Žiburys nežibės, jei nebus jame žibalo. Evangelijos skelbėjas nebus pasaulio šviesa, nebus dvasiška jėga patraukiančia prie Kristaus, vedančia į kovą dėl Bažnyčios, stumiančios žmones į darbą, jei jo širdyje nedegs uolumo ugnis, neklestės dorybės, nebus šventumo (J. Matulaitis, Užrašai,1911.02.05)
Prisimename Palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, ištartus arkiv. J. Matulaičio beatifikacijos dieną: „Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie rodytų mums kelią“. Šiems metams Lietuvos vyskupai parinko Pal. Jurgio šūkį: Nugalėk blogį gerumu! Lietuvos ganytojų ypač šiais, Palaimintojo metais, esame kviečiami nebijoti sunkumų ir blogio, ištikimiausių mūsų kasdienos palydovų, bet juos pasitikti gerumu ir meile, kylančia iš meilės Jėzui. Taip, kaip elgėsi Palaimintasis. „Sunkiose gyvenimo aplinkybėse jis niekada neprarado drąsos ir kuo pilniausiai panaudojo gausius savo talentus, kad jie brandintų vaisius jame pačiame ir kituose, visiems tapdamas viskuo, kad visus išgelbėtų“ (Pal. Jonas Paulius II, 1987 06 27).
Pal. J. Matulaičio visa širdis buvo užimta Jėzumi ir Jo reikalais – Jo Bažnyčia. Visiškai atsidavęs Nekaltai Pradėtajai Palaimintasis iš Jos sėmėsi dvasios stiprybės, nes ir Mergelės Marijos širdis buvo visa užimta Sūnui ir Jo Bažnyčiai. Mergelė Marija nuolankiai priėmusi Dievo valią, kuri buvo sunkiai įvykdoma dėl netikėčiausių aplinkybių ir sunkumų, mokė ir Palaimintąjį ištikimai įvykdyti jam skirtą Tėvo valią – kaip Ji su pasitikėjimu nešti Sūnų į blogio naikinamą aplinką. Palaimintasis Jėzų nešė į sudėtingiausias savo laikmečio gyvenimo sritis, paisydamas evangelinės meilės labiau, nei raidės ar aplinkybių. Palaimintasis šį šūkį įgyvendino ir savo gyvenimą šventumu vainikavo, praktikuodamas dorybes. Tai ir mūsų Krikšto pilnatvės išgyvenimas.
Šiais metais visi Lietuvos tikintieji yra kviečiami į vienybę su tais, kurie sieks praktikuoti dorybes: jų prašyti sau ir visos Lietuvos žmonėms, apie jas daugiau sužinoti ir jas praktikuoti gyvenime. Šiandien mūsų visuomenėje, ir tarp krikščionių, gaji verkšlenimų ir nesveikų tarpusavio santykių, nesveikatos akcentavimo kultūra. Šiais metais mūsų vyskupų esame kviečiami tikru ir paties Išganytojo bei šventųjų patikrintu ir užtikrintu būdu puoselėti krikščionišką dvasinės sveikatos kultūrą: kurti ir stiprinti tarpusavio bendrystę dorybių praktikoje. Nesvarbu, kas ir kur esame: vaikas pradinėje klasėje, penktą kūdikį ant rankų supanti mama, visų užmirštas, iš namų negalintis išeiti senelis, populiarus politikas, aktorius, mokslininkas, o gal visų pasmerktas prasigėręs, vaikus išbarstęs tėvas – mes visi esame vieni kitų reikalingi, nes galime vieni kitiems slaptoje padėti, visą mėnesį melsdami sau ir kitiems tos pačios dorybės ir ją praktikuodami. Vienam mėnesiui – viena dorybė. Dorybės – tarsi takelis, kuris nuves mus į ateinančius Tikėjimo ir Krikšto metus, o taip pat ir į labiau krikščionišką Lietuvą.
Dorybių planas metams:
vasariui – drąsa;
kovui – nuolankumas;
balandžiui – uolumas;
gegužei – dosnumas;
birželiui – saikingumas;
liepai – romumas;
rugpjūčiui – kantrybė;
rugsėjui – tikėjimas;
spaliui – viltis;
lapkričiui – meilė;
gruodžiui – Prakartėlės dorybės.