Kiekvienas iš mūsų turi savo akmenį.
Milžinišką akmenį užritintą ant sielos durų,
kuris neleidžia prasiskverbti deguoniui,
kuris uždaro šalčio gniaužtuose,
kuris nepraleidžia jokio šviesos spindulėlio,
kuris trukdo bendrauti su kitais.
Tai vienatvės, skurdo,
ligos, neapykantos, nevilties,
nuodėmės akmuo.
Esame uždaryti kapai.
Kiekvienas su mirties antspaudu.
Tad Velykos tebus akmens nuritinimas,
galas košmarams,
šviesos įsiveržimas,
naujo bendravimo pavasaris.
Ir jeigu kiekvienas iš mūsų,
išėjęs iš savo kapo,
pasirūpins nuritinti akmenį nuo šalia esančio kapo,
pasikartos žemės drebėjimo stebuklas,
kuris buvo
pirmųjų Velykų – Kristaus Prisikėlimo ženklas.
Evangelija sako,
kad du svarbiausius išganymo istorijos įvykius –
Jėzaus mirtį ir prisikėlimą –
lydėjo žemės drebėjimas (Mt 27, 51; 28, 2).
Tad Velykos – tai ne stovėjimo sustingus šventė.
Velykos – tai nuritintų akmenų šventė.
Tai žemės drebėjimo šventė!
(Tonino Bello)