I stotis
VIEŠPATS JĖZUS NUTEISIAMAS MIRTI
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
Kai apmąstome Kristaus kančią, mus apima liūdesys: matome visą dorybės iškilumą ir nuodėmės niekšystę. Apie tai liudija pranašystės išsipildymas: „Vienas iš jūsų mane išduos“. Šitai skaudina Jėzaus širdį – didina Jo kančią. Ir šiandien žmonės ruošia Jėzui kryžių. Dar skausmingesnį, nes esame Jėzaus vaikai, išmaitinti Jo Krauju ir Kūnu. Kristų į teismą kviečia, kad pasiaiškintų dėl savo slėpinių, dėl dogmų, dėl nurodymų. Daužo per veidą, puikuodamiesi prieš tikėjimą ir Bažnyčią. Dieve, mano Dieve, koks baisus dalykas ta šių laikų politika. Joje visiškai neliko moralės. O juk santykius tarp žmonių ir tautų turėtų valdyti būtent moralė. Jėzus nedavė dviejų moralės įstatymų ir nemokė dviejų tiesų, bet tik vieną vienintelę.
Vargšas Judai, ką gi tu padarei? Kad būtum puolęs prie Mokytojo kojų. Kad Pilotui matant būtum maldavęs atleidimo. Kad ant Kalvarijos kalno būtum prisiartinęs prie kryžiaus, su ašaromis puolęs prie Nukryžiuotojo. O su kokiu džiaugsmu būtų priėmęs tave – paklydusią avelę. Atiduodamas gyvybę už visus paklydėlius, nebūtų apleidęs ir tavęs. Nusidėjėliui yra viltis. Nesakyk su Kainu, kad nuodėmės didesnės už Dievo gailestingumą. Nesakyk su Judu: praliejau nekaltą kraują ir nebėra man išsigelbėjimo. Eik prie Jėzaus ir Sopulingosios Motinos. Eik išpažinties!
Suteik man, Viešpatie, atgailos dvasios, kad nors truputį atsiteisčiau už visas sunkias ir dideles savo gyvenimo nuodėmes.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
II stotis
VIEŠPATS JĖZUS PAIMA NEŠTI KRYŽIŲ
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
Viešpats Jėzus niekam nepažadėjo, kad ves į dangų lengvu keliu, Tegul bus garbė ir padėka Viešpačiui Jėzui, kuris moko nešti visokį kryžių.
Aukoju Tau, Viešpatie Dieve, visus savo darbus, vargus, rūpesčius, visus nemalonumus, sunkenybes, kryžius. Duok, Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
III stotis
VIEŠPATS JĖZUS PUOLA PIRMĄ KARTĄ
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
Giliau žvilgtelėjau į savo gyvenimą. Koks visur, Viešpatie, baisus prigimties sugedimas. Kokia negalė. Kiek visur netobulybių, paklaidų. Neviltis apimtų, kad taip didžiai nepasikliaučiau Tavo neapsakomu gailestingumu. Matau, Viešpatie, kaip gausios malonės, nelyginant srovės upelis, nuolat valo, nuplauja nuo mano sielos netobulybių dulkes ir nusižengimų purvus. Už tatai ačiū Tau, gailestingasai Dieve!
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
IV stotis
VIEŠPATS JĖZUS SUSITINKA SAVO MOTINĄ
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
O Švenčiausioji Motina, kokia švelni mūsų Mokytoja! Vadinamės Tavo mokiniais, tačiau užuot iš Tavo knygų sėmęsi šventųjų išminties, pikto pasaulio mokykloje noriai mokomės jo netikros išminties. Užuot sekę Tavo pavyzdžiu, Dievo keliu paskui Kristų, gulime ant žemės plėšikų partrenkti, nuodėmės žaizdomis aptekę, aitrų pančiais apraizgyti. O Gailestingoji Samariete, atskubėk mūsų gelbėti! Aptvarstyk žaizdas! Sutraukyk pančius! Melsk mums iš Dievo malonės ir dorybės. Išprašyk pasigailėjimo, o Gailestingiausioji. Tyrumo – o Tyriausioji. Švelnumo – o Švelniausioji. Tvirtumo po kryžiumi – o Tvirčiausioji. Tikro tobulumo, o Maloningiausioji ir Tobuliausioji.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
V stotis
SIMONAS KIRENIETIS PADEDA VIEŠPAČIUI JĖZUI NEŠTI KRYŽIŲ
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
Ką gi aš, vargšas, Tau, Dieve, atiduosiu už tai, ką esi man padaręs ir davęs. Imsiu Tavo Sūnaus kryžių, kurį teikeis maloningai ant manęs uždėti, ir nešiu jį. Jėzau, teatsiduodu Tavo Bažnyčiai, Tavo krauju atpirktų sielų išganymui, kad kartu su Tavimi gyvenčiau, kartu su Tavimi kentėčiau, ir, kaip tikiu, kartu su Tavimi karaliaučiau (plg. 2 Kor 7, 3; Rom 8, 17).
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
VI stotis
VERONIKA ŠLUOSTO VIEŠPAČIUI JĖZUI VEIDĄ
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
Dievo meilės aktas – tai didžiausias, švenčiausias ir aukščiausias veiksmas, kurį gali atlikti čia, žemėje. Kol žmogus dar gali mylėti Dievą, jis daug nuveikia ir gerai naudoja savo gyvenimą. „Būk kantrus, atsiduok Dievo valiai, mylėk tik Dievą ir tarnauk jam kaip moki…“.
Viešpatie! Tu matai mano širdį, Tu regi, kad aš Tave myliu ir kaskart labiau mylėti trokštu. Jei pamatytum manyje nors vieną gyslelę Tavo meile neplazdant, išrauk ją ir sunaikink!
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
VII stotis
VIEŠPATS JĖZUS PUOLA ANTRĄ KARTĄ
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
Keblumų, kliūčių ir sunkenybių keliu patinka Tau mane vesti, dėkui Tau ir už tai, labai dėkui. Tikiuosi, kad tuo keliu beeidamas ne taip greit suklysiu, nes tai kelias, kuriuo ir mano mieliausiais Išganytojas Jėzus Kristus ėjo.
Pasaulyje daug blogio ir iškrypimo. […]. Nereikia niekad blogiu į blogį atsakyti, bet visuomet reikia blogį gerumu nugalėti.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
VIII stotis
VIEŠPATS JĖZUS SUTINKA VERKIANČIAS MOTERIS
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
Už ką gi turėtum būti kitam labiau dėkingas, nei už tai, kad jis tau akis atveria, parodo klaidas , apsaugo nuo blogio ir nurodo tiesų kelią pas Dievą. Suteik man, Viešpatie, gausias ašaras, kad apverkčiau savo sunkius ir dažnus paklydimus.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
IX stotis
VIEŠPATS JĖZUS PUOLA TREČIĄ KARTĄ
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
Kiek kartų visokioms kliūtims užėjus, rankos krito žemyn, kaip ir kad kas būtų kojas kirste pakirtęs, žengti pirmyn tarsi nebeįstengčiau. Tu vis mane stiprinai, Viešpatie. Tamsybėms mane apnikus, Tu vis man švietei Tavo Sūnaus Viešpaties Jėzaus pavyzdžiu kaip skaisčių skaisčiausia žvaigždė. Tu vis gaivinai mane ir linksminai didžių didžiausiomis malonėmis.
Dieve, žinai mano silpnybę, stiprink mane.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
X stotis
VIEŠPAČIUI JĖZUI NUPLĖŠIA DRABUŽIUS
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
Viešpatie! Tavimi pilnai pasitikiu, stiprink mano viltį. Kuo gi daugiau galiu aš pasitikėti, būdamas toks dvasios vargšas ir plikšas, jei ne tavo, Viešpatie, gerumu, jei ne Tavo Mieliausio Sūnaus Širdimi, pilna meilės ir pasigailėjimo, jei ne Švenčiausios Mergelės Marijos galingu užtarimu.
Norėčiau iki paskutiniam savo kraujo lašeliui paaukoti už Tave, viską atiduoti, visko išsižadėti – ir gyvenimo, ir visko, kad tik Tavo garbė augtų ir Tavo Bažnyčia tarptų ir kiltų.
Tiek man malonių esi, Viešpatie, suteikęs, ką aš Tau už tai atiduosiu, ką paaukosiu, kaip atsilyginsiu. Ką turiu, viskas Tavo; taigi, ką aš Tau galiu duoti? Viską, ką turiu. Iš savęs nieko neturiu, bet iš Tavo malonės esu turtingas. Viską Tau pašvenčiu.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
XI stotis
VIEŠPATS JĖZUS KALAMAS PRIE KRYŽIAUS
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
Kryžius yra jėgos ir galios šaltinis, apsauga ir ginklas prieš sielų priešą. […] Šėtonas turi pasitraukti, nes Jėzus „mirtimi sunaikino tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra, velnią“ (Žyd 2, 14).
Dėkui Tau, Geriausias Viešpatie, už kryželius. Čia mane plak, čia mane bausk, tik neatstuk nuo savęs, tik atleisk man mano jaunų dienų kvailybes ir mano pereito gyvenimo kaltybes. Tu esi didelio pasigailėjimo Dievas, pažvelk tad savo gailestingomis akimis į mane, nevertą padarą, ir dovanok man visa, kuo esu prieš Tave nusidėjęs.
Tegu Tavo Kraujas teka ir apvalo sielas! Tegu pašventina širdis ir atgaivina Bažnyčią! Tegu išsilieja Tavo Kraujas ant visų! Tegu nusidėjėlius atverčia į Tave! Tegu atšalusius sušildo! Prislėgtus ir pavargusius tepaguodžia ir teatgaivina! Teisius – sustiprina! Tegu visus pašventina, kaip išganymo ir malonės Kraujas!
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
XII stotis
VIEŠPATS JĖZUS NUKRYŽIUOTAS MIRŠTA
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
O Dievo gailestingumo paslaptis! Pagonis kareivis perveria Jėzui širdį ir pirmas patiria gailestingumą, kad parodytų kelią visiems žmonėms. Kristau, Išganytojau! Tik Tavo nuopelnuose – Kančioje ir Mirtyje – yra mūsų, nusidėjėlių, išsigelbėjimas! Tik Tavo Kryžiuje – tikrasis gailestingumo ir paguodos šaltinis. Bučiuojame Tavo kojas, Viešpatie, ir šloviname Tavo Švenčiausiąjį Kraują.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
XIII stotis
VIEŠPATS JĖZUS NUIMAMAS NUO KRYŽIAUS
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
Susitinka du garbingi vyrai: Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas, kad nuimtų kūną nuo Kryžiaus ir paguldytų į kapą, nes išprašė tą malonę iš Piloto. Atremia kopėčias, ištraukia vinis ir su didžiausiu pagarbumu paguldo kūną ant Marijos kelių. […] O Mylimoji Motina! Kiek kančios patyrė Tavo širdis! O kas išgalando tuos kalavijus? Argi ne nusidėjėliai?
Stovėdama ant Kalvarijos, Švenčiausioji Motina matė juos savo širdyje. Į juos veržėsi iš Jos širdies maldaujantis balsas: „Žmonijos vaikai, jei jau taip baisiai sužeidėte mano Sūnų, ateikite ir Jėzaus žaizdose gydykite savo žaizdas. Mano Sūnus mirė už jus, kad duotų jums gyvenimą. Jo rankos išskėstos ir JO širdis atverta jums. Ateikite širdimi į Širdį! Jis jums atleis, o aš jus užtarsiu. Bet ir jus prašau: daugiau nebekryžiuokite mano Sūnaus, bet mylėkite jį kartu su manimi“.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
XIV stotis
VIEŠPATS JĖZUS GULDOMAS Į KAPĄ
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau,
ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!
Prieš nueidami ir atsisveikindami su Jėzumi, gulinčiu kape, dar paklauskime Jo: Viešpatie Jėzau, kodėl Tu, Nekalčiausias, Geriausias ir Švenčiausias, taip daug kentėjai? „Kad būtų panaikintos tavo nuodėmės, kad parodyčiau tau, kaip daug verta tavo siela ir kad paskelbčiau tau savo meilę“. Negi mane, varganą nusidėjėlį, taip labai pamilai, kad dėl manęs tapai žmogumi ir atidavei gyvybę ant kryžiaus? Argi esu to vertas? „Tu nesi vertas, bet mano meilė apglėbia ir nevertus“.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
Pabaiga
Dievo ir mūsų Motina nei akimirkai neprarado tikėjimo. Ji tikėjo, kad Tas, kuris mirė kaip žmogus, prisikels iš numirusių kaip Dievas. Jos vienintelis troškimas – kad šis Jos Sūnus būtų pažįstamas ir mylimas. Kad nuo vieno iki kito žemės krašto skambėtų vienas himnas: Garbė ir šlovė Nukryžiuotajam Jėzui! Amen.
Iš „Maldos su Palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu”,
Marijampolės Marijonų vienuolynas, 2011