„Stalius stovės ten, prie lango,
kalvis ir audėjas – priekyje, dešinėje,
žvaigždė – virš tvartelio, o lauke priešais įėjimą
pusračiu išsidėstys avys ir piemenys…”
Prakartėlės režisierius buvo labai susijaudinęs:
„Už septynių minučių prasidės procesija!
Paskubėkite, jau vėlu, tuoj gims Jėzulis,
būkite pasirengę, daugiau jums nekartosiu!”
Visos statulėlės nėrėsi iš kailio,
ieškodamos ko nors ypatingo dovanai.
Visi skubėjo, laukdami signalo,
kuris turėjo paskelbti Kalėdų nakties pradžią.
Tik vienas personažas – senas elgeta,
stovintis eilės gale, vienas iš daugelio panašių vargšų,
neturėjo jokios dovanos, kurią galėtų įteikti.
Jis buvo labai nusiminęs, tad pradėjo melstis:
“Viešpatie, nesu vertas“, kartojo jis širdyje,
“bet turėjau tiek keliauti, kad ateičiau pas tave,
neturiu ką tau paaukoti, neturiu netgi gerų darbų,
bet tik ištark žodį, ir patirsiu tavo gailestingumą.”
O tuo tarpu tvartelyje jau gimė Kūdikis,
ir visi prisiartino pamatyti jį iš arčiau.
Besišypsančiais veidais, pilnomis dovanų rankomis
jie garbino dangaus ir visų tautų Karalių.
Tik vargšo statulėlė pasiliko prie įėjimo,
atsistojusi nuošaliai, kad liktų nepastebėta.
Bet kaip tik tada įvyko Meilės stebuklas,
o jo pagrindinė veikėja buvo Marija, Atpirkėjo Motina.
Marija, laikydama rankose Sūnų, nebepajėgė priimti
visų dovanų, kurias jiems norėjo dovanoti atėjusieji,
o Juozapas tuo metu kovojo su skersvėjais,
kurie švilpavo tvartelyje.
Tad kam patikėti dievišką Kūdikėlį?
Marija apsidairė ir pamatė tą vargšelį,
kurio rankos buvo tuščios, ir daug nemąstydama
kaip tik jam švelniai padavė savo Jėzų!
Atsitiko taip, kad tas, kuris neturėjo nieko,
gavo kaip dovaną Visagalio Dievo Tėvo Sūnų,
pačią brangiausią dovaną kiekvienai širdžiai.
Jis dar kartą nori priminti mums, kad
KALĖDOS YRA MEILĖS ATĖJIMAS.
Parengta pagal www.buongiornonelsignore.it