Štai vėl įžengėme į Didžiąją Savaitę, kuri mus ryžtingai veda ne į Kryžių ir mirtį, bet į garbingą Prisikėlimą. Tik negali būti prisikėlimo, jei prieš tai nėra Kryžiaus, jei pirma neįrodome savo pasitikėjimo Viešpačiu. O ar galime duoti geresnį įrodymą kaip likdami ištikimi maldoje, neprarasdami drąsos sunkumuose, žinodami, kad jeigu Viešpats taip mums pramatė, vadinasi, […]
Didžioji Savaitė Skaityti daugiau »
Viešpatie, aš nemačiau, kaip Petras ir Jonas, numestų drobulių ir sulankstytos skaros, buvusios ant Tavo galvos, bet tikiu! Aš nemačiau tuščio Tavo kapo, bet tikiu! Nebuvau įleidęs, kaip Tomas, piršto į vinių vietą ir nepaliečiau ranka Tavo šono, bet tikiu! Tu nesidalinai su manimi duona Emauso miestelyje, bet aš tikiu! Aš nedalyvavau stebuklingoje žvejonėje Tiberiados
Kiekvienas iš mūsų turi savo akmenį. Milžinišką akmenį užritintą ant sielos durų, kuris neleidžia prasiskverbti deguoniui, kuris uždaro šalčio gniaužtuose, kuris nepraleidžia jokio šviesos spindulėlio, kuris trukdo bendrauti su kitais. Tai vienatvės, skurdo, ligos, neapykantos, nevilties, nuodėmės akmuo. Esame uždaryti kapai. Kiekvienas su mirties antspaudu. Tad Velykos tebus akmens nuritinimas, galas košmarams, šviesos įsiveržimas, naujo
Velykos – nuritintų akmenų šventė! Skaityti daugiau »
