Antradienis, vasario antroji – Pašvęstojo gyvenimo diena.
Bet juk kiekviena diena turėtų būti ‘Pašvęsto gyvenimo diena’…
Ką tai reiškia mums?
Yra tik vienas atsakymas: ‘mylėti’.
Karšta Meilė Kristui ir karšta meilė žmonėms.
Kasdien Eucharistijos metu tariame: ‘Aukštyn širdis! Keliame į Viešpatį.’
Mūsų širdis, pakelta į Viešpatį, reiškia meilę Jam.
Mūsų širdis, pakelta į Viešpatį, reiškia mūsų gyvenimo supanašėjimą su Jo gyvenimu,
įaugimą į Jo vienybę su Tėvu,
Jo dėmesingumą žmonių vargams,
Jo laisvę, Jo džiaugsmą, Jo kančią, Jo atsidavimą,
Jo gyvybės auką…
Mes pakėlėme savo širdis į Viešpatį.
Mes, ne tik kiekvienas atskirai,
Mes, kaip bendruomenė,
Mes, kaip parapija, mokykla, įstaiga,
Mes, kaip dižiulė žmonijos šeima.
Mes pakėlėme savo širdis į Viešpatį
visa savo esybe,
visa savo meilės galia.
Atsigręžėme į Viešpatį,
augdami vienybėje, kad
per Jį, su Juo ir Jame
padarytume regimą ir veiksmingą
Jo išlaisvinančią žinią.
Bet esame tokie, kokie esame.
Turime nuolat pradėti iš naujo.
Kiekvieną akimirką turime tikrinti savo kelionės kryptį.
Kiekvieną akimirką turime žodžiais ir veiksmais vėl ir vėl ‘kelti širdis į Viešpatį’,
ir dažnai, teisingiau, visada tai daryti ‘sugrudusia ir atgailaujančia širdimi’ (Ps 51).
Kasdien iš naujo Eucharistijoje atsigręžti į Viešpatį.
Kiekvieną akimirką leisti Dievui įeiti į mūsų gyvenimą.
Negalime atsiskirti nuo Jo.
Štai mūsų stiprybė: mylinti ir besimeldžianti širdis.
To linkiu Tau kiekvienai dienai, tavo ir mūsų visų Pašvęstojo gyvenimo dienai.
Nuoširdžiai,
Ses. Lutgardis Craeynest, UCESM (Europos vienuolijų vyresniųjų konferencijų sąjungos) Prezidentė