Adventui

Štai ką rašo Kirilas Jeruzalietis, IV amžiaus vyskupas ir teologas, šventasis ir Bažnyčios mokytojas: „Mes skelbiame Kristų, kuris ateis. Nes jo atėjimas nėra vienas. Taip pat yra antras, kuris bus daug šlovingesnis už pirmąjį. Juk pirmasis buvo užantspauduotas kančia. Antrasis – dieviškos karalystės karūna. (…) Du yra Jo (Kristaus) įžengimai į istoriją. Pirmą kartą atėjo

Viešpatie, atverk mūsų širdis, kad galėtume suprasti ir pamatyti išganymo darbą, kurį Tu pradedi dėl mūsų visų! Būtent taip ir yra: kiek mes besistengtume suvokti, išprotauti, viską daryti, kad būtume geri,- jeigu Viešpats neatveria mūsų širdies, mes nieko nepasieksime. Žinau, kad žmogiškai tai yra nesuprantama, nes žmogus yra įpratęs viską perleisti per savo smegenų filtrą,

Atėjo turbūt pats gražiausias Liturginių metų laikas – Adventas. Gražiausias, nes Adventas – tai laukimas, Adventas – tai rūpestingas ruošimasis, Adventas – tai dalinimasis. Laukti yra nuostabu. Vargas tam, kuris nieko nelaukia: viduje jis jau miręs, neturi vilties, negyvena šio laiko, kuris mus skiria nuo Kalėdų, laukdamas įvykio, kuris gali pakeisti mūsų širdis, mūsų gyvenimą,

Štai ir sulaukėme Advento laikotarpio, laukimo ir vilčių laiko! Tikime, kad mes visi turime Ko laukti, kad esame viltingame laukime, priešingu atveju ir šios Kalėdos praeis kaip daugybė kitų – beprasmiškoje prieššventinio maratono, Kūčių vakarienės, Kalėdų baliaus, vyno, šampano, kvailų juokelių rutinoje, kur viskas taip tuščia, tuščia… Nieko nelaukėme, nieko nesutikome, vėl pradėsime įprastinį nuobodų,