APAŠTALINĖ JO ŠVENTENYBĖS POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS KELIONĖ
KORĖJOS RESPUBLIKOJE
VI AZIJOS JAUNIMO DIENŲ PROGA
(2014 m. RUGPJŪČIO 13-18 D.)
SUSITIKIMAS SU KORĖJOS VIENUOLINĖMIS BENDRUOMENĖMIS
ŠV. TĖVO KALBA
Mokymo centras „Meilės mokykla“ (Kkottongnae)
2014 m. rugpjūčio 16 d.
Labas vakaras! Iškilo nedidelė problema. Jei ir yra dalykas, kurio negalima apleisti, tai tas dalykas yra malda, tačiau šiandien pasimelsime asmeniškai. Paaiškinsiu jums, kodėl negalime pasimelsti Vakarinės kartu: nes turime problemų dėl sraigtasparnio pakilimo laiku — jei laiku nepakilsime, kyla pavojus „išsitėkšti“ į kalnus! Dabar iškilmingai pasimelsime Motinai. Visi kartu, pasimelskime Mergelei visi kartu. Paskui kalbės du pirmininkai, o po jų — aš.
Sveika, Marija…
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Sveikinu jus visus su didžiule meile Viešpatyje: kaip gera būti su jumis šiandien ir dalytis šia bendrystės akimirka. Didžiulė charizmų ir apaštalinių darbų įvairovė, kuriai jūs atstovaujate, praturtina Korėjos Bažnyčios gyvenimą, ir dargi stebėtinu būdu. Šiame Vakarinės šventime, kuriame giedojome — turėjome giedoti! — šlovę Dievo gerumui, dėkoju jums ir visiems jūsų broliams bei seserims už jūsų įsipareigojimą statant Dievo Karalystę. Dėkoju tėvui Hwang Seok-mo ir sesei Skolastikai Lee Kwang-ok, Korėjos vienuolinių vyrų ir moterų bendruomenių Konferencijų Pirmininkams.
Psalmės žodžiai „Nors mano trapus kūnas bei širdis ir silpnėja, bet Dievas yra mano širdies uola ir mano dalis per amžius“ (Ps 73, 26) mus verčia susimąstyti apie mūsų gyvenimą. Psalmistas išreiškia džiugų pasitikėjimą Dievu. Visi mes žinome, kad net jei „džiaugsmas neišgyvenamas vienodai visomis gyvenimo aplinkybėmis, juolab sunkiomis akimirkomis, bet visada išlieka bent kaip šviesos spindulys, sklindantis iš asmeninio tikrumo, kad, nepaisant visko, esi be galo mylimas“ (Evangelii gaudium, 6). Pastovus įsitikinimas, kad esate Dievo mylimi, yra jūsų pašaukimo šerdis: būti kitiems apčiuopiamu Dievo karalystės buvimo ženklu, išankstiniu amžinosios dangaus linksmybės ženklu. Tik jei mūsų liudijimas bus džiaugsmingas, galėsime patraukti vyrus ir moteris prie Kristaus, o toks džiaugsmas yra dovana, maitinama maldos gyvenimo, Dievo Žodžio mąstymo, sakramentų šventimo ir bendruomeninio gyvenimo, kuris yra labai svarbus. Kai stinga šių elementų, iškyla silpnybės ir sunkumai, aptemdantys džiaugsmą, patirtą taip intymiai mūsų kelionės pradžioje.
Jums, Dievui pasišventę vyrai ir moterys, toks džiaugsmas yra įsišaknijęs Tėvo gailestingumo slėpinyje, apreikštame Kristaus aukoje ant kryžiaus. Ar jūsų instituto charizma būtų nukreipta daugiau į kontempliaciją, ar labiau į aktyvų gyvenimą, jūsų iššūkis yra tapti dieviško gailestingumo „ekspertais“ būtent per bendruomeninį gyvenimą. Iš patirties žinau, kad bendruomeninis gyvenimas ne visada yra lengvas, bet jis yra Apvaizdos teikiamas pamatas formuojant širdį. Būtų nerealu nesitikėti konfliktų: iškils nesusipratimų ir teks juos spręsti. Bet, nepaisant šių sunkumų, būtent per bendruomeninį gyvenimą esame kviečiami augti gailestingumu, kantrybe ir tobula artimo meile.
Dievo gailestingumo patirtis, maitinama maldos ir bendruomenės, turi formuoti visa tai, kas jūs esate, ir visa tai, ką jūs darote. Jūsų skaistumas, neturtas ir klusnumas taps džiaugsmingu Dievo meilės liudijimu tiek, kiek tvirtai stovėsite ant Jo gailestingumo uolos. Štai uola. Tai ypatingai regima vienuoliniame paklusnume. Brandžiam ir dosniam klusnumui reikia, kad maldoje glaustumėtės prie Kristaus, Kuris, „priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7), „savo kentėjimuose išmoko klusnumo“ (Žyd 5, 8; Perfectae caritatis, 14). Nėra jokio „trumpesnio kelio“: Dievas trokšta visos mūsų širdies, o tai reiškia, kad vis labiau turime „atsiplėšti“ ir „išeiti iš savęs“. Gyvas maloningo Dievo gailestingumo patyrimas išlaiko ir troškimą pasiekti tą tobulą artimo meilę, trykštančią iš širdies tyrumo. Skaistumas išreiškia jūsų išskirtinį atsidavimą Dievo meilei, kuri yra mūsų širdžių uola. Visi žinome, kiek asmeninio ir reiklaus įsipareigojimo tai reikalauja. Pagundos šioje srityje verčia nuolankiai pasitikėti Dievu, budėti, atkakliai laikytis ir atverti širdį išmintingam broliui ar sesei, kurį ar kurią Viešpats mums šiame kelyje duoda.
Per evangelinį neturto patarimą pajėgsite Dievo gailestingumą atpažinti ne tik kaip tvirtumo šaltinį, bet ir kaip lobį. Skamba prieštaringai, tačiau būti neturtingais reiškia rasti lobį. Net jei esame nuvargę, galime Jam aukoti savo nuodėmių ir silpnybių apsunkintas širdis; tomis akimirkomis, kai jaučiamės labiausiai pažeidžiami, galime sutikti Kristų, Kuris tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi (plg. 2 Kor 8,9). Šis mūsų pamatinis poreikis patirti atleidimą ir gydymą pats savyje yra tam tikra neturto forma, kurios niekados neturime pamiršti, nepaisant visos pažangos, kurią padarysime dorybių kelyje. Tai išties turėtų pasireikšti konkrečiai tiek jūsų asmeninio, tiek ir bendruomeninio gyvenimo stiliuje; čia turiu mintyje ypatingą būtinybę išvengti visų tų dalykų, kurie jus galėtų išblaškyti, ir sužadinti sumaištį bei papiktinimą kituose. Pašvęstajame gyvenime neturtas yra tiek „siena“, tiek ir „motina“. Tai „siena“, sauganti pašvęstąjį gyvenimą, ir „motina“, jį auginanti ir vedanti teisingais takais. Veidmainiavimas tų pašvęstųjų vyrų ir moterų, kurie duoda neturto įžadą, ir visgi gyvena kaip turtingieji, žeidžia tikinčiųjų sielas ir kenkia Bažnyčiai. Pagalvokite taipogi apie tai, kokia pavojinga yra pagunda persiimti grynai funkcionieriška ir pasaulietine mąstysena, skatinančia visas mūsų viltis sudėti vien tik į žmogiškąsias priemones, ir sunaikinančia liudijimą neturto, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus išgyveno ir kurio mokė. Ir čia noriu padėkoti mūsų tėvui Pirmininkui bei Sesei Pirmininkei, teisingai kalbėjusiems apie pavojų, kurį vienuoliniame gyvenime kelia globalizacija bei konsumizmas. Ačiū.
Brangūs broliai ir seserys, su didžiu nuolankumu darykite visa, ką tik galite, kad parodytumėte, jog pašvęstasis gyvenimas yra brangi dovana Bažnyčiai ir pasauliui. Nepasilikite jo vien sau, dalykitės juo, nešdami Kristų į kiekvieną šios mylimos šalies kampelį. Leiskite, kad jūsų džiaugsmas nepaliaujamai reikštųsi jūsų pastangose patraukiant ir auginant pašaukimus, pripažįstant, kad jūs visi esate dalininkai formavime pašvęstųjų vyrų ir moterų, kurie ateis po jūsų, rytoj. Ar atsiduosite kontempliatyviam gyvenimui, ar apaštaliniam, būkit uolūs meilėje Korėjos Bažnyčiai ir troškime įnešti savo dalį, pagal jūsų specifinę charizmą, jos misijoje skelbti Evangeliją ir auginti Dievo tautą vienybėje, šventume bei meilėje.
Visus jus, ypatingai jūsų bendruomenių pagyvenusius ir ligotus narius — ypatingi nuoširdūs linkėjimai jiems! — patikiu meilingai globai Marijos, Bažnyčios Motinos, ir iš širdies jus laiminu. Tepalaimina jus visagalis Dievas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia.