2010 m. vasario 13 d. Čenstakava, Lenkija
Visiems Europos vienuoliams ir vienuolėms
1. Mes, 37 Europos nacionalinių vienuolių konferencijų (UCESM) nariai, susirinkome į Čenstakavą apsvarstyti temos “Vienuolinis gyvenimas Europoje: vilties istorijos, viltis istorijai”.
2. Išgyvenome stiprią bendrystės bei Viešpaties artumo patirtį, lankydami mirties stovyklą Aušvice, Lenkijos krikščioniškųjų šaknų vietas Krokuvoje ir gilaus dvasingumo šventoves: Jasna Gurą ir Dievo Gailestingumo šventovę.
3. Vienuoliai Europoje, nebijokite! – tokius žodžius išgirdome. – Ir toliau liudykite savo laikmečio žmogui viltį. Patys būkite viltis šiandienos ir rytojaus istorijai, kaip savo laiku buvo daugybė liudytojų ir kankinių, tarp kurių Maksimilijonas Kolbe ir Edita Stein. Išdrįskite giedoti gyvenimą kartu su Avinėliu, kuris atrodo užmuštas, tačiau yra gyvas ir stovi (plg.Apr 5,6) kiekvieno laikmečio ir kiekvieno žmogaus gyvenimo istorijos centre.
4. Gyvename laikais, kai dažnai vyrai ir moterys vejasi laimę be Dievo… o sutinka nuobodulį, neviltį ir beprasmybę. Mums taip pat gali ateiti pagunda prarasti vilties aistrą. Tačiau kiekvieną dieną išgyvename didelę viltį, kai matome, kad mūsų brolių ir sesių troškimų šaknis visada yra gilus dvasingumo poreikis ir antgamties ilgesys. Kas galėtų pasotinti šį alkį ir šį troškulį?
5. Vienuolinis gyvenimas, Dievo dovana Bažnyčiai ir pasauliui, istorijoje visada atverdavo vilties kelius, atiduodamas širdį ir rankas Dievui ir artimui.
Tokia ir šiandien yra mūsų misija. Tebūna mūsų namai atviri visiems – maldos, darbštumo ir broliškos bendrystės vietos, atspindys tos šviesos, kuri trykšta iš vilties šaltinio – už mus visus numirusio ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus.
6. Jaučiame iššūkį būti aktyviais didžių pasikeitimų, vykstančių mūsų kontinente, dalyviais. Šventosios Dvasios veikimas mums teikia ryžto ir drąsos būti vilties nešėjais ateities Europai. Kartu su Marija norime gyventi klausydamiesi Žodžio ir priimdami Dvasią, kad dalyvautume Dievo misijoje, galėtume dialoguoti su visais.
7. Broliai ir Seserys, džiaugdamiesi, kad galėjome kartu patirti malonės laiką, nors ir trumpą, grįžtame į savo namus, šaukdami: Maranathà! Ateik, Viešpatie Jėzau!
Mūsų viltis tebūna aiški ir tvirta, nes Tas, kuris mus pašaukė į pašvęstąjį gyvenimą, sako: “Taip, veikiai ateinu”! (plg. Apr 22).