Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią (2 Tim 17).
Ar ne geriau būti dėl Kristaus ištremtu, surakintu, negu pačiam laisvu noru lindėti savo rankomis statytame kalėjime, negu gėdingai valkioti savo rankomis nukaltus pančius, kuriais gėdinga baimė yra surakinusi? (Pal. arkiv. Jurgis Matulaitis)
*****
- Drąsa – tai gebėjimas sekti Jėzų ir pakelti sunkumus, kai šie neišvengiami. Pakelti sunkumus, vadinasi, neleisti jų keliamam liūdesiui savęs sugniuždyti.
- Priešiškoje aplinkoje svarbu išlaikyti dvasios stiprybę, neleisti liūdesiui išsklaidyti energiją, būtiną sunkiai būklei įveikti.
- Visa tai yra kantrybės dorybė. Pasitelkęs drąsą žmogus priešinasi baimei, pasitelkęs kantrybę – liūdesiui.
- Drąsūs ir tvirti galime būti ne iš savęs, o tik Dievo galybės jėga: tikėjimu Jo pažadais, Jo Žodžiu, malda.
Iš kur galima semtis drąsos?
- Iš atleidimo ir dovanoto teisumo.
- Iš pasitikėjimo Dievu ir vilties Jame.
- Iš pripildymo Šventąja Dvasia.
- Iš Dievo pažado būti su mumis: ‘Būk stiprus ir ryžtingas’? Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik tu eitumei!“ (Joz 1, 9).
- Iš žinojimo, kad Tas, kuris su manimi, yra didesnis, nei visi kiti.
- Iš tikrumo, kad Dievas kartu kovoja mūsų kovas.
- Iš maldos – „Kai šaukiausi, manęs išklausei, – suteikei man drąsos“ (Ps 138, 3).
- Iš kitų pavyzdžio.
*****
Drąsa – tai sugebėjimas ne tik eiti paskui Jėzų, bet ir pakelti sunkumus, kai šie neišvengiami. Pakelti sunkumus, vadinasi, neleisti jų keliamam liūdesiui savęs sugniuždyti. Priešiškoje aplinkoje svarbu išlaikyti dvasios stiprybę, neleisti liūdesiui išsklaidyti energiją, būtiną sunkiai būklei įveikti. Visa tai ir yra kantrybės dorybė. Pasitelkęs drąsą žmogus priešinasi baimei, pasitelkęs kantrybę – liūdesiui.
Ar verta šiais laikais, kai smarkieji pelno laurus, būti romiems, nuolankios širdies ir turėti krikščionišką drąsą? Šventasis Raštas sako: „Nedorėlis bėga, nors niekas jo nesiveja, o teisusis yra drąsus kaip liūtas“ (Pat 28). Šventieji per amžius parodydavo drąsą sekdami Kristų, savo Gelbėtoją, ir vykdydami Dievo valią.
Posovietinio žmogaus bruožas yra silpnavališkumas, žmonės nepasitiki savo jėgomis ir sprendimais. Juk būtent drąsos, drąsių žmonių ir drąsių sprendimų sovietmečiu mažiausiai reikėjo.
Tikintysis turi būti drąsus žmogus. Tikėjime drąsa yra svarbi. Apaštalas Paulius ragina: „… tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, būkite stiprūs! (1 Kor 16, 13)“. Ir Jėzus savo mokiniams ne kartą yra kartojęs: „nebijokite“, drąsiai išpažinkite savo tikėjimą (Lk 12, 4–9). Vienas iš skleidžiamų mitų apie krikščionybę, kad krikščionys yra pastumdėliai, kad į bažnyčią vaikšto bevaliai ir nemąstantys žmonės. Taip kalba žmonės, kurie nepažįsta nei pačios krikščionybės, nei jos istorijos. Tik atkaklūs ir ryžtingi žmonės gali išsaugoti bei skleisti tikėjimą, ką mums liudija ir šventųjų gyvenimai. Vien drąsus žmogus gali pasitikti patyčias, panieką, pašaipą, su kuria neišvengiamai susidurs, kad, pavyzdžiui, tiki ne moksline pažanga, o Jėzumi Kristumi.
Krikščioniškas tikėjimas gali reikštis įvairiai. Nors tikėjimas neregimas – tai yra vidinis apsisprendimas, įsitikinimas, – tačiau galima išvysti tai, ką jis žmoguje pažadina ir kokius padarinius sukelia. Tokiu būdu tikėjimas pasireiškia išorėje ir tuomet jis gali reikštis kaip drąsa. Tam tikromis aplinkybėmis tikėjimas netgi privalo pasireikšti kaip drąsa, antraip iškiltų pavojus jo įtikinamumui. Tam tikromis, ypatingomis aplinkybėmis, jei norima, kad tikėjimas ir toliau būtų rimtai vertinamas, jis netgi reikalauja parodyti drąsą. Drąsos neturėtume painioti su jėga. Net jei sau atrodome silpni, negabūs ir pažeidžiami, net jei taip apie mus kalba kiti, neverta išsigąsti. Tikroji drąsa pasireiškia tuomet, kai matydami savo silpnąsias puses, ryžtamės priimti tikėjimo ir meilės iššūkį, drįstame artintis prie Jėzaus, leidžiamės su juo į gyvenimo avantiūrą.
Biblijos herojai
Biblijos „herojai“ visiškai nepanašūs į graikų ar kitus Antikos mitų didvyrius. Biblija atveria tikrąjį gyvenimą, gyvenimą su Dievu – ne trokštamą, įsivaizduojamą, o tikrą.
Štai Abraomas, kuriam Dievas paliepia: „Eik iš savo gimtojo krašto…“ (Pr 12, 1). Ir jis išeina, pasitikėdamas Dievu bei viską palikęs: „Abromas išėjo, kaip Viešpats jam buvo liepęs…“ (Pr 12, 4) – argi ne drąsu?! Bet ištinka badas, ir šeima bėga į Egiptą. Čia „drąsusis“ patriarchas savo žmoną Sarą persigandęs pristato seserimi (Pr 12, 10). Arba Mozė, Egipto princas, su Dievu susitinka asmeniškai, šiam pasirodžius degančio krūmo pavidalu (Iš 3), ir gauna pažadą: „Aš būsiu su tavimi“ (Iš 3, 12). Bet tautos išrinktojo reakcija apgailėtina ir gėdinga: „jie netikės manimi“ (Iš 4, 1); „aš niekada nebuvau iškalbus“ (Iš 4, 10); „Ak, mano Viešpatie, prašau siųsti ką nors kitą“ (Iš 4, 13). Bet galiausiai atranda drąsos pasipriešinti ir mesti iššūkį Egipto faraonui, dievui žemėje. Ir Gideonui patiria ypatingą susitikimą. „Viešpaties angelas“ ar net „Viešpats“ šaukia jį tapti išlaisvintoju. Gideonas ištyžta panašiai kaip Mozė: „kaip aš galiu išgelbėti Izraelį?“ (Ts 6, 15). Nors jam kelissyk žadama pagalba ir palaikymas, jis nenustoja abejoti, vis iš naujo reikalauja ženklų. Tiesa, vėliau susiima ir, sukaupęs drąsą, sugriauna pagonių altorių, tik naktį, nes dieną jam per baisu (Ts 6, 27). O štai pranašas Elijas nepabūgsta stoti vienas ant Karmelio kalno drauge su šimtais Baalo pranašų, rungtis (1 Kar 18), ir net laimėti (tiesa, padedamas Dievo)! Bet iškart po to palūžta. Baimės ištiktas mirties akivaizdoje (grasinant Jezabelei), Elijas pasielgia kaip ir daugelis: „Išsigandęs ir gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo“ (1 Kar 19, 3). Jo kolegai Jeremijui Dievas taip pat pareiškia: „Pranašu tautoms tave paskyriau“ (Jer 1, 5). Bet šis skysta, kaip ir anie: „Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“ (Jer 1, 6) Tada Dievas prideda dar daugiau: „O aš štai šiandien padariau tave sutvirtintu miestu, geležies stulpu ir vario siena, kad stovėtum prieš visą kraštą…“ (Jer 1, 18), tačiau Jeremijas nenustoja muistytis, niurzga dėl paskirtų užduočių, net kratosi savo pašaukimo (Jer 15, 10) ir kaip Elijas puola į nusivylimą.
Pažiūrėkime į Naująjį Testamentą, gal jame geresnis vaizdas? Ne! Vienintelis iš mokinių Petras išdrįsta eiti vandeniu pas Jėzų, bet neišlaiko ir puola į paniką (Mt 14, 22). Taip pat šis dvylikos „pirmūnas“ čia nepasikuklina Jėzui reikšti visišką ištikimybę (Mt 26, 35), čia, iškilus pavojui, sprunka į krūmus, savo mokytojo triskart išsižadėdamas (Mt 26, 69). Tiesa, vėliau jis tampa drąsiu Evangelijos skelbėju (Apd 4, 13).
Atvirkščiai besielgiančių ir drąsesnių rastume nedaug: Jozuę, Dovydą, Danielių. Tai rodo, kad dauguma žmonių kartais būna drąsūs, kartais bailiai. Deja, baimė dažniau pasirodo galingesnė už drąsą. Be to, pastebėtina tai, kad net aiški Dievo žodinė parama ir buvimas šalia per ženklus bei angamtinius apsireiškimus, – rodos būtent tai, ko taip dažnai labai trokštame – negimdo herojų, o net priešingai: atskleidžia visas žmonių baimes. Tačiau tuomet atsiranda erdvė Dievui.
Platesnė Biblijos analizė iškelia dar vieną tiesą: moterys dažniau rodo pavyzdinę drąsą. Paauglė Mirjama drąsiai kreipiasi į Egipto valdovo dukterį, siekdama išgelbėti savo brolį (Iš 2, 7). Rahaba rizikuoja gyvybe slėpdama izraelitų žvalgus (Joz 2). Rūta nepabūgsta palikti savo artimųjų ir su anyta iškeliauti į nežinomus kraštus (Rūt 1, 16–17). O bene viena drąsiausių Biblijos veikėjų pasirodo karalienė Estera, mirtino pavojaus akivaizdoje kreipdamasi į Persijos karalių dėl savo tautos išgelbėjimo (Est 4, 11). Po Jėzaus mirties minimi vien vyrai, kurie elgėsi bailiai (žr. Jn 20, 19), bet nė vienos moters. Būtent moterys buvo tos, kurios pirmos išdrįso pasirodyti prie Jėzaus kapo.
Ne vien didžiais darbais Biblijos moterys rodėsi drąsios, dažnai jų drąsa spindėjo smulkmenose: bevardės tarnaitės pagalba Naamanui, jaunos vergės iš Izraelio pastangos. Jos bei kitos tarnaitės ir tarnai (2 Kar 5, 3.13) yra tikrieji šios istorijos herojai. Izraelitų pribuvėjos Egipte atsisako vykdyti faraono paliepimą naikinti gimusius berniukus (Iš 1, 17). Nusidėjėlė (Lk 7, 36) išdrįsta peržengti fariziejaus namų slenkstį, trokšdama aliejais patepti Jėzaus kojas. O kokia tikėjimo drąsa ateina iš vargšės našlės, kurios dviejų pinigėlių auką Jėzus ypač giria bei rodo pavyzdžiu mokiniams: „ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo…“ (Mk 12, 44)!
Iš kur visų šių žmonių drąsa? Atsakymas tegali būti dvejopas: arba iš jų pačių, arba iš išorės.
Graikų filosofai, taip pat ir Aristotelis, laikėsi pirmosios nuomonės: dorybės glūdi mumyse; reikia tik valios ir teisingo supratimo, ir gėrio sėkla pati sudygs. Biblija priešinasi tokiai optimistinei žmogaus sampratai. Ji neapeliuoja nei į mūsų vidinį gėrį, nei į dieviškumą. Antai Mozė savo tautai sako padrąsinimo žodžius: „Būkite stiprūs ir ryžtingi! Nebijokite jų ir neišsigąskite…“, ne dėl to, kad tauta pati iš savęs būtų drąsi ar stiprenė už kitas, o todėl, kad „pats Viešpats, tavo Dievas, eina su tavimi“ (Įst 31, 6). Mes galime būti drąsūs todėl, kad tikrai egzistuoja Dievas, kuris veikia; kad jis reikiamu metu gali ateiti ir padėti. „Mano jėga ir drąsa yra Viešpats“ (Ps 118, 14), „Viešpats yra su manimi kaip galingas karžygys“ (Jer 20, 11) – štai kur drąsos šaltinis! Ir kad jį parodytų, Dievas dažnai rinkosi silpnuosius ar tiesiog skystablauzdžius (Ist 7, 6–8; 1 Kor 1, 27). Todėl ir bailys, Dievo malonės ir meilės dėka, tikrai matys Dievo karalystę.
Kova
Kiekvieno krikščionio gyvenimas yra kova. Todėl Paulius ragina: „Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas“ (Ef 6, 10). Keliomis eilutėmis toliau apaštalas parodo vieną iš labai svarbių ginklų: Dievo žodį. Drąsos ir stiprybės įgysime, jeigu pasikliausime Dievo pažadais ir jo žodžiu. Remiantis Biblija, žmogus pats iš savęs neturi drąsos, nebent jam Dievas padeda per savo žodį. Jozuė tikėjo Dievo pažadu nuvesti Izraelio tautą į Kanaano žemę (Iš 3, 8), todėl nesibaimino nei milžinų, nei galingų, kelią pastojusių miestų. Jis ėjo tikėdamas: „Viespats yra su mumis“ (Sk 14, 9), nes Dievas buvo tai pažadėjęs.
Dar vienas įrankis semtis drąsai yra Dievo Dvasia. Ši Dvasia yra ne tik taikos, ramybės ir džiaugsmo, bet ir stiprybės bei drąsos Dvasia. Žmonės – ne dievai, net krikščionys netampa dievais, tačiau juose apsigyvena Dievo Dvasia. Todėl Steponas, vyras kupinas Šventosios Dvasios (Apd 6, 5), galėjo drąsiai sutikti mirtį. Dėl šios Dvasios ir apaštalai (kaip Petras) galėjo tapti drąsiais Evangelijos skelbėjais. Tikintiesiems išties prireikia nemažai drąsos, nes jie yra pašaukti būti kitokie, skirtis nuo netikinčio pasaulio (pvz., Kun 18, 3; Mt 6, 8). Mūsų kultūroje, kur garbinama sėkmė ir karjera, kur pirma ieškoma savo naudos bei gyvenimo pilnatvės, reikia drąsos irtis prieš srovę. Rekia drąsos sekti Jėzų, laikytis jo moralinių įsakymų ir garsiai skelbti žodį. Reikia drąsos pasipriešinti sėkmės kultūros ir savirealizacijos pranašams valingai apsisprendžiant verčiau kentėti dėl Evangelijos (2 Tim 1, 8; 2, 3; 3, 12; 4, 5). Kadangi šiame pasaulyje krikščionių laukia „priespauda“, o ne visų svajonių išsipildymas, būtent todėl Jėzus sako: „būkite drąsūs“. O kodėl galime būti drąsūs? Dėl to, kad Jėzus sako: „Aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33). Jei žvelgiame į Dievą, mūsų drąsos šaltinį, laikomės Jo drąsos pavyzdžio, pasikliaujame Jo žodžiu bei leidžiamės pripildomi ir vedami Jo Dvasios, nepristigsime ir drąsos, reikalingos sunkiu metu.
Baimė
Baimė yra gresiančio pavojaus laukimas. Bijome visokių blogybių: blogo vardo, skurdo, ligų, senatvės, mirties. Baimių sąrašas yra begalinis. Ir žinome, kad, priešingai nei laimė, baimė sugrįžta kasdien, metai po metų. Atrodo, baimė yra žmogaus genuose, ir mes visi vienai ar kitaip turime su ja kovoti. Nors Dievas myli bijančius žmones, Jis pats ir baimė yra nesuderinami, nes „tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18). Dievas nesiūlo naujų aplinkybių ar daiktų baimei įveikti – Jis tiesiog sako, kad nebijotume.
Beveik kiekvieną kartą, kai Dievas ir bijantys žmonės susitikdavo, buvo sakoma nesibaiminti. Atsimenate Jozuės pašaukimą? Patriarchui susidūrus su tariamai per didele užduotim, Dievas sako Jozuei nesibijoti (Joz 1, 9). Kai Saliamonui teko statyti Namus Viešpačiui, jam buvo pasakyta nebijoti (1 Met 22, 13). Jeremijui teko net labiau gąsdinanti užduotis. Pranašas turėjo būti Dievo lūpomis. Nepaisant tikrai nepalankių aplinkybių, Dievas sakė jam nebijoti (Jer 1, 8).
Dievui baimė nėra nepažįstamasis jausmas. Jėzus grūmėsi su baime Getsemanėje. Ne vaizduotė ar keistas nakties triukšmas privertė Jį prakaituoti krauju, bet gerai pažįstamas skausmo jausmas, atskyrimo nuo Tėvo ir antrosios mirties baimė, su kuria Kristus susidūrė. Jis įveikė ne tiktai mirtį, bet ir baimę.
Elzbieta sakė: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Elzbieta sakė Marijai, kad laimė neturi nieko bendra su palankiomis aplinkybėmis. Laimė – tai imtynės su baime ir apsisprendimas paklusti Dievo įsakymui nebijoti. Tai reiškia, kad teks pasitikėti Dievo žodžiu, meldžiant Jo pažadų įvykdymo. Elzbieta sakė, kad ramybė slypi tikėjime, jog Dievas yra numatęs kažką gera. Ji žinojo, kad pasitikėti Dievo žodžiu – tai tikėti, kad Jis myli mane ir rūpinasi manim. Toks tikėjimas padeda suprasti, kad Jis yra numatęs kažką geriau, net jei aplinkybės yra visiškai nepageidautinos.
Ar Marija viską žinojo apie baimę, laimę ir visus nelauktus gyvenimo vingius, kurie yra neišvengiami, jei tarnaujame Dievui? – Ne, ji to nežinojo. Marija bus patraukta ir sugluminta jos nuostabaus Vaiko. Ji taip pat sužinos, kad Jo tėvo Dovydo sostas (Lk 1, 32) yra nežemiškas. Ji turės suprasti, kad Dievo mintys nėra mūsų mintys, nei Jo keliai – mūsų keliai (Iz 55, 8). Tuomet ji dar nežinojo, kad išgelbėjimo planas apima laiką ir amžinybę, žemę ir visatą. Marija nesuprato bendro vaizdo, bet ji žinojo pakankamai, kad tikėtų. Ji nusprendė gyventi tikėjimu. Kaip Ona, susidūrusi su baime ir palikusi savo didžiausią turtą – mažą Samuelį Dievo rankose, taip ir Marija ėmė giedoti. Jos giesmėje apsčiai džiaugsmo. Marija tiki žinodama, kad Dievas yra jos Išgelbėtojas. To pakako, kad jos dvasia džiūgautų, nepaisant to, kad ji dar nesuprato išgelbėjimo plano ar jos dalies tame plane. Po susitikimo su angelu, Marija tiksliai žinojo, kad Dievas pažvelgė į ją (Lk 1, 48). Tarp knibždėte knibždančių milijonų žemės gyventojų ji niekada nebus nepažįstamas veidas. Galbūt aplinkybės mes nemažai iššūkių, bet Marija gali žvelgti į Dievą, kuris nepamiršta laikytis savo pažadų (Lk 1, 54). Ji galėjo svajoti, nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk1, 37).
Marijai teko unikali privilegija pamatyti Dievo Pažadą, augantį jos akyse. Jai teko privilegija laikyti rankose tą, kuris apkabins žmoniją. Ji pažinojo Jėzų ir niekada neabejojo Jo meile net tą tamsų ir bauginantį penktadienį. Nestebina tai, kad ji pavadinta laiminga.
Ko reikia, kad aš ir jūs būtume laimingi? Dievas pažvelgė į mus. Žvelkime už mūsų aplinkybių ir baimių. Galime giedoti nepaisant aplinkybių. „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29).
Gebėjimas suvaldyti baimę vadinamas drąsa. Ji geriausiai atsiskleidžia didžiausio blogio – mirties akivaizdoje. Tikroji dvasios galia akivaizdžiai pasireiškia tuomet, kai žmogus sąmoningai rizikuoja savo gyvybe, pavyzdžiui nebijodamas užsikrėsti slaugo sergantį draugą, arba kilnaus tikslo vedamas leidžiasi į tolimą kelionę. Drąsus žmogus neatsisako nieko, kas pavojaus akivaizdoje galėtų padėti jam išlaikyti dvasios tvirtybę.
Tačiau drąsa pasireiškia ne visų dalykų atžvilgiu. Blogo vardo reikia bijoti. Tas, kuris to bijo, – laikomas teisingu ir garbingu žmogumi, o kuris nebijo, priešingai,- laikomas begėdžiu. O, pavyzdžiui, skurdo, ligos pavydo nereikia bijoti, nes tai ištinka ne dėl mūsų pačių kaltės.
Drąsa ir narsa siejasi tik su sąmoningu pasirinkimu, tikrai jaučiant pavojų ir nenorą, baimę. Tiek žmogus, tiek gyvūnas dėl išgyvenimo, dėl instinkto patenkinimo, kaip antai, maisto, poilsio, dauginimosi, priklausomybės bandai, saugumo gali daug atiduoti ir veržtis. Tačiau tikroji drąsa peržiangia šiuos poreikius. Kitaip ir išalkusius asilus galėtum pavadinti drąsiais: net mušami jie nesiduoda atitraukiami nuo ėdalo. Ir ištvirkėliai, aistros skatinami, išdrįsta leistis į pavojus.
Drąsa yra vidurys pasitikėjimo ir baimės jausmo atžvilgiu. Jos pabaiga yra maloni, tačiau kelias į ją skausmingas. Dorybinga veikla tampa maloni tik pasiekus tikslą. Narsus bus tas, kuris ir bijos, ir iškęs tai, ką reikia ir dėl ko reikia, ir kada reikia, ir bus deramai pasitikintis, nes narsus ir išgyvena, ir veikia taip, kaip reikalauja esama padėtis ir kaip liepia jo protas.
Krikščionio drąsa kyla ir pasilieka Kristaus tiesoje. Jėzus pažadėjo, kad, skelbiant Evangeliją, žmonės priešinsis: „Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami“ (Mt 24, 9). Apaštalas Paulius perspėjo, kad net bažnyčioje bus puolimų: „Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“ (Apd 20, 29-30). „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4-3).
Taigi akivaizdu, kad tikram Evangelijos skelbimui ir gyvenimui pagal ją reikia daug drąsos. Kas nori sekti Jėzumi, privalo tai daryti priimdamas visas savo meto abejones, naštas ir nesusipratimus, kuriuos nelengva paaiškinti. Jis taip pat turi suvokti, kad kartais apsispręsti tiesiog neišvengiama. Reikalingi ne akivaizdūs žygdarbiai, o atkaklios pastangos, padedančios atsiliepti į šiandienos žmonių poreikius bei lūkesčius, kuriuos jie gali puoselėti remdamiesi Evangelija. Žinoma, pirmutinė užduotis kyla iš noro sekti Jėzumi. Tai įmanoma tik tada, kai prisimenamas Jo atėjimo laikas ir tikslas – konkrečiai padėti žmonėms. Kadangi įvykių tėkmė šiandien kelia naujų klausimų ir sunkumų, žmogui tenka vis iš naujo išsiaiškinti, įžvelgti, kokios užduotys jam keliamos šiuo konkrečiu laiku. Tam jį kviečia Viešpats, pats privalėjęs atsakyti šį klausimą ir nusidėjėlius sutikęs kitaip nei fariziejus, moteris ir vaikus – kitaip nei galinguosius ir įtakinguosius. Su kokiais žmonėmis aš susitinku? Ko jiems reikia kaip tik dabar?
Klausimai apie Jėzų ir apie mūsų laikus tikintįjį veda prie klausimo apie žmogų, dėl kurio išganymo Jėzus tapo žmogumi. Tačiau koks yra šiandienos žmogus? Kokio jo norėtų Dievas? Ir kas šiam žmogui kelia tokią grėsmę, kad tik turint drąsos įmanoma atskleisti tikrąją jo paties ir pasaulio esmę? Atsakymus į šiuos klausimus savo laiku kiekvienas turi rasti pats; remdamasis savo patirtimi, kiekvienas privalo suvokti, kokia grėsmė šiuo metu kyla žmoniškumui. Ugdyti ir puoselėti drąsą visada tenka pačiam – niekas tau jos negali įsiūlyti, lygiai kaip ir tu kitiems negali jos perduoti vien gražiais žodžiais. Tai yra vidinis vyksmas, kurį išgyvename, jei iš tiesų krikščioniškai tikime. Baimės kupinas tikėjimas nėra tikras, tik drąsaus tikėjimo laukiama kaip savaime suprantamo. Vis dėlto tai verta aiškiai įvardyti, nes šis dalykas nėra visuotinai suvokiamas.
Garsus teologas Karlas Rahneris, SJ, jau 1976 m. pateikė trumpą meditaciją „Tikėjimas kaip drąsa“, kurioje sako, kad žodis „drąsa“ paaiškina egzistenciją, nes kviečia prisiminti drąsoje glūdinčią viltį. Į tai savo enciklikoje atkreipė dėmesį ir popiežius Benediktas XVI. Drąsa, skatinama pirmapradės jėgos ir kylanti iš savo pirminių šaknų, gali būti radikali. Tokia drąsa gali tapti visaapimančia – tai jau ne tik drąsa vienaip ar kitaip pasielgti, bet žmogaus pašaukimo pagrindas, jo pamatinis požiūris į gyvenimą ir į pasaulį. Su abejonėmis ji susiduria kaip tik tuomet, kai tenka spręsti apie dalykus, kurie siejasi su viso gyvenimo sėkme ir laime. Tokiu atveju drąsa turi padėti tinkamai nuspręsti. Tai ir ugdo drąsą krikščioniškai tikėti. Anot K. Rahnerio, tai nėra itin sunku – žmogus „pasirenka Jėzų, nukryžiuotąjį ir prisikėlusįjį, taigi tą, kuris yra išgelbėtas, kuris bejėgiškai atsidavė mirčiai ir kaip išgelbėtasis yra sutinkamas jo mokinių bei visos krikščionijos tikėjime“.
Jėzuje išsipildė, pavyko tai, kas ir mums yra Dievo pažadėta, ko krikščionis viliasi, savo paties būtį su viltimi priimdamas netgi tada, kai ji turi atsiduoti neperprantamam Dievui, o kartu ir neperprantamai savo paties mirčiai.
Iš kur galima gauti tos drąsos?
- Iš atleidimo ir dovanoto teisumo – Nedorėlis bėga, nors niekas jo nesiveja, o teisusis yra drąsus kaip liūtas (Pat 28, 1). Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“ (Mt 9,2)
- Iš pasitikėjimo Dievu ir vilties Jame – „Būkite stiprūs ir drąsios širdies visi, kurie pasitikite VIEŠPAČIU!“ (Ps 31, 25)
- Iš pripildymo Šventąja Dvasia – „Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apd 4, 31).
- Iš Dievo pažado būti su Tavimi – „Argi ne aš tau įsakiau: ‘Būk stiprus ir ryžtingas’? Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik tu eitumei!“ (Joz 1, 9).
- Iš žinojimo, kad tas, kuris su manimi, yra didesnis nei visi kiti – „Būkite stiprūs ir narsūs! Nebijokite ir nedrebėkite prieš Asirijos karalių ir prieš visą jį lydinčią kariauną, nes mūsų yra daugiau negu jų.“ (2 Kr 32, 7).
- Iš tikrumo, kad Dievas kartu kovoja mūsų kovas – „Būk narsus! Būkime drąsūs dėl savo tautos ir dėl savo Dievo miestų! Tedaro VIEŠPATS, kas gera jo akyse!“ (2 Sam 10, 12).
- Iš maldos – „Kai šaukiausi, manęs išklausei, – suteikei man drąsos“ (Ps 138, 3). ir mane, kad kai atveriu lūpas, būtų man duota drąsiai skelbti Evangelijos paslaptį, kurios pasiuntinys esu ir būdamas kalinys, – kad turėčiau drąsos kalbėti taip, kaip privalau kalbėti (Ef 6, 19- 20).
- Iš kitų pavyzdžio – „Daugumas brolių Viešpatyje, mano pančių paakinti, imasi drąsiau skelbti Dievo žodį“ (Fil 1, 14).
Parengta pagal t. Mindaugo Malinausko SJ rekolekcijų medžiagą.