dalykų “atsižadėjimas”, paaukojimas iš meilės Dievui. Šiame požiūryje yra tiesos, tačiau jo dviprasmiškumas iškyla tada, kai perdėtai pradedama aukštinti atsižadėjimo moralinė vertė, kitaip sakant, pernelyg didelis svoris suteikiamas priemonei, o tikslas – meilė – yra nuvertinama. Tuo būdu iš akių išleidžiamas pozityvus, teologalinis evangelinių patarimų aspektas – naujas gyvenimas Kristuje – o tuo pačiu ir paties atsižadėjimo pranašiškas vaidmuo. Problema atsiranda tada, kai į įžadus žvelgiame visų pirma askeze paremto moralinio savęs tobulinimo šviesoje, o ne kaip į būdą vis labiau supanašėti su Kristumi.
Juk vienuolinis neturtas nėra vien tik atsisakymas teisės savarankiškai tvarkyti savo turtus, bet nuolatinės pastangos nukreipti juos Karalystės kūrimui ir dar daugiau, troškimas būti pripildytu dieviškais turtais.
Lygiai taip pat skaistumo įžadas – tai ne atsižadėjimas savo jausmų, bet siekimas (prisiimant radikalią vienatvę, kurios išraiška yra celibatas) savo jausmų pasaulį atverti Dievui, vieninteliam galinčiam užpildyti žmogaus vienatvę. Tuo būdu skaistumas tampa atvirumo kitiems šaltiniu ir padeda kurti tarpusavio santykius, pagrįstus esminiu dalyku – žmogaus ryšiu su Dievu.
Pagaliau klusnumo įžadas nėra vien tik atsižadėjimas teisės savarankiškai apsispręsti ir planuoti savo gyvenimą. Vienuolinis klusnumas – tai pasidavimas Dievo valiai, kuri pasireiškia per tarpininkus, ir gyvenimas Dievo Sūnaus nusiteikimu, kuriam Tėvo valia buvo svarbiau už viską.
II Vatikano Susirinkimas, naujai įvertinęs daugelį žmogiškosios tikrovės aspektų, išjudino ir požiūrio į vienuolinius įžadus, kaip į “atsižadėjimus”, pamatus. Kultūra, kuri labiau atsižvelgia į žmogiškąsias vertybes ir kuri labiau “įkūnija” dvasingumą, iš tikrųjų sunkiai priima įžadus kaip kažko atėmimą iš savęs, kaip pasiaukojimą. Šiuolaikinė kultūra privertė pabrėžti kitokias pažiūras, naujai įvertinti pozityvius vienuolinių įžadų aspektus ir pagrįsti juos šiuolaikinio žmogaus sampratai artimesne motyvacija.
Mūsų epocha aukština laisvę, orumą, visapusišką žmogaus vystymąsi, individo įsitvirtinimo kultūrą. Susidūrus su šiomis kultūrinėmis vertybėmis, buvo mėginama kitaip įteisinti ir vienuolinius įžadus.
Nuo atsižadėjimo vizijos buvo pereita prie pozityvesnės, įžadų, kaip pilnesnio savęs realizavimo išraiškos, vizijos. Į įžadus žvelgiama didesnio savęs ir savo galių apvaldymo šviesoje: neturtas – tai nepasidavimas žemiškųjų turtų vergovei ir tvarkingas jų naudojimas, tarnaujant broliams; skaistumas – tai harmoningi psichoafektyviniai santykiai, įgalinantys visiškai atsiduoti broliams; klusnumas – tai pats veiksmingiausias būdas augti Dievo vaikų laisvėje. Ypač konsekruotos moterys laimėjo iš to antropologinio “išlaisvinimo” proceso, atgaudamos autonomiją ir orumą.
Žinoma, ir šioje įžadų sampratoje yra tiesos. Tačiau lieka ta pati rizika. Tiek atsižadėjimo teorijoje, tiek pilnesnio savęs realizavimo teorijoje iškyla pavojus priemones arba pasekmes sumaišyti su tikslu. Nėra abejonės, kad vertybės, kurias įgyvendinti leidžia evangeliniai patarimai, įsipareigoti įžadais, praturtina ir konsekruotųjų asmenų žmogiškumą. Tai evangelinių patarimų prisiėmimo rezultatas, bet jis jokiu būdu negali būti svarbiausiu tokio gyvenimo pasirinkimo motyvu. Evangelinių patarimų laikymasis negali būti suprastas kaip vienas iš daugelio žmogiškosios savirealizacijos būdų arba kaip priemonė asmenybės augimui ir pilnam savo būties įprasminimui.
Tad bet koks antropologinis arba moralinis įžadų motyvavimas, kuris siekia įžadus padaryti labiau suprantamus ir priimtinus vienam ar kitam laikmečiui, mus atitolina nuo jų “pranašiškosios” dimensijos supratimo. Užuot stengęsi bet kokia kaina įrodyti įžadų prasmingumą vienoje ar kitoje kultūroje, turime pripažinti ir nebijoti to skelbti, kad vienuoliniai įžadai yra tam tikra prasme “neaktualūs”. O iš tikrųjų dažniausiai už šio neaktualumo ir slypi jų pranašiškoji jėga.
Kad galėtume patys suprasti ir kitiems paaiškinti įžadų pranašiškąją dimensiją, stenkimės susieti juos su Kristumi, o jis, kaip puikiai žinome, sujaukia ir net apverčia aukštyn kojomis žmogiškąją logiką. Įžadų suvokimas negali būti paremtas vien tik žmogiškumo realizacija, jie būtinai turi būti siejami su kryžiaus paslaptimi.
Vienuoliniai įžadai ir supanašėjimas su Kristumi
Apaštalinė adhortacija Vita consecrata sako, kad “evangeliniai patarimai, per kuriuos Kristus kviečia kai kuriuos dalytis Jo – skaistaus, beturčio ir paklusnaus – patirtimi, reikalauja iš juos pasirenkančiojo aiškaus troškimo visiškai supanašėti su Kristumi ir tą troškimą parodo” (VC 18). Šiais žodžiais pats popiežius Jonas Paulius II mums paaiškina, koks yra gyvenimo pagal evangelinius patarimus tikslas ir ko pirmiausia turime siekti juos praktikuodami.
Prisiimdami patarimus, konsekruotieji išpažįsta, kad Kristus jiems yra pavyzdys, Modelis. Jiems evangeliniai patarimai yra brangūs, yra vertybė todėl, kad Kristus pagal juos gyveno ir jiems pasiūlė taip gyventi. Tik gilus asmeninis ryšys su Jėzumi Kristumi paaiškina, kodėl mes ryžtamės gyventi laikydamiesi jo patarimų ir kodėl įžadais įsipareigojame tai daryti.
Todėl su vienuoliniais įžadais susiję mūsų poelgiai negali būti atskiri vienas nuo kito nepriklausomi veiksmai, bet vieno vienintelio nusiteikimo išraiška. O tas nusiteikimas toks: visas mūsų žmogiškosios prigimties dimensijas susieti su Kristumi. Juk iš tikrųjų neįmanoma įtikinamai praktikuoti neturto, tuo pat metu negyvenant klusnumu, arba vykdyti klusnumo nebūnant skaisčiu. Mūsų pasirinkimas, išreikštas trimis įžadais, nesuskaldo mūsų gyvenimo į tris atskiras sritis, bet reikalauja visuotinumo. Tad įžadai išreiškia vieną visiško savęs dovanojimo aktą, kuriuo visos esminės žmogaus gyvenimo sferos nukreipiamos į Dievą ir tarnavimą jo planų įgyvendinimui.
Kad galėtume suprasti evangelinius patarimus, turime įsigilinti į Kristaus įsikūnijimo slėpinį. Jis save apreiškė gyvenimo kelionėje, kuri buvo ne tik atsisakymas bet kokio noro būti galingu ir viešpatauti, bet pastovus rinkimasis silpnumo, neturto, kentėjimų. Galime sakyti, kad tai buvo pasirinkimas žmonių akimis “antivertybių”. Bet jos tampa gyvybės šaltiniais tik todėl, kad jas pasirinko Dievo Sūnus. Jeigu mes jas renkamės ir praktikuojame, jos mus supanašina su juo.
Taigi, evangeliniai patarimai yra ne tiek sąlyga žmogiškajam augimui, bet visų pirma egzistencinis savęs apiplėšimas, “kenosis”, kuris mus daro panašius į Kristų. Bet šis savęs apiplėšimas, “ištuštinimas” turi prasmę tik todėl, kad padaro mumyse vietos, kur Dievas gali apreikšti ir atskleisti save. Tuomet jie paslaptingu būdu tampa vaisingi ir mus įjungia į Dievo Sūnaus misiją. Jeigu žiūrėsime į vienuolinius įžadus grynai prigimties žvilgsniu, nerasime kaip juos pagrįsti ir kaip pateisinti. Šį tą apie juos suprantame tik susieję juos su Velykine paslaptimi, iš kurios gimsta nauja kūrinija.
Įžadai patvirtina, kad yra įmanoma Kristaus žadėta gyvenimo pilnatvė, kuri jokiu būdu nėra tobulo savęs realizavimo žmogiškųjų vertybių atžvilgiu rezultatas, bet malonės veikimo vaisius. O ta malonė suteikiama ir tampa vaisinga būtent supanašėjimo su Kristumi kelyje, neturto ir visos savo būties atidavimo jam kelyje.
Įžadai kaip pranašystė
Jau pabrėžėme, kad prisiimant evangelinius patarimus, svarbiausias dalykas yra siekti gyventi Jėzaus sūnišku nusiteikimu. Būtų naudinga dar stabtelėti prie šio Kristaus nusiteikimo, kad geriau galėtume suprasti vienuolinių įžadų pranašiškąją dimensiją. Adhortacija “Vita consecrata” tvirtina, kad Jėzaus gyvenimo būdas yra “radikaliausias būdas išgyventi Evangelijai šioje žemėje… Jis pats pasirinko jį sau kaip Vienatinio Sūnaus ryšio su Tėvu ir su Šventąja Dvasia išraišką” (VC 18). Matome, kad čia evangeliniai patarimai jau siejami su Švč. Trejybe, kitaip sakant, iškeliama jų trinitarinė dimensija. VC labai aiškiai parodo, kad skaistus, neturtingas ir klusnus Jėzaus gyvenimas žemėje – tai pačios Trejybės vidinio gyvenimo apreiškimas, unikalaus trijų dieviškųjų asmenų bendravimo atskleidimas. Skaistumas, neturtas ir klusnumas parodo Sūnaus ryšį su Tėvu Švč. Trejybėje. Meilė, kuri jungia Tėvą ir Sūnų toje pačioje Dvasioje yra jo neturto širdis, jo klusnumo įprasminimas ir jo meilės skaistumo motyvas. Tad ir evangeliniai patarimai yra meilės, kuri yra pilnutinė, neatšaukiama dovana, nepasiliekant jokių rezervų, išraiška.
Visa tai, kuo turtingas yra Tėvas, jis dovanoja Sūnui. Visa tai, ką turi Sūnus, jis gauna iš Tėvo ir grąžina Tėvui, nieko sau nepasilikdamas. Šiame gavime slypi neturto prasmė, šioje sūniškoje priklausomybėje – kiekvieno klusnumo prasmė. Dovana – tai priklausomybė, priklausomybė – tai klusnumas, o paklusnumas savo ruožtu yra neturtas priimant dovaną, kuri išreiškia vienintelę, visaapimančią, begalinę meilę. Šventoji Dvasia yra priklausoma nuo Tėvą ir Sūnų vienijančio savęs dovanojimo vienas kitam, o gautąją dovaną ji vėl išlieja tiems, iš kurių ją gauna. Jos neturtas yra meilė, kurią gauna, išreiškia, priima ir grąžina.
Trejybėje viskas yra turima, gaunama ir dovanojama tarpusavio vienybėje. Dieviškieji asmenys gyvena šioje tarpusavio priklausomybėje, savo santykiais atskleisdami tikrąją prasmę neturto, kuris yra jų turtas, skaistumo, kuris yra visiškai dovanota meilė, ir priklausomybės, kuri yra jų absoliuti laisvė.
Todėl prisiimant evangelinius patarimus išreiškiamas trejybinės meilės aktas. Evangeliniai patarimai yra Trejybės dovana ir kartu jos gyvenimo atspindys.
Pašvęstas skaistumas, nepadalintos širdies dovana Dievui, – tai atspindys tos meilės, kuri riša dieviškuosius asmenis ir kurią Įsikūnijęs Žodis paliudijo atiduodamas savo gyvybę. Neturtas išpažįsta, kad Dievas yra vienintelis žmogaus turtas. Jeigu jis išgyvenamas sekant Kristumi, tampa ženklu savęs dovanojimo, kuris nuolat vyksta tarp dieviškųjų asmenų. Klusnumas, praktikuojamas sekant Kristumi, atskleidžia išlaisvinantį sūniškos priklausomybės grožį ir yra trijų dieviškųjų asmenų meilės darnos atspindys (plg.VC 21).
Tad vienuoliniai įžadai yra pranašystė tik tiek, kiek jie pajėgia juos padariusiame žmoguje atskleisti šią gilią tikrovę, kiek pajėgia būti Trejybės ženklu istorijoje.
Dabar suprantame, kad vienuoliniais įžadais išreišktas neturtas – tai ne vien tik santykis su materialinėmis gėrybėmis. Vienuolinis neturtas nepadidėja, jeigu tų gėrybių atsisakoma daugiau. Tačiau jis auga priklausomai nuo atsivėrimo Dievui ir jo malonei. Ir tik šia prasme jis yra pranašiškas, nes išreiškia apsisprendimą šio pasaulio ir Dievo Karalystės atėjimo atžvilgiu.
Skaistumas nėra evangelinis paprasčiausiai todėl, kad atsisakome kurti savo šeimą. Jis tampa evangeliniu ir pranašišku tik tiek, kiek dovanojame save, kiek meilė visą mūsų būtybę orientuoja į Dievą.
Klusnumas vienuoliui nėra svarbus todėl, kad jis atsisakė savarankiškai planuoti savo gyvenimą. Jis yra reikšmingas tik jeigu su pasitikėjimu atsiduodame Dievui ir pasivedame jo malonės vedimui, jeigu sutinkame būti “prikabinti” prie šios malonės, kaip vienintelės savo gyvenimo garantijos. Klusnumas – tai ne atsisakymas daryti pasirinkimus, bet greičiau pasirinkimas laisvai paklusti Dievo planui.
Yra dar vienas aspektas, kuriame pasireiškia įžadų pranašystė. Jis išeina už asmeninio liudijimo ribų ir pasiekia socialinę sferą. VC iškelia šį aspektą, sakydama, kad evangelinių patarimų praktikavimas yra pajėgus pateikti veiksmingas provokacijas tiems svarbiems iššūkiams, kurias šių dienų pasaulis priešpastato evangelinėms vertybėms. Tai hedonizmo, godaus materializmo ir nepagrįstos bei neribotos laisvės iššūkiai, kurie mūsų dienomis yra ypač radikalūs (plg. VC 87-91). Adhortacija pabrėžia įžadų pranašiškąjį vaidmenį šiuolaikinės kultūros akivaizdoje ir skelbia, kad jie yra pajėgūs parodyti, jog jų laikymasis nenuskurdina žmogaus prigimties, bet ją perkeičia.
Užbaiga
Vienuolinių įžadų širdis – tai tikėjimo ir meilės aktas, eschatologinis veiksmas, kurio centras nėra nei pasaulis, nei turtai, nei mes patys, bet Dievas, kuris vienintelis kreipia žmogaus likimą.
Kadangi įžadai yra viešas tikėjimo į Tėvą, į Sūnų ir į Šventąją Dvasią aktas, jie nukreipia žvilgsnį į būsimąjį gyvenimą ir orientuoja dabartį į eschatologinės vilties išsipildymą.
Pašvęstasis asmuo per įžadų pranašystę yra pašauktas duoti svarų įnašą, padėdamas Bažnyčiai atremti šiuolaikinio pasaulio ir kultūrų iššūkius, pirmiausia įsipareigodamas būti, o ne atlikti vieną ar kitą darbą. Jis kaip pranašas turi priminti žmonėms Velykų slėpinio, stebėjiimosi Dievo darbais ir savęs dovanojimo prasmę.
Parengė ses. Asta Venskauskaitė ACJ