Žmogaus viltis glūdi ne pačiuose geruose darbuose, bet Dievo gailestingume, Dievo pažade, Kristaus nuopelnų didybėje. Viltis yra ten, kur žmogišku požiūriu nebėra vilties. Kai mus užklumpa abejonės, reikia žadinti pasitikėjimo Dievo gailestingumu aktus. Viešpatie, pasigailėk mūsų! Dieve, ateik man padėti, Viešpatie, skubėk manęs gelbėti.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis „De spe“
Viešpatie! Tavim pilnai pasitikiu, stiprink mano viltį. Kuo gi daugiau galiu aš pasitikėti, būdamas toks dvasios vargšas ir plikšas, jei ne Tavo, Viešpatie, gerumu, jei ne Tavo Mieliausio Sūnaus Širdimi, pilna meilės ir pasigailėjimo, jei ne Švenčiausios Panelės Marijos galingu užtarimu.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis „Užrašai“
Kartais manoma, kad viltis – tai netikras optimizmas ar sėkmingas problemų išvengimas, o viltis – tai daug norėti, bet nepasiekti, ilgėtis, bet niekada nebūti tikru, kad turėsi. Tačiau viltis niekada nėra statiška ar pasyvi. Viltis nėra miglota, ji labai aiški, ypač žinant, jog tai dieviška dorybė, o tai, kas dieviška, yra aišku.
Pagal Šventąjį Raštą viltis yra stiprus ir neabejojantis laukimas, tikėjimasis. Tad viltis gimininga pasitikėjimui ir įsitikinusiam laukimui. Viltis susijusi su tuo, kas bus, ko dar nematome ir neturime. Apaštalas Paulius sako: „Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai“ (Rom 8, 24–25). Pagal Šventąjį Raštą viltis yra išgelbėjimo ir daugelio palaiminimų praeičiai, dabarčiai ir ateičiai sinonimas. Juk palaiminimus priimame tik viltimi, nes palaiminimai priklauso nematomiems dalykams. Mes galime matyti kai kuriuos rezultatus, tačiau tai visada lieka vilties ir tikėjimo dalykai. Mes negalime matyti, kaip Dievas nuteisina žmogų, nei tai, kokius nuopelnus mes iš Kristaus pasiimame, ar kaip Šventoji Dvasia mumyse apsigyvena, kad mes būtume išgelbėti ir susivieniję su Kristumi. Tačiau mes tikime, kad tai realybė, ir tai yra viltis. Mes tikime tuo, nes Dievo žodis mums tai paliudija. Tad viltį galima apibūdinti kaip tikėjimąsi, jog Dievas pildo savo pažadus, nes taip liudija Dievo žodis.
Ši dieviškoji dorybė pakeičia mūsų žvilgsnį į mus pačius ir Dievo remiama pažadais suteikia mums naujų įkvėpimų. Ji pakeičia mūsų vertybes. Mes tokie greiti žemiškus dalykus mylėti ir prie jų pasilikti, o nesiekti dangiškųjų. Gal dėl to, kad mažai tikime dangiškais dalykais, jų atžvilgiu skirtą laikyseną nukreipiame į žemiškuosius. Tikroji viltis vis labiau mūsų žvilgsnius ir protus kreipia į dangų, o ne į žemę. „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 11–13). Tas, kas tikrai žvelgia vilties akimis, yra taip įsižiūrėjęs į dangiškuosius dalykus, kad pirmąją vietą skiria svarbiausiems dalykams.
Viltis neretai yra daug jėgų reikalaujantis pasirinkimas. Nerimauti, bijoti dažnai daug lengviau nei turėti viltį. Viltis – tai kvietimas pasitikėti, taigi turime ne pasyviai laukti, bet aktyviai siekti išlikti viltyje.
Dvasios veikimas yra kartais ir apiplėšiantis, ir nuskurdinantis; tai reiškia, kad vilties augimui reikalinga išmėginta viltis. Petras, prisižadėjęs niekuomet neišsiginti Jėzaus, turėjo gailesčio ašaromis pripažinti savo silpnumą ir viltyje atsigręžti į Jėzų (plg. Lk 22, 54–62). Tai ir yra tas žengimas per ankštuosius vartus. Dievo gailestingumo patyrimas buvo išlietas šventosios Dvasios malone gailesčio ir atsivertimo ašaromis. Tai apsivalymo ašaros. Nors ir skausmingas, bet tai buvo Dvasios išliejimas. Pamatantis savo nuodėmę yra didesnis už prisikėlusį iš numirusiųjų, nes jis turi užgimusią viltį. Petras nuo pasitikėjimo savimi turėjo pereiti prie pasitikėjimo Dievu – tai vilties darbas mumyse. Kažką tikrai riekia prarasti, ką atrodo turėjai, dėl dieviškos vilties. Viltį sunku praktikuoti, kol esame patenkinti savimi. Ją galime praktikuoti tik tuomet, kai patiriame savo ribotumą ir pažeidžiamumą, tuomet, kai gręžiamės į Dievą su pasitikėjimu ir iš Jo visko laukiame. Ko nesugebame savo jėgomis, to tikėkimės iš Dievo. Palaiminti turintys vargdienio dvasią arba dvasia nuskurdintieji – jų yra Dievo karalystė (plg. Mt 5, 3).
Viltis teikia džiaugsmą ir ramybę, kurių taip esame išsiilgę: „Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15, 13). Ji teikia mums jėgų, drąsos ir ryžtingumo: „Būkite stiprūs ir drąsios širdies visi, kurie pasitikite VIEŠPAČIU!“ (Ps 31, 25). Jos dėka gauname ištvermę, ramybę ir tikrumą mirties akivaizdoje: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties“ (Tes 4, 13).
Apaštalas Paulius mūsų Dievą vadina vilties Dievu (plg. Rom 15, 13), tad būtent jis ir yra visokios tikros vilties šaltinis. Jei trokštame turėti tikrą viltį ir tikrą pasitikėjimą, ji turi plaukti iš Dievo. „Tikrai ramiai lauk Dievo, mano siela, nes iš jo ateina man viltis“ (Ps 62, 6).
Mūsų viltį maitina Dievo žodis: „O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Rom 15, 4).
Viltis eina visada su tikėjimu. Dievo žodis aiškiai kalba apie tikėjimo ir vilties bendrystę. Paulius mums primena, kad per Kristų „tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi“ (Rom 5, 2). Atsivėrimas tikėjimui garantuoja gyvą viltį: „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“ (1 Pt 1, 3). Krikščioniškos vilties stiprybė slypi tikėjime ir priklausomybėje nuo neregimojo pasaulio. „Viltis yra ne kas kita, kaip priklausomybė nuo neregimų dalykų ir jų laukimas“ (Martynas Liuteris). Liuteris suformulavo savąjį teiginį iš Laiške hebrajams 11, 1 pateikto tikėjimo apibrėžimo: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“ Paulius priduria: „Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai“ (Rom 8, 24–25). Būtent šios savybės, kuri suteikia vilčiai keičiančią ir dvasiškai išlaisvinančią jėgą, nekrikščionys suprasti negali.
Materializmas, kurį pastaraisiais dešimtmečiais matome Vakarų Europoje, Rytų Europoje gali pasireikšti kitaip, bet jo šaknys tos pačios. Kontinente, kuriame materializmas įsigalėjo labiau negu bet kurioje kitoje pasaulio dalyje, kur daugybė tiki tik tuo, ką mato, žmonėms žūtbūt reikalinga žinia, kad tikrąją viltį galima rasti neregimame Dieve ir kad tikrosios vertybės kyla iš vidaus. Europiečiai krikščionys gali daug ko pasimokyti iš savo brolių likusiuose „dviejuose trečdaliuose pasaulio“.
Be vilties neįmanoma ir vienybė. Taip pat ji yra neatskiriama meilės palydovė: „Mes visuomet dėkojame Dievui , nuolat minėdami mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje jūsų tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus” (1 Tes 1, 2–3). Pats Viešpats iš meilės teikia viltį: „O pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus , pamilęs mus ir maloningai suteikęs mums amžinos paguodos ir geros vilties” (2 Tes 2, 16).
Viltis žmogaus egzistencijai yra kaip deguonis plaučiams. Be deguonies ligonis uždūsta. Be vilties kamuoja depresija, nereikalingumo, gyvenimo absurdiškumo jausmas, paralyžiuojantis dvasinį gyvybingumą. Dievo žodis kalba apie viltingą ateitį. Šiandienos pasaulis piešia ateitį labai niūriai, be vilties. Ateitis ir viltis Dievo mintyje turi glaudų ryšį. Dievo planai teikia ateitį ir viltį. Tam riekia išminties. Jei pažinsi išmintį ir ją rasi, tuomet turėsi ateitį, ir viltis niekada nesibaigs. Ir, žinoma, reikia vengti blogio, nes blogasis neturi ateities.
Jei gyveni be Kristaus, gyveni be Dievo ir be vilties. Į ką esi sudėjęs visas savo viltis? Ar Tavo gyvenimas keičiasi dėl vilties? Ką darai su savo gyvenimu, paliestu vilties?
Priemonės vilčiai auginti:
- vilties dorybė yra Dievo malonė, tad jai auginti taip pat reikalinga Dievo malonė. Maldoje prašyk Viešpaties šios malonės;
- nepririšk savo širdies prie žemės ir jos reikalų. Viskas yra vien priemonės siekiant amžinosios laimės – gyvenimo su Dievu. Nepadaryk priemonių gyvenimo tikslu, bet dažnai prisimink Dievo meilę, visagalybę, Jo apreikštas tiesas bei duotus pažadus, gailestingiausią Jėzaus širdį ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją;
- trokšk, ieškok ir ilgėkis dangaus, savo amžinos, niekad nesibaigiančios laimės, kurią Viešpats pažadėjo visiems, kurie vykdys Jo valią. Naudokis kiekviena proga prisiminti Tau parengtą laimę;
- turėk gryną sąžinę. Jei nusikaltai, eik išpažinties, susitaikyk su artimu, skriaudas atlygink, atgailauk;
- mokykis visiškai pasitikėti Dievu ir nepasitikėti savimi. Visas gyvenimas liudija, jog pats esi silpnas, tik Dievo malonei padedant, pasidarai stiprus. Tos dvasios stiprybės ir tobulybės siekdamas, visą viltį turėk Dievuje. šv. Petras ragina: „Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus. Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5, 6–7);
Įspėjimas! Sudėti viltį kur kitur, o ne į Viešpatį yra labai pavojinga! Tokiu atveju išgyvename gėdą, nusivylimą, žlugimą.