Vidutiniam krikščioniui tikėjimas – tik viena atskira jo gyvenimo dalis. Toks žmogus turi šį tą sau ir šį tą Dievui. Kitaip gyvena šventasis. Siekdamas visa palenkti Dievui, jis nedrasko savo gyvenimo į dalis. Visi antriniai tikslai, galima sakyti, pranyksta. Belieka vienintelis tikslas – Dievas.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis „De sanctitate“
Kiekvienas trokštame būti laisvas. Tačiau neįmanoma augti laisvėje be dieviškųjų dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės. Įgyjame tiek laisvės, kiek praktikuojame dieviškas dorybes. Prigimtines dorybes (susivaldymą, tvirtumą, teisingumą, išmintį, romumą) žmogus gali įsigyti savo pastangomis. Kad šios dorybės taptų tobulos, t. y. nešančios vaisių amžinybėje, reikia jas jungti su trimis dieviškomis dorybėmis tikėjimu, viltimi ir meile. Šios dorybės su pašvenčiamąja malone įliejamos į sielą krikšto sakramentu kaip laisva Dievo dovana. Jos gali būti labiau arba mažiau apėmusios sielą, bet abiem atvejais gali būti auginamos ir puoselėjamos arba atvirkščiai.
Kas yra tikėjimo dorybė ir kuo ji pasireiškia?
Neretai įsivaizduojama, kad tikėjimas – tai žinios, tiesos, įsitikinimai, filosofija, moralė, tačiau visų pirma – tai pats Dievas – realybė. Ši dorybė mus suvienija su Dievu – Tiesa, įgalina bendrauti su dieviškąja mintimi, pažinti Dievą ir parengia mūsų sielą palaimintajam Dievo regėjimui amžinybėje (1 Kor 13, 12). Tikėjimas palenkia protą, paveiktą valios ir Dievo malonės priimti ir laikytis apreikštųjų tikėjimo tiesų, kurias mums Dievas dovanoja per Jėzaus Kristaus įsteigtą Bažnyčią (Mk 16, 15–16). Tikėjimo tiesos paprastai kokiu nors būdu išgirstamos, sužinomos (plg. Rom 10, 14–17). Vienos tiesos mūsų protui lengvai suvokiamos ir jo priimtinos, o kitos – ne, ir joms priimti reikalinga Dievo malonė. Kai kurios tikėjimo tiesos yra žinomos tik iš apreiškimo, o kai kurias įmanoma rasti vien protu, bet tikėjimas pagilina jų pažinimą. Visos tikėjimo tiesos atskleidžia Dievą ir jo Sūnų, mūsų atpirkėją Jėzų Kristų.
Tikėjimo trūkumas yra nuodėmė. Pirmieji žmonės – Adomas ir Ieva – pirmiausia nupuolė tikėjimu. Ieva nepakluso Dievui, nes pritrūko tikėjimo. Tad iš šio trūkumo kyla nepaklusnumas, neištikimybė ir nuodėmė.
Tikėjimas yra daugiau nei tikrumas ir pasitikėjimas – jis kyla iš širdies iš centro. Tikėjimas yra įsipareigojimas. Tikinčiajam privalu ne tik tikėjimą auginti asmeniškai, bet ir gyventi tikėjimu ir tokiu būdu liudyti jį savo gyvenimu. Tikėjimo išpažinimas reikalingas išganymui. Jėzus moko: „kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje. O kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje“ (Lk 12, 8–9). Mūsų tikėjimas turi būti kiekvieno veikimo pagrindas.
Dievas tikėjimą įskaito teisumu: „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (Rom 4, 3). Tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti, todėl apaštalas Paulius sako: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17).
Tikėjimo savybės
Tikėjimo dorybė prasideda Dievo malonėje, apima visas apreikštas tiesas ir baigiasi Dievuje. Iš esmės tikėjimas yra antgamtinės prigimties. Todėl tikėjimas yra dorybė ir neša vaisius tik tada, kai tikime dėl Dievo asmens kilnumo, o ne dėl to, kad kiti žmonės tiki ar dėl savo psichologinės ramybės.
Privalome tikėti visomis tiesomis, kurias pateikia Bažnyčia. Privatūs apreiškimai, kol Bažnyčios nepatvirtinti neįpareigoja tikėti. Negalima tikėti dalykais, kurie prieštarauja apreikštiesiems ir kuriuos Bažnyčia draudžia: naudotis burtais, kitų tikėjimų tiesomis.
Tikėjimą reikia nuolat stiprinti, nes jis yra blaškomas gyvenimo audrų, gaivinti jį malda ir gilinimusi į tikėjimo tiesas. Turime siekti pastovumo tikėjime: visada labiau klausyti Dievo, negu žmonių. Dėl tikėjimo visais laikais tenka pakovoti. O pats tikėjimas, jei jo laikaisi, nugali pasaulį (t. y. blogį Dievo sukurtajame pasaulyje) (1Jon 5, 4).
Tikėjimas turi būti gyvas, t. y. sujungtas su meile ir besireiškiantis gerais darbais (Jok 2, 14–19).
Tikėjimo dorybės veiksmai:
- laisvai ir nuoširdžiai pripažinti tiesa visa, ką Bažnyčia moko;
- viešai ir atvirai išpažinti savo tikėjimą;
- kiekvienas tikintysis turi pareigą skleisti savo tikėjimą;
- ginti apreikštąsias tiesas, kai jos niekinamos ar prieš jas piktžodžiaujama;
- reikia būti pasirengusiam dėl tikėjimo pakentėti ir net paaukoti gyvybę. Jei kenti dėl tikėjimo, kenti dėl Dievo.
Tikėjimas suvienija mus su Dievu ir pradeda mumyse amžinąjį gyvenimą jau čia, žemėje. Tikėjimas ir tuo pačiu amžinybė reiškiasi gilesniu Dievo pažinimu (Jon 17, 3; Žyd 11, 1). Dar daugiau, šioji Dieviškoji dorybė tvarko ir dabartinį gyvenimą – moko visko, kas reikalinga geram gyvenimui (plg Žyd 12, 38). Tikėjimas padeda pakelti vargus, laimėti įvairias kovas (1Pt 5, 8–9), neleidžia prarasti vilties sunkumuose, išsaugo meilę kančioje.
Priemonės tikėjimui augti
Tikėjimą stipriname, jei kasdien sąmoningai sukalbame tikėjimo išpažinimą, kai darome trumpus tikėjimo aktus, pvz., „Viešpatie, stiprink mano tikėjimą!”arba „Tikiu, padėk mano netikėjimui!“ Ypač reikėtų stiprinti tikėjimą tomis tiesomis, kuriomis kyla abejonių.
Tikėjimas stiprės, jei dėkosi ir džiaugsies, jog esi Kristaus Bažnyčios narys. Dėkok už visa, ką Viešpats dėl tavęs yra padaręs – visos apreikštosios tiesos apie tai ir kalba. Paskirk laiko kasdien ar bent kas savaitę padėkoti Dievui už tikėjimo malonę.
Jei gyveni krikščioniškai, tikėjimas savaime stiprės. Gyvenimas, kupinas meilės žmonėms, palaiko tikėjimą ir kursto jo ugnį. Kitų dorybių ugdymas savyje taip pat stiprina tikėjimą. Ypač nuolankumo dorybės. Pastaraisiais laikais mokslas yra pilnas puikybės – manosi turįs atsakymus į visus klausimus ir tai nulėmė paskutiniųjų karų žiaurumus, ekologines katastrofas, tapo ypač nepagarbus žmogui.
Jei tikėjimas silpnas, venk netikinčių draugų, spaudos. Ieškok gyvos tikinčiųjų bendruomenės, skaityk katalikišką literatūrą. Ypač tyrinėk Katekizmą, skaityk Evangeliją. Įvardink ir užsirašyk kelių dienų kasdienybės įvykius. Kiek matai juose esantį Viešpatį? Sukilus abejonėms eik išpažinties. Melsk Viešpatį tikėjimo, pagausink savo gerus darbus.
Užėjus priekaištams tikėjimui ir pagundoms nereikia nusiminti, nes su Dievo malone, jas tikrai nugalėsi. Atvirai pasitark su dvasios tėvu ir niekad nesiderėk su piktuoju – verčiau tikėjimo aktais panaikink jo sukeltas abejones.
Nesidrovėk nei namuose nei namie prieš valgį ir po valgio padaryti kryžiaus ženklą, eidamas pro kryžių, jį pagerbti. Į savo gyvenimo situacijas stenkis žiūrėti tikėjimo žvilgsniu.
Parengta pagal kun. Mindaugo Malinausko SJ parengtą medžiagą ir kun. Dr. K. Matulaičio M.I.C. „Dorybes“, 1932.