Viešpatie, atverk mūsų širdis, kad galėtume suprasti
ir pamatyti išganymo darbą, kurį Tu pradedi dėl mūsų visų!
Būtent taip ir yra: kiek mes besistengtume suvokti, išprotauti,
viską daryti, kad būtume geri,-
jeigu Viešpats neatveria mūsų širdies, mes nieko nepasieksime. Žinau, kad žmogiškai tai yra nesuprantama,
nes žmogus yra įpratęs viską perleisti per savo smegenų filtrą, bet dieviški dalykai, – įsidėkime tai gerai į galvą, –
eina ne per mūsų smegenis, o per širdį.
Jeigu mūsų širdis uždaryta, gali net pats Jėzus sugrįžti į žemę, o mums tai visai nerūpės.
Jeigu galvojame, kad ir šiais metais galėsime praleisti Adventą, kaip iki šiol, jis bus kaip ir visi kiti laikotarpiai,
nepakeičiantys mūsų gyvenimo, bus n-toji proga,
kurią Dievas mums duoda atsivertimui,
o mes dar kartą Jam sakysime, kad neturime laiko,
arba dar geriau – kad esame jau atsivertę.
Kai liausimės naudoti vien tik savo smegenis
ir pradėsime atverti širdį, pastebėsime, kad esame vargšai, begaliniai vargšai, reikalingi pagalbos, reikalingi meilės,
nieko neturintys.
Visos mūsų pastangos susitaupyti pinigų, apsirūpinti senatvei, pasistatyti pilis iš smėlio atrodys tuščios ir beprasmės.
Visa tai, ką sukandę dantis išplėšėme iš kitų rankų,
vieną dieną bus iššvaistyta, ir tuo naudosis tie,
kuriems užvėrėme savo širdį.
Adventas yra visai kas kita. Adventas – tai Jėzaus laukimas,
bet jeigu mes nieko nelaukiame, Jis nelįs mums į akis.
Tik atėjus Dienai Jis negalės mūsų atpažinti ir apginti.
Adventas – tai reiškia dovanoti save, kad vėl atgautum,
Adventas – leisti save sunaikinti, kad Kažkas mus atkurtų
naujus ir spindinčius, vertus Dievo Karalystės.
Gero širdies Advento!