Žemė – ne rojus, žmonės – ne angelai, be kryžių gyventi negali. Reikia mokytis kantriai ir ramiai visoki kryželiai nešti. (Iš Pal. J. Matulaičio laiško kun. Jonui Totoraičiui MIC, 1913.05.17)
Tenesiduoda, kad kas jį atitrauktų nuo to, kame jaučia, kad bus didesnė Dievo garbė, nuo to, kas gali geriau Dievui patikti. Težengia jis kantriai, su ištverme prie tikslo, nepasiduodamas jokiai baimei dėl pavojų, nenusimindamas dėl kliūčių ir sunkenybių. (Pal. J. Matulaitis. Užrašai. 25. I. 1911)
Ši tobula dovana ateina iš Dievo. Mūsų Dievas yra vadinamas „kantrybės Dievas“ – jis yra jos autorius. Mes taip pat skaitome apie Kristaus kantrybę: „Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę“ (2 Tes 3, 5).
Be kantrybės negali būti tikro pasiaukojimo, nei Dievo valios vykdymo nelaimėje, nei pasitenkinimo kiekvienoje būsenoje, nei dėkingumo už kiekvieną atleidimo malonę. Kantrybė lydi kiekvieną malonę: tikėjimą, viltį ir meilę.
Kame slypi kantrybė arba kaip galima ją išugdyti?
Visų pirma, kantriai ištveriant kančias: „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje“ (Rom 12, 12). Kančia yra Dievo vaikų bruožas, tuo jie skiriasi nuo kitų; Kristus sakė jos tikėtis šiame pasaulyje. Kiekvienas Kristaus pasekėjas turi savo ypatinga kryžių, kurį jis turi noriai paimti ir džiugiai nešti. Vargai ruošia kelią į dangaus šlovę, jie yra tas „siaurasis kelias“, pripildytas kančios, ir per šį grubų kelią visi krikščionių piligrimai ir keliautojai turi praeiti ir taip įeiti į karalystę, kaip padarė Kristus. Vargai yra ne kas kita, kaip tėviškos meilės išraiška, ir anksčiau ar vėliau pavirs į gera. Svarbu ne murmėti ir nereplikuoti, nesiskųsti. Nereikėtų šventiesiems skubėti atsikratyti kančių, bet laukti Viešpaties laiko.
Kaip anksčiau buvo minėta, kantrybė yra reikalinga vykdant Dievo valią: „Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta“ (Žyd 10, 36). Vykdyti Dievo valią – nereiškia paklusti pamokančiai Deivo valiai, bet nusilenkti jai, gerbiant vargus ir kančias. „Todėl kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas ištikimajam Kūrėjui ir tedaro gera“ (1 Pt 4, 19).
Praktikuoti kantrybę galime prisiimdami gėdą ir persekiojimus dėl Kristaus ir jo Evangelijos. Tie, kurie gyvena dievišku gyvenimu Kristuje, turi tikėtis šių dalykų – jie neturėtų manyti, kad tai nauja ir stebėtis, lyg jie niekada anksčiau nebūtų to girdėję. Pakeldami priekaištus dėl Kristaus susilaukiame didesnių turtų, nei Egipto turtai, kuriuos paliko Mozė. Apaštalai džiaugėsi galėdami kentėti dėl Jėzaus vardo. Ne vien pirmųjų amžių krikščionys yra kviečiami ištverti žiauriausius persekiojimus ir mirtis. Mes dar vis antikrikščioniškoje kartoje; antikristo dominavimas dar ne prie pabaigos ir šventieji yra pašaukti kentėti dėl Kristaus, džiugiai būti ir kantriai iškentėti, neapleisdami savo darbų, neatsitraukdami nuo savo pareigų, nemesdami savo profesijos, nepalikdami šventųjų bendrystės.
Kantrybė yra išbandoma ir ugdoma per šėtono gundymus. Pats mūsų Viešpats kentėjo, patirdamas daug pagundų ir kantriai ištvėrė kančias, atmesdamas kiekvieną pagundą. Jėzus mums padeda, kai esame gundomi ir meldžiasi už mus, kad mūsų tikėjimas nesusvyruotų, dar daugiau – Jis užtikrina, kad jo malonės pagundų metu pakanka.
Kantrybė yra įgyjama per savitą dieviškojo Artumo atsitraukimą nepaguodoje ir slypi tyliame Viešpaties maloningo apsireiškimo laukime. Kartais skundžiamės:
Kaip ilgai dar tu būsi paslėpęs savo veidą nuo manęs?
Kaip dar ilgai, VIEŠPATIE?
Nejau amžinai mane užmirši?
Kaip dar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą? (Ps 10, 1, 13, 1)
Galvojame, kad toks atsitraukimas amžinas, kirba netikėjimas, kad Dievas jau nebebus palankus ir atsitraukė amžinai. Turime būti kantrūs ir tyliai laukiantys, kaip pranašas Izaijas: „Nes aš pasitikiu VIEŠPAČIU, kuris slepia savo veidą nuo Jokūbo namų. Taip, aš Jo lauksiu!“ (Iz 8, 17).
Kantrybė ugdoma, kai Dievas delsia atsakyti į maldas, o žmogus toliau ramiai laukia. Ši malonė pasirodys ir apsireikš laukiant dangaus šlovės. Kartais šventieji būna nekantrūs ir trokšta mirties, trokšta palikti šį pasaulį ir patirti Dangaus malonumą dar prieš Dievo nustatytą laiką. Tačiau laukiant dangiškos šlovės reikia kantriai iškentėti kančią, o kančia tetrunka trumpą laiką, tada būtinai ateis dangaus šlovė.
Šv. Paulius rašo: „Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse“ (Žyd 12, 1). Lenktynės reiškia krikščioniško gyvenimo kryptį šiame pasaulyje; laukiantis prizas – tai dangaus šlovė, gyvenimo vainikas, šlovė ir teisumas danguje. Šios lenktynės yra priešais mus, kelias, kuriuo bėgame, yra pažymėtas; reikia kantrybės jį visą išbėgti – iš dalies dėl lenktynių distancijos, kuri kartais atrodo nuobodi, ilgumo, iš dalies dėl rūpesčių, sunkumų, ir drąsos netekimo kelyje.
Artimas Kristaus atėjimas skatina mus būti kantrius. Tai bus labai greitai! Jis ateis, ir tada bus visų vargų ir kančių pabaiga. „Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti“ (Jok 5, 7-8).
Parengta pagal t. Mindaugo Malinausko SJ metinių rekolekcijų medžiagą