2015 m. vasario 2 d., Vatikanas, Šv. Petro bazilika
Turėkime prieš akis tokį paveikslą: eina Motina Marija ir neša glėbyje Kūdikį Jėzų. Įvesdina Jį į šventyklą, pristato tautai, atneša jį, kad susitiktų su žmonėmis.
Motinos glėbys yra tarsi „laiptai“, kuriais Dievo Sūnus nužengia pas mus, Dievo nusileidimo laiptai. Apie tai girdėjome skaitinyje iš Laiško Žydams: Kristus turėjo „visa kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui Vyriausiasis Kunigas“ (Žyd 2, 17). Tai dviejų krypčių Jėzaus kelionė: Jis nužengė, tapo kaip mes, kad užžengtų pas Tėvą kartu su mumis, padarydamas mus tokius, kaip Jis.
Galime kontempliuoti širdyje šį judėjimą, įsivaizduodami evangelinę sceną, kaip Marija įeina į šventyklą su Kūdikiu ant rankų. Marija eina, bet Sūnus eina priekyje. Jinai Jį neša, bet iš tikrųjų Jis neša ją šioje Dievo, kuris ateina pas mus, kad mes galėtume nueiti pas Jį, kelionėje.
Jėzus atliko mums skirtą kelionę, kad parodytų mums naują kelią, tai yra, „naują ir gyvą kelią“ (Žyd 10, 20), kuris yra Jis pats. O mums, pašvęstiesiems, tai yra vienintelis kelias, kuriuo turime eiti su džiaugsmu ir viltimi, labai konkrečiai, neturėdami kitų pasirinkimų.
Evangelija net penkis kartus pabrėžia Marijos ir Juozapo paklusnumą „Viešpaties Įstatymui“ (plg. Lk 2, 22.23.24.27.39). Jėzus atėjo vykdyti ne savo, bet Tėvo valios, ir tai, kaip Jis sakė, buvo Jo maistas (plg. Jn 4, 34). Taip ir tas, kuris seka Jėzumi, eina klusnumo keliu, pakartoja Viešpaties „nusileidimą“, nusižemindamas ir Tėvo valią padarydamas sava, net iki savęs apiplėšimo ir pažeminimo (plg. Fil 2, 7-8). Vienuoliui žengti pirmyn – tai nusižeminti tarnaujant, kitaip tariant, eiti Jėzaus keliu, o Jis „godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu“ (Fil 2, 6). Nusižeminti – tapti tarnu, kad tarnautum.
Šis kelias yra įforminamas Reguloje, kuri užantspauduojama įkūrėjo charizma, nepamirštant, kad visiems nepakeičiama regula visada yra Evangelija. Tačiau Šventoji Dvasia, būdama be galo kūrybinga, „išverčia“ Evangeliją į daugybę pašvęstojo gyvenimo regulų, kurios visos gimsta iš sekimo Kristumi, tai yra, iš ėjimo į nusižeminimą tarnaujant.
Per šį „įstatymą“ pašvęstieji gali pasiekti išmintį, kuri nėra abstrakti laikysena, bet Šventosios Dvasios darbas ir dovana, o šios išminties akivaizdus ženklas yra džiaugsmas. Taip, evangelinis vienuolio džiaugsmas yra nusižeminimo kelionės su Jėzumi pasekmė… Todėl kai esame liūdni, kai dejuojame, būtų gerai paklausti savęs, kaip mes išgyvename šią kenozės dimensiją.
Pasakojime apie Jėzaus paaukojimą šventykloje išminčiai atstovauja du senoliai – Simeonas ir Ona, Šventajai dvasiai klusnūs asmenys (tai paminima net keturis kartus), ji jiems vadovauja ir juos stiprina. Viešpats davė jiems išminties ilgoje gyvenimo kelionėje paklusti jo Įstatymui. Šis paklusnumas, viena vertus, pažemina ir sunaikina, tačiau antra vertus, įžiebia ir saugo viltį, padaro juos kūrybingus, nes buvo kupini Šventosios Dvasios. Jie taip pat atlieka tam tikrą liturgiją, skirtą Kūdikiui, įžengiančiam į šventyklą: Simeonas šlovina Dievą, o Ona „kalba“ apie išganymą (plg. Lk 2, 28-32.38). Panašiai kaip Marija, senelis Simeonas paima kūdikį į glėbį, tačiau iš tikrųjų tai kūdikis jį pagauna ir veda. Labai aiškiai ir gražiai tai išreiškia šios dienos šventės Pirmosios Vakarinės liturgija: «senex puerum portabat, puer autem senem regebat» („senelis berniuką nešė, o berniukas seneliui vadovavo“, lot.). Tiek jauna motina Marija, tiek pagyvenęs „senelis“ Simeonas neša kūdikį ant rankų, bet juos abu veda pats kūdikis.
Įdomu pastebėti, kad šioje istorijoje kūrybingumu pasižymi ne jauni, o pagyvenę žmonės: jaunieji – Marija ir Juozapas laikosi Viešpaties Įstatymo, eina klusnumo keliu. Senoliai – Simeonas ir Ona įžvelgia Kūdikyje Įstatymo ir Dievo pažadų išsipildymą. Jie sugeba švęsti, yra kūrybingi džiaugsmu ir išmintimi. Vis dėlto Viešpats perkeičia klusnumą į išmintį, veikiant Šventajai Dvasiai. Kartais Dievas gali gausiai suteikti išminties dovanos ir nepatyrusiam jaunuoliui, tereikia, kad jis būtų nusiteikęs eiti klusnumo Šventajai Dvasiai keliu. Šis paklusnumas ir lankstumas nėra tik teorija, bet yra pavaldūs Žodžio įsikūnijimo logikai: paklusnumas įkūrėjui, paklusnumas ir pasidavimas konkrečiai regulai, paklusnumas vyresniajam, paklusnumas Bažnyčiai. Tai konkretus paklusnumas.
Ištvermingai einant paklusnumo keliu, subręsta asmeninė ir bendruomeninė išmintis, tada pasidaro įmanoma regulas priderinti prie laikmečio. Juk tikrasis „atsinaujinimas“ yra paklusnumo suformuotos išminties darbas.
Pašvęstojo gyvenimo atgaivinimas ir atnaujinimas ateina per didelę meilę regulai, bet taip pat per sugebėjimą kontempliuoti ir išklausyti kongregacijos senolius. Tuo būdu kiekvienos vienuolinės šeimos „lobis“, charizma yra saugoma klusnumo ir išminties kartu. Eidami šiuo keliu esame užtikrinti, kad išgyvename savo konsekraciją ne „light“ stiliumi, ne atsietu nuo tikrovės būdu, tarsi tai būtų tik teorija, paverčianti vienuolinį gyvenimą karikatūra, kurioje sekimas Kristumi yra be išsižadėjimo, malda – be susitikimo su Dievu, broliškas gyvenimas – be bendrystės, paklusnumas – be pasitikėjimo, o artimo meilė – be antgamtinio aspekto.
Ir mes šiandien, kaip Marija ir kaip Simeonas, trokškime paimti Jėzų į glėbį, kad Jis galėtų susitikti su savo žmonėmis. Ir tai mums pavyks tik tada, jeigu leisimės pagaunami Kristaus slėpinio. Veskime žmones pas Jėzų, savo ruožtu leisdami Jam vesti mus. Būtent tokie mes turime būti: vedami vadovai.
Užtariant mūsų Motinai Marijai, Šventajam Juozapui ir Šventiesiems Simeonui bei Onai, Viešpats tesuteikia mums tai, ko meldėme Mišių Pradžios maldoje: kad būtume „paaukoti [Jam] visiškai atnaujinti dvasia“. Amen.