Štai ir sulaukėme Advento laikotarpio, laukimo ir vilčių laiko!
Tikime, kad mes visi turime Ko laukti, kad esame viltingame laukime,
priešingu atveju ir šios Kalėdos praeis kaip daugybė kitų –
beprasmiškoje prieššventinio maratono, Kūčių vakarienės, Kalėdų baliaus,
vyno, šampano, kvailų juokelių rutinoje, kur viskas taip tuščia, tuščia…
Nieko nelaukėme, nieko nesutikome, vėl pradėsime įprastinį nuobodų, monotonišką,
skausmingą, liūdną ir sunkų gyvenimą.
Bet yra Žmogus, kuris atsisakė savo dievystės,
kad taptų vargšu su vargšais, mažu su mažais,
kad atneštų mums gyvenimo džiaugsmą, viltį, kuri neapgauna, gerąją naujieną,
kad įmanoma pereiti per mirties ugnį ir išlikti jos nepaliestiems!
Ar mums tai svarbu? Už keturių savaičių jis ateis ir tiems,
kuriuos ras budinčius su uždegtais žiburiais,
dovanos amžinąjį gyvenimą jau čia žemėje.
Ir neleiskime, kad ir šiais metais mus apimtų sentimentalizmas,
netikra artimo meilė, vieną dieną tveriantis gerumas.
Kalėdos – tai įvykis, kuris pakeičia gyvenimą, o ne pakoreguoja vieną dieną, kai būname truputį „geresni“.
Kalėdos – tai Meilė, kuri nužengia tarp žmonių ir dovanoja tiems, kas to nori, širdį, pajėgiančią mirti už brolį,
sugebančią kentėti dėl kito, nugalinčią troškimą pasirodyti ir mylinčią su džiaugsmu, ramybe, įsitikinimu, kad tai patinka Dievui.
Jei Kalėdos nėra tai, vadinasi tai netikros Kalėdos.
Nepasitikėkime surogatais, kurie ir šiemet bus mums brukami, mus užplūs savo melu ir stengsis įtikinti, kad yra priešingai!
Kalėdos – tai Dievas su mumis.
Visa kita ateina paskui, o jeigu ir neateis,
Dievo gana ir net per daug!