Tarp savęs turėtume kuo didžiausioj vienybėj gyventi, broliškais meilės ryšiais susirišdami, kad guldytume galvas vienas už visus, o visi už vieną (Pal. Jurgis Matulaitis. Užrašai, 1910 10 27).
Kada Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdva pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos į ją sutelpa (Pal. Jurgis Matulaitis. Užrašai, 1910 11 17).
Viešpatie, kaip aš Tave myliu. Duok, kad ir mylėčiau, ir mylėti nenustočiau niekados. Širdis mano dega. Norėčiau iki paskutiniam savo kraujo lašeliui paaukoti už Tave, viską atiduoti, visko išsižadėti…, kad tik Tavo garbė augtų… Pats rodyk, kas man daryti (Pal. Jurgis Matulaitis. Užrašai, 1911 01 13).
Meilė yra dorybė, kai mylime Dievą dėl jo paties ir virš visų kitų dalykų, o artimą – kaip save patį. Tai dovana, kuri suteikia vertę visoms kitoms dovanoms. Tai krikščioniškojo gyvenimo karūna ir tikslas. Jei turime meilę, turime visus kitus dalykus. Jei jos neturime, esame niekas. Priešais Dievą be meilės esame nuogi, skurdūs ir akli. Reikia melsti, kad Viešpats mokytų priimti šią brangią dovaną. Meilė yra įkvėpta dorybė, ją reikia priimti į savo atvirą sielą.
Ši dorybė išskirtinai krikščioniška, nes remiasi pačia Kristaus meile. Ta meilė mus apgaubia, jei esame atsidavę Viešpaties tarnai ir sekėjai. Ji galiausiai išsiskleis amžinybėje, kai mes susivienysime su Kristumi ir tapsime pilnai panašūs į Jį.
Meilė yra dangiškos kilmės. Tai – tarpusavio santykis, pagrįstas pačia Dievo prigimtimi, nes Dievas yra Meilė (plg. 1 Jn 4, 9). Dieviška meilės dorybė yra drąsa mylėti Dievą ir artimą. Ne visada trokštame mylėti, ne visada yra lengva, nes tai – ne paviršutiniška emocija, jai reikia mūsų laisvės. Meilė – tai labiau apsisprendimas mylėti. Dieviška meilė yra apdairi, teisinga, santūri, stipri. Joje susilieja visos kitos dorybės, būtent dėl to ji ir dieviška. Mūsų gyvenimo tikslas yra augti dieviškosiose dorybėse. Nors dieviška meilė yra pagrindinė dorybė, tačiau visos dorybės veikia kartu. Ir teisiami būsime pagal tai, kiek mylėjome. Danguje tikėjimą pakeis regėjimas, viltį – turėjimas, o meilė liks per amžius. Todėl meilė žemėje jau yra dalyvavimas Dangaus gyvenime. Meilei reikia erdvės, kad ji augtų. Viltis ir tikėjimas sukurią reikalingą erdvę. Iš prigimties, žmogus nori mylėti ir būti mylimas, jis nori save dovanoti, tai jam įgimta. Meilė linkusi augi ir skleistis, bet jai gali trukdyti egoizmas, puikybė, pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė. Meilės įkarštį žmonės praranda, nes pasiduoda nevilčiai. Norint atgaivinti meilės polėkį, reikia gaivinti viltį, iš naujo pasitikėti.
Meilė yra tiesiogiai susijusi su šventumu. Kuo labiau žmogus myli Dievą, tuo jis šventesnis, ir kuo šventesnis, tuo labiau myli. Viešpats pats pažymėjo Meilės didumą, kuria turime Jį mylėti: visu protu, visa siela, visomis jėgomis, visa širdimi (plg. Mt 22, 37); o tai reiškia – mylėk kiek tik gali, labiau už viską.
- Visu protu reiškia – visos mintys turi būti nukreiptos į Dievą.
- Visa siela reiškia – atmintis tegu vis dažniau apsistoja ties Dievo geradarybėmis, o sprendimai tebus paremti Dievo meile ir kaskart vis labiau įspraus Dievo paveikslą sieloje. Tegu visada būna puoselėjami sielos šventi jausmai.
- Visa širdimi reiškia – pavesti savo troškimus Dievui, dažnai žadinti Dangaus troškimą, suvokimą, kad esu Aukščiausiojo gėrybė, o visos kitos gėrybės skirtos man, kad visus troškimus kreipčiau į Dievą.
- Visomis jėgomis reiškia – kaip nė viena širdies kertelė neturi būti toli nuo vieno tikslo – Meilės Dievui, taip ir nė viena galia, jėga neturi turėti kito tikslo, kaip tik Meilė Dievui. Kūnas turi remti sielos siekimus, visi polinkiai, visos galios turi būti pagalba sielai.
Myli tas, kuris kiek pajėgdamas vykdo valią, to, kurį myli. O šventumas yra švento Dievo valios išpildymas.
Meilė iš dėkingumo. Meilė reiškiasi gėrybių teikimu. Dievas jau suteikė žmogui gėrybes, dabar žmogaus eilė teikti gėrybes. Turiu mylėti Dievą, nes Jis pirmas pamilo mane (plg. 1 Jn 4, 19). O ką gi aš turiu, ką galėčiau duoti? Tik tai, kas iš Dievo ateina – save patį. Bet Dievui užtenka manęs paties, todėl atiduodu Jam visą savo būtį ir buvimą, laisvę, atmintį, protą, viską, kas man priklauso. Ir prašau, kad suteiktų man tik savo meilę ir malonę, nes to man užtenka. Taip meldėsi šventasis Ignacas.
Dėkingumo išraiška yra atsakymas. Dėkingumas pasireiškia tuo, kad dovanos yra pripažįstamos. Po to turime tas dovanas nuolat prisiminti, iš to turi kilti laikysena – atsiliepti į Dievo dovanas, o nuo dovanų žvilgsnis turi kilti į patį Davėją. Kyla troškimas atsidėkoti davėjui už dovanas, aukotis ir suteikti džiaugsmo, kokiu nors būdu atsilyginti. Meilė yra kaip deganti ugnis – ji nori plisti ir uždegti kitus. Dievo meilė visada perkeičia, degina, skaistina. Ji visuomet veda į Dievo valią.
Dėkingumas skatina mąstyti ir prisiminti geradarybes. Iš to kyla pasiryžimas norėti, ko nori mylimasis, – „Teesie tavo valia, manyje ir per mane.“ Neturime bijoti, nes Dievo valia visada žmogui yra naudinga – nė vienas plaukas nenukrenta be Dievo žinios (plg. Mt 10, 30–31), jis neduoda išmėginimų didesnių, nei žmogus gali pakelti. Dievo valia yra švenčiausia ir tobuliausia. O taip dažnai pradedame dejuoti ir burnoti, jei įvyksta tai, kas nepatogu. Ir laimėje, ir varge viskas vyksta pagal Dievo troškimą ir valią.
Didžiadvasiška meilė. Didžiadvasiškumas – tai pasiryžimas su džiaugsmu ir noru atnešti dar didesnę auką, pildyti Dievo valią net ir sunkumuose. „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ (plg. Mk 10, 51) – nuolatos klausia didžiadvasis. „Mano širdis pasiruošus, o Dieve, mano širdis pasiruošus“ (Ps 107, 1). Didžiadvasiškumas – tai pasiryžimas sekti kad ir tyliausiais Dievo įkvėpimais, atsiduoti jam visiškai.
Prigimtinis didžiadvasiškumas ragina aukoti ką nors brangaus, o štai antgamtinis didžiadvasiškumas skatina atsiduoti pačiam visiškai: protą, valią, laisvę, sveikatą, gyvybę. Tačiau lengviau atiduoti tai, ką turime, nei tai, kas esame. Pirmasis skatina savimeilę, garbėtrošką, nenorą atsirišti nuo savojo aš. Antgamtinis didžiadvasiškumas žiūri tik Dievo garbės. Šis didžiadvasiškumas išbandomas varguose. Didžiadvasis žino savo silpnumą ir dėl to dar labiau atsiduoda Dievui, nes į Jį yra sutelkęs visas viltis.
Artimo meilė. Kaip į meilę Dievui įsivelia visokių savanaudiškumo priemaišų, taip tuo labiau į artimo meilę įsimaišo savanaudiškumo. Kiek daug būna savinimosi, kiek lūkesčio, kad atsimokės, arba mylime, kol tai teikia malonumo. Tikimės pagyrimo, o ir mylime pagal ūpą, kol nuotaika gera. Mūsų nuotaikos neišlaiko bandymo ugnies. Kaip tada arti nuo dorybės prie nedorybės gali palinkti, nuo didelio noro prie nepasitenkinimo, pavydo, pykčio.
Reiktų gerai paklausti savęs, ką gi aš iš tikrųjų myliu, dėl ko myliu, kada, kaip ilgai? Nuoširdžiai atsakius į šiuos klausimus, galima aiškiau suprasti, kiek daug tenai savimeilės. Nors meilė yra kaip auksas, apnašos dažnai paslepia auksą, bet būtent ugnis išgrynina ir atskleidžia aukso vertingumą, kuris visada buvo. Apnašas reikia atskirti nuo paties aukso.
Draugystės meilė. Tikroji draugystė yra abipusė meilė. Žmonės nėra draugai, kol neturi ir neatpažįsta meilės vienas kitam. Jei tikrai esame Dievo draugai, tai turime pažinti Jo meilę.
Nėra abejonės dėl Meilės svarbumo. Tai esmiška Dievui ir tai yra krikščionių pagrindinė dorybė. Naujajame Testamente meilė pavadinta agapė 258 kartus ir philia 99 kartus. Agapė yra dieviškos kilmės ir aukštesnė nei philia, kuri yra labiau meilė pasaulio dalykams.
Meilė yra įstatymo ir pranašysčių išpildymas (Mt 22, 36–40; Gal 5,14). Meilė yra ne pasekmė kitų dalykų, bet pagrindas visiems geriems dalykams.
Savęs meilė. Jei norime mylėti save, turime mylėti kitus. Tačiau negali mylėti kitų, jei nemyli savęs – juk parašyta „kaip save patį“ (Mt 22, 39). Tikroji laimė yra nesavanaudėje meilėje, kai šia dalijamės. Meilę galima išsaugoti tik ja dalinantis. Pasidalinus su kitu, abu vienoje dvasioje džiaugiasi vienu gėriu.
Meilė turi būti grindžiama tiesa. Kai nemato mylintysis skirtumo tarp gėrio ir blogio, tai jis labiau pyksta nei myli. Jei nerūpi tiesa, nerūpi padariniai, nerūpi pati meilė.
Ir štai keletas būdų, kaip gali atsiliepti į Dievo meilę:
- pabandyk prisiminti, kada patyrei Dievo meilę, ir padėkok Dievui už tai maldoje ar adoracijoje;
- padėkok Dievui už žmones, kurie Tave myli ir kuriuos Tu myli; atsiprašyk už tai, kur neparodei meilės kitam asmeniui: savo šeimos nariui, kaimynui, bendradarbiui, giminaičiui ar kuriam nors sutiktam žmogui;
- kokiu nors būdu konkrečiai padėkok artimam žmogui už tai, kad jis Tave myli, ir pasakyk jam, kad tu jį myli;
- priėmęs Švč. Sakramentą, padėkok Jėzui, atėjusiam į Tavo širdį, už meilę Tau ir kiekvienam žmogui;
- dažnai peržvelk dieną ir pagalvok, ar darei ką nors iš meilės Dievui ir žmonėms.
Parengta pagal t. Mindaugo Malinausko SJ medžiagą