Šventojo Tėvo žinia 46-ajai Pasaulinei maldų už pašaukimus dienai,
2009 m. gegužės 3 d. – IV Velykų sekmadieniui
Tema: “Pasitikėjimas Dievo iniciatyvos akivaizdoje ir žmogaus atsakymas“
Brangūs Broliai Vyskupai ir kunigai, Broliai ir Seserys,
Artėjančios Pasaulinės maldų už pašaukimus į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą dienos, kuri bus švenčiama 2009 m. gegužės 3 d., IV Velykų sekmadienį, proga noriu pakviesti Dievo Tautą įsigilinti į šią temą: “Pasitikėjimas Dievo iniciatyvos akivaizdoje ir žmogaus atsakymas“. Jėzaus paraginimas mokiniams: “Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį” (Mt 9, 38) nuolat skamba Bažnyčioje. Melskite! Viešpaties primygtinis prašymas pabrėžia, kad malda už pašaukimus turi būti nuolatinė ir pasitikinti. Krikščionių bendruomenė tik tada gali „su didesniu tikėjimu bei viltimi kliautis Dievo iniciatyva“ (Sacramentum Caritatis, 26), jeigu joje yra gyva malda.
Pašaukimas į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą – tai nepaprasta Dievo dovana, liudijanti apie kiekvienam žmogui ir visai žmonijai Dievo skirtą didįjį išganymo planą. Apaštalas šv. Paulius, kurį ypatingai minime, švęsdami jo gimimo dutūkstantąsias metines, laiške efeziečiams rašo: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 3-4). Visuotiniame pašaukime į šventumą, matome ir ypatinga Dievo iniciatyva išrenkamus kai kuriuos asmenis, kad jie būtų arčiau jo Sūnaus Jėzaus Kristaus ir kad jam ypatingai tarnautų bei jį liudytų. Dieviškasis Mokytojas asmeniškai pašaukė apaštalus, „kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus“ (Mk 3, 14-15). Apaštalai, savo ruožtu, susirado kitų mokinių, savosios tarnystės bendradarbių. Atsiliepdami į Viešpaties kvietimą ir būdami klusnūs Šventajai Dvasiai amžiams bėgant nesuskaitoma daugybė kunigų ir pašvęstųjų visiškai atsidėjo tarnavimui Evangelijai Bažnyčioje. Dėkokime Išganytojui, jog ir šiandien jis nuolat pakviečia vis naujų darbininkų į savo pjūtį. Tai tiesa, kad kai kuriuose pasaulio regionuose konstatuojame nerimą keliantį kunigų trūkumą ir kad savo kelionėje Bažnyčia susiduria su sunkumais ir kliūtimis. Tačiau, antra vertus, mes nė kiek neabejojame, kad Viešpats veda savo Bažnyčią į Dievo Karalystės įsiviešpatavimą ir kad jis laisvai pasirenka ir pakviečia įvairių kultūrų ir įvairaus amžiaus žmones sekti jo pėdomis pagal jo gailestingosios meilės slėpiningąjį planą.
Mūsų pareiga – šeimose ir parapijose, bendruomenėse, vyskupijose ir vienuolinėse bendruomenėse nepaliaujamai ir karštai melstis už pašaukimus. Reikia visų mūsų maldos, kad Dievo tautoje stiprėtų įsitikinimas, jog „Pjūties Šeimininkas“ niekados nepaliaus kai kuriems žmonėms siūlęs, kad jie laisvai ryžtųsi visą savo gyvenimą skirti bendradarbiavimui su Juo išganymo darbe. Tai, ko prašoma iš pašauktųjų, – tai budrus klausymasis ir išmintingas ištyrimas, kilniaširdiškas noras atsiliepti į Dievo planą ir rimtas pažinimas kunigo ir vienuolio pašaukimo tikrovės, kad pajėgtų atsakingai ir tvirtai atsiliepti į pašaukimą.
Katalikų Bažnyčios Katekizmas teisingai mums primena, kad laisva Dievo iniciatyva reikalauja laisvo žmogaus atsakymo; teigiamo atsakymo, kuris visada reiškia Dievo plano, kurį jis turi kiekvienam žmogui, priėmimą; atsakymo, kuris pripažįsta Dievo meilės iniciatyvą ir tampa pašauktajam moraliniu imperatyvu, dėkojimu Dievui ir pilnutiniu bendradarbiavimu su tuo planu, kurį Dievas vykdo istorijos bėgyje (plg. nr. 2062).
Kontempliuodami Eucharistijos slėpinį, kuris tobuliausiai išreiškia laisvą Tėvo dovanojimą savo vienatinio Sūnaus už žmonijos išgelbėjimą ir Kristaus tobulai klusnų pasirengimą gerti iki dugno Dievo valios „taurę“ (plg. Mt 26, 39), mes galime geriau suprasti, kaip „tikėjimas Dievo iniciatyva“ keičia ir įprasmina „žmogaus atsakymą“. Eucharistijoje, tobuloje dovanoje, kuri įvykdo pasaulio atpirkimo iš meilės planą, Jėzus laisvai save atiduoda už žmonijos išganymą. Mano mylimas pirmtakas Jonas Paulius II rašė: „Bažnyčia gavo Eucharistiją iš savo Viešpaties Kristaus ne kaip kokią nors dovaną – kad ir labai brangią – tarp kitų, bet kaip tobuliausią dovaną, nes dovana yra jis pats, jo asmuo šventojoje žmogystėje ir jo išganomasis darbas“ (Ecclesia de Eucharistia, 11).
Būtent kunigai yra pašaukti tęsti šį išganymo slėpinį per visus amžius, iki Viešpaties sugrįžimo garbėje, kadangi jie gali kontempliuoti Eucharistiniame Kristuje akivaizdų „pašaukiminio dialogo“ tarp laisvos Tėvo iniciatyvos ir ištikimo Kristaus atsiliepimo pavyzdį. Švenčiant Eucharistiją pats Kristus veikia tuose, kuriuos jis pasirenka savo tarnais. Jis palaiko juos, kad jų atsiliepimas augtų pasitikėjime ir dėkingume, kuris pašalina bet kokią baimę, netgi tada, kai jie labai aštriai pajunta savo silpnumą (plg. Rom 8, 26-28) arba kai patiria nesupratimą ar netgi persekiojimus (plg. Rom 8, 35-39).
Žinojimas, jog mus išganė Kristaus meilė, kuria kiekvienoje Mišių aukoje maitinasi tikintieji, o ypač kunigai, skatina juose norą visiškai pasišvęsti gyvybę už mus atidavusiam Išganytojui. Kas tikėdamas Viešpačiu priima jo dovaną, tas yra raginamas dėkinga širdimi patikėti save Jam ir stengiasi tapti vertu Viešpaties išganymo plano bendradarbiu. Kai tai atsitinka, pašauktasis noriai atsisako visko, ką turėjo, ir tampa Dieviškojo Mokytojo sekėju. Užsimezga vaisingas Dievo ir žmogaus dialogas, slėpiningas susitikimas mylinčio Viešpaties ir laisvo žmogaus, kuris su meile priima kvietimą, širdyje girdėdamas Jėzaus žodžius: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15, 16).
Šis meilės persipynimas tarp dieviškos iniciatyvos ir žmogaus atsiliepimo nuostabiu būdu pasireiškia taip pat ir pašaukime į pašvęstąjį gyvenimą. II Vatikano Susirinkimas skelbia, kad „evangeliniai Dievui pašvęstojo skaistumo, neturto ir klusnumo patarimai, pagrįsti Viešpaties žodžiu ir pavyzdžiu, rekomenduoti apaštalų, Bažnyčios Tėvų, mokytojų bei ganytojų, yra dieviška dovana, kurią Bažnyčia iš savo Viešpaties priėmė ir jo malone nesiliauja ją puoselėjusi“ (Lumen Gentium, 43).
Ir čia Jėzus yra visiško ir pasitikinčio atsidavimo Tėvo valiai pavyzdys, į kurį turi lygiuotis kiekvienas pašvęstasis asmuo. Jo sužavėti daugybė vyrų ir moterų nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių paliko savo šeimas, turtus, materialines gėrybes ir visus žmogiškus troškimus, kad didžiadvasiškai sektų Kristumi ir gyventų Evangelija be kompromisų, ir tai jiems tapo giliai įsišaknijusio šventumo mokykla. Ir šiandien daug kas pradeda tą pačią daug reikalaujančią evangelinio tobulumo kelionę ir įgyvendina savo pašaukimą evangelinių patarimų profesijoje. Šių mūsų brolių ir seserų liudijimas kontempliatyviuose vienuolynuose, vienuoliniuose institutuose ir apaštalaujančiose kongregacijose primena Dievo Tautai „paslaptį Dievo karalystės, kuri jau veikia žemėje, bet galutinai bus atbaigta danguje“ (Vita Consecrata, 1).
Kas gali jaustis esąs vertas priimti pašaukimą į kunigo tarnystę? Kas gali vien kliaudamasis savo žmogiškomis jėgomis ryžtis pašvęstajam gyvenimui? Reikia dar kartą pabrėžti, jog vyrų ir moterų atsiliepimas į Dievo kvietimą, žinant kad tai Dievas imasi iniciatyvos ir vykdo savo išganymo planą, nesivadovauja tinginio tarno savanaudišku skaičiavimu, kuris išsigandęs paslėpė žemėje jam patikėtus talentus (plg. Mt 25, 14-30), bet išreiškia pasitikėjimą Viešpačiu taip, kaip Jo žodžiu pasitikėdamas Petras dar kartą užmetė tinklus, nors prieš tai žvejojęs visą naktį nebuvo sugavęs nė vienos žuvies (plg. Lk 5, 5). Jokiu būdu neatmetant asmeninės atsakomybės, laisvas žmogaus atsiliepimas Dievui tampa „bendra-atsakomybe“, atsakomybe Kristuje ir su Kristumi, veikiant Šventajai Dvasiai; tampa vienybe su Tuo, kuris įgalina mus duoti daug vaisių (plg. Jn 15, 5).
Tobulas žmogaus atsiliepimas, kupinas pasitikėjimo Dievo iniciatyva – tai dosnus ir aiškus Nazareto Mergelės „Amen“, ištartas su nuolankiu ir ryžtingu atsidavimu Aukščiausiojo planui, kurį jai pranešė Dievo pasiuntinys (plg. LK 1, 38). Jos ryžtingas „Taip“ leido jai tapti Dievo, mūsų Išganytojo Motina. Marija po šio pirmojo „fiat“ turėjo tai pakartoti daug kartų iki kulminacijos – Jėzaus nukryžiavimo momento, kai „stovėdama po Jėzaus kryžiumi“, kaip pažymi evangelistas Jonas, dalyvavo savo nekaltojo Sūnaus siaubingoje kančioje. O Jėzus, prieš mirdamas ant kryžiaus, atidavė ją mums kaip Motiną ir patikėjo jai mus kaip sūnus ir dukteris (plg. Jn 19, 26-27). Ji yra ypatingai kunigų ir pašvęstųjų Motina. Noriu pavesti jai visus tuos, kurie jaučia, kad Dievas juos kviečia pradėti kunigiškos tarnystės arba pašvęstojo gyvenimo kelią.
Brangieji, neišsigąskite sunkumų ir dvejonių akivaizdoje. Pasitikėkite Dievu ir ištikimai sekite Jėzumi, tada tapsite liudytojais džiaugsmo, tekančio iš intymios vienybės su juo. Sekdami Mergele Marija, kurią vadina palaiminta visos kartos, nes ji įtikėjo (plg. Lk 1, 48), su visu uolumu imkitės vykdyti dangiškojo Tėvo išganymo planą, augindami panašiai kaip ji savo širdyse sugebėjimą stebėtis ir garbinti Tą, kuris yra galingas ir daro „didžius dalykus“, nes šventas yra jo vardas (plg. Lk 1, 49).
Iš Vatikano, 2009 m. sausio 20 d.