„Esate pašauktos būti labai žmogiškos“
ASYŽIUS, 2013 m. spalio 5 d. (Zenit.org) – Žodžiai, kuriais Popiežius Pranciškus kreipėsi į klauzūrines vienuoles Šv. Klaros bazilikos Choro koplyčioje.
***
Labai dėkoju jums už svetingumą ir maldas už Bažnyčią. Kai sesuo pašvenčia visą savo gyvenimą Viešpačiui klauzūroje, įvyksta toks pasikeitimas, kurio neįmanoma iki galo suprasti. Normaliai mes galvojame, kad ta sesuo tampa izoliuota, lieka viena su Absoliutu, viena su Dievu; gyvena askezės ir atgailos gyvenimą. Bet katalikų ir bendrai krikščionių klauzūrinės sesers kelias yra kitoks. Jos kelias eina per Jėzų Kristų, visada! Jėzus Kristus yra jūsų gyvenimo, jūsų atgailos, jūsų bendruomeninio gyvenimo, jūsų maldos, visa apimančios maldos centre. Ir einant šiuo keliu įvyksta priešingas dalykas, negu galvojama, kad štai tokia bus asketiška klauzūrinė sesuo. Kai ji eina Jėzaus Kristaus kontempliacijos, maldos ir atgailos su Jėzumi Kristumi keliu, tampa labai žmogiška. Klauzūrinės seserys yra pašauktos būti labai žmogiškos, turėti tokį žmogiškumą, kaip Motina Bažnyčia; žmogiškos: suprasti visus gyvenimo dalykus, būti tokiais asmenimis, kurie suvokia žmogiškas problemas, kurie moka atleisti, moka maldauti Viešpatį už kitus žmones. Jūsų žmogiškumas. Jūsų žmogiškumas eina šiuo keliu – Žodžio Įsikūnijimo, Jėzaus Kristaus keliu. O koks yra tos žmogiškos sesers išskirtinis bruožas? Džiaugsmas, džiaugsmas, kai yra tikras džiaugsmas! Man liūdna, kai sutinku seseris, kurios nesidžiaugia. Jos gal ir šypsosi, bet jų šypsena kaip lėktuvo stiuardesės. Tai nėra džiaugsmo, iš vidaus trykštančio džiaugsmo šypsena. Visada su Jėzumi Kristumi. Šiandien per Mišias kalbėdamas apie Nukryžiuotąjį, sakiau, kad Pranciškus kontempliavo jį su atmerktomis akimis, atvertomis žaizdomis, su žemyn sruvenančiu krauju. Tokia yra ir jūsų kontempliacija: tikrovė. Jėzaus Kristaus tikrovė. Ne abstrakčios idėjos, ne abstrakčios idėjos, nes jos išdžiovina smegenis. Jėzaus Kristaus žaizdų kontempliacija! Jis jas nusinešė į Dangų, jis jas tebeturi! Tai Jėzaus Kristaus žmogystės kelias: visada su Jėzumi, Dievu ir žmogumi. Todėl yra labai gražu, kad žmonės ateina i vienuolynų pokalbių kambarį ir prašo maldų, išsakydami savo problemas. Galbūt sesuo nepasako nieko ypatingo, bet pasako žodį, kuris jai ateina būtent iš Jėzaus Kristaus kontempliacijos, nes sesuo, kaip ir Bažnyčia, yra kelyje, kuriuo einant tampama žmogiškumo ekspertu. Toks yra jūsų kelias: be perdėto dvasingumo! Kai seserys yra perdėtai dvasingos, aš prisimenu, pavyzdžiui, jūsų bendražygių vienuolynų steigėją Šventąją Teresę. Kai pas ją ateidavo tokia dvasinga sesuo, ji sakydavo virėjai: „Duok jai bifšteksą!“ Visada su Jėzumi Kristumi, visada. Jėzaus Kristaus žmogystė! Nes Žodis atėjo žmogiškame kūne, Dievas tapo kūnu dėl mūsų, ir tai jums suteiks žmogišką šventumą, didelį, gražų, brandų, motinos šventumą. O Bažnyčia nori, kad jūs būtumėte tokios: motinos, motina, motina. Kad duotumėte gyvybę. Kai jūs meldžiatės, pavyzdžiui, už kunigus, už seminaristus, jūs užmezgate su jais motinišką ryšį. Savo malda padedate jiems tapti gerais Dievo tautos Ganytojais. Tačiau nepamirškite Šventosios Teresės bifštekso! Tai svarbu. Bet pirmiausia yra tai: visada su Jėzumi Kristumi, Jėzaus Kristaus žaizdos, Viešpaties žaizdos. Nes tai yra tikra, kad jis jas turėjo ir po Prisikėlimo, jis jas nešiojo.
O antrasis dalykas, kurį norėjau jums pasakyti, trumpai, tai bendruomenės gyvenimas. Atleiskite, pakęskite viena kitą, nes bendruomenės gyvenimas nėra lengvas. Šėtonas pasinaudoja kuo tik gali, kad jus skaldytų! Sesuo sako: „Aš nenoriu blogai kalbėti, bet…“, ir prasideda kiršinimas. Ne, to neturi būti, nes tai niekur neveda, tik į susiskaldymą. Rūpinkitės tarpusavio draugyste, šeimynišku gyvenimu, meile viena kitai. Ir tegul vienuolynas nebūna skaistykla, tebūna šeima. Problemų yra, jų bus, bet, kaip daroma šeimoje, su meile, ieškoti išeities su meile; nenaikinti viena kitos, kad išspręstume problemą; tenebūna konkurencijos. Rūpinkitės bendruomenės gyvenimu, nes kai bendruomenėje yra kaip šeimoje, toje bendruomenėje yra pati Šventoji Dvasia.
Šiuos du dalykus norėjau jums pasakyti: kontempliacija visada, visada su Jėzumi; Jėzumi, Dievu ir Žmogumi. Ir bendruomenės gyvenimas, visada didžiadvasiška širdimi. Nusileisti, tuščiai nesigirti, viską pakęsti, nuoširdžiai šypsotis. O viso to rodiklis yra džiaugsmas. Aš meldžiu jums to džiaugsmo, kuris gimsta iš tikros kontempliacijos ir gražaus bendruomeninio gyvenimo. Ačiū! Ačiū už priėmimą. Prašau melstis už mane, būkit geros, nepamirškite to! Prieš palaiminimą pasimelskime į Mariją: Sveika Marija…
[© Copyright – Libreria Editrice Vaticana]