Pašvęstųjų asmenų dalyvavimas Bažnyčios misijoje pasaulio atžvilgiu
1. Oficialus dalyvavimas Bažnyčios misijoje.
Pašvęstasis krikščionis ypatingu būdu dalyvauja Bažnyčios kaip Išganymo Sakramento misijoje ir “skiria tam ne dalį laiko, bet visą savo gyvenimą” (Iš naujo pradėti nuo Kristaus 34).
a) Bažnyčia, kurią prisikėlęs Kristus įsteigė kaip savo mistinį Kūną suvienytą su Tėvu, yra kartu ir Sekminių Bažnyčia, Kristaus pasiųsta į visą pasaulį su Šv. Dvasios jėga. Tad kiekvienas krikščionis asmeniškai Krikštu dalyvauja Velykų paslaptyje, o Sutvirtinimu – Sekminėse. Per Sutvirtinimą jis tampa pilnutiniu Bažnyčios nariu, viešu Kristaus liudytoju, aktyviu ir veiksmingu darbininku Bažnyčios misijoje.
Tuo labiau pašvęstieji krikščionys, atidavę savo gyvenimą Kristaus meilei ir Tėvo garbei, turi būti pasišventę ir Bažnyčiai. Iš čia kyla kiekvieno vienuolio pareiga pagal savo jėgas ir pagal pašaukimo pobūdį darbuotis Kristaus Karalystės skelbime ir plėtime iki pat žemės pakraščių. Pašvęstieji tiesiog negali nebūti Bažnyčios statytojais ir nedalyvauti svarbiausioje Bažnyčios funkcijoje: būti veiksmingu Dievo meilės pasauliui ženklu. Juk jie tik tam ir išsilaisvina iš kai kurių kliūčių ir atsisako kai kurių visai nepeiktinų dalykų, kad galėtų viešai ir pilnai atsidėti Karalystės tarnybai.
b) “Konsekracija ir misija yra dvi tos pačios tikrovės pusės” (EE 23). Tarp šių dviejų dieviškų veiksmų yra labai glaudus tarpusavio ryšys: Dievas, kuris konsekruoja asmenį, jį siunčia ir į misiją. Lygiai toks pat glaudus ryšys yra ir tarp žmogaus atsiliepimų į vieną ir į kitą Dievo kvietimą: konsekruojamasis dovanoja save Dievui, bet tuo pačiu pasiaukoja ir broliams. Tokiu būdu Dievas ir artimas sudaro du neatskiriamus ir vienodai reikšmingus pašaukimo ir viso pašvęstojo gyvenimo polius (žinoma, visada išlieka absoliutus Dievo primatas). Sekdami Kristumi, kuris buvo visiškai priklausomas nuo Tėvo ir pilnai atsidavęs Jo reikalams, pašvęstieji taip pat “su meile visiškai atsiduoda Tėvui ir tuo pačiu pasišvenčia Kristaus išganomajai tarnystei dėl savo brolių ir sesių” (EE 23-24). Šis teiginys padeda mums suprasti, kaip yra neprotinga priešpastatyti konsekraciją ir misiją, teikti kuriai nors iš jų pirmenybę ar net sakyti, kad viena trukdo kitai. Tai yra dvi neatskiriamos tos pačios tikrovės pusės.
Iš tikrųjų, pašvęstieji negali turėti misijos, kuri nekiltų iš jų konsekracijos, ir lygiai taip pat neturi prasmės konsekracija, kuri nepasireiškia kokioje nors konkrečioje misijoje. Pašvęstajam apaštalauti – reiškia skelbti žodžiais ir darbais Dievo Karalystę, suvokiant, kad visiškai priklausai Dievui, kad esi nuolankus Jo tarnas, kad Jam dovanojai save ir savo gyvenimą, trokšdamas vien tik Jo garbės ir vien tik Jo valios išsipildymo.
Verta prisiminti ir tai, kad už kiekvieno savo nario misiją yra atsakinga visa bendruomenė.
c) Misijos formų turtingumas ir įvairovė. Nėra ne vieno Bažnyčios misijos aspekto, kuris būtų neprieinamas pašvęstiesiems. Bet aišku, kad visi negali daryti visko. Čia akivaizdžiai iškyla kiekvieno instituto charizmos svarba.
Antrasis Vatikano Susirinkimas prašė vienuolių ypač atsižvelgti į Bažnyčios iniciatyvas ir platesnius projektus ir paremti juos. Naujasis dokumentas ragina “semiantis išradingumo iš Dvasios, ir toliau stebinti pasaulį naujomis veikliosios evangelinės meilės, atsiliepiančios į mūsų laikų reikmes, formomis” (Iš naujo pradėti nuo Kristaus 36).
Apibendrinant galima sakyti, kad pašvęstieji Bažnyčioje kaip visuotiniame išganymo sakramente atlieka dvi viena kitą papildančias funkcijas:
- yra regimas ženklas (pranašo funkcija)
- yra veiksmingas išganymo įrankis.
2. Pranašo funkcija.
Ši funkcija yra tiesiogiai susijusi su pašvęstojo gyvenimo esme. Bažnyčios pirminis uždavinys yra “parodyti” arba bent “leisti nuspėti” per savo regimą “kūną” neregimo Kristaus buvimą su mumis. Ir būtent toks liudijimas visu savo gyvenimu yra visiems pašvęstiesiems pirmasis apaštalavimas, visada ir visur įmanomas Bažnyčios gerovei. Juk radikalus gyvenimo būdas pagal Evangeliją, laisvai prisiimti išsižadėjimai, bendruomenės, kuriose artimo meilė tampa tikrai regima, – visa tai patraukia dėmesį, kelia klausimą, verčia susimąstyti apie krikščionybės paslaptį. “Evangelijos patarimų perkeista egzistencija tampa pranašišku bei tyliu liudijimu ir kartu atviru protestu prieš nežmonišką pasaulį” (Iš naujo pradėti nuo Kristaus 33).
Ką gi liudija ir ką pranašauja pašvęstieji?
a) Absoliutų Dievo meilės primatą ir jos nešamą palaimą; tuo pačiu neprilygstamą Dievo Karalystės vertingumą.
b) Patį Kristų: jo šventumą (LG 44c), jo išganomąją veiklą (LG 46a), jo mirties ir prisikėlimo galią. Jie realiai pratęsia žemėje jo gyvenimo būdą: skaistų, neturtingą ir klusnų.
c) Šv. Dvasios malonę (LG 44c; PC 15a), jos galybę stebuklingai veikiančią pasaulyje, kad subrandintų Kristaus įkurtą Karalystę.
d) Bažnyčią: jos šventumą (LG 39 pabaiga), jos vidinio gyvenimo esmę – meilės paslaptį, kuri pasireiškia dviem aspektais: brolių arba seserų bendruomenėje (PC 15a) ir atsiliepime į Dievo meilę kaip Kristaus sužadėtinė (LG 44a, 46c; PC 1b, 12a).
e) Krikščioniškojo gyvenimo antgamtinį ir eschatologinį aspektą: įžadais įsipareigotas skaistumo, neturto ir klusnumo patarimų laikymasis verčia kitus žmones permąstyti įprastą pasaulio tvarką ir suabejoti dėl kai kurių jo vertybių, kurios, taip, yra vertybės, bet ribotos ir praeinančios. Taip pat skelbia būsimąjį dangaus gyvenimą ir istorijos dinamizmo kryptį: krikščionys su viltimi keliauja į parusiją – visa ko išsipildymą.
f) Kryžiaus ir mirties vaisingumą – tą paradoksą ir papiktinimą, kurio žmogiškas protas nepajėgia suvokti.
3. Išganymo įrankio funkcija
Bažnyčia nepasitenkina tuo, kad turi žmonijos išganymo planą. Kristaus valia ji yra veiksmingas to išganymo įrankis, besiremiantis Šv. Dvasios galia. Bažnyčios misija šiuo atžvilgiu yra trejopa:
- Nešti visiems apšviečiantį Dievo Žodį, pašvenčiamąją malonę ir Kristaus gailestingąją meilę savo Kūno nariams ir visiems žmonėms. Kai šią misiją atlieka pašvęstieji, ypač veiklaus apaštalavimo vienuolijų nariai, ji įgyja naują vidinę kokybę, nes jie atlieka ją visiškos priklausomybės Dievui, įžadų ir bendruomeninio gyvenimo dvasioje.
- Įkvėpti Evangelijos dvasią žemiškajai tikrovei. Bažnyčia skatina brolius pakelti akis aukštyn ir neužmerkti jų prieš dabarties tikrovę. Pašvęstieji, dalindamiesi visų žmonių rūpesčiais, džiaugsmais ir viltimis, padeda jiems įsigilinti į Evangeliją ir suprasti, kad pasaulio problemų sprendimas neįmanomas be Kristaus ir kad galų gale visiems žmonėms vienintelis reikalingas dalykas yra Dievas. Šį misijos aspektą ypatingai įgyvendina pašvęstieji pasauliečiai (pasaulietinių institutų nariai). Jų pašaukimas yra įkvėpti krikščionišką dvasią šiuolaikiniam pasauliui, dirbant pasaulyje ir tarp pasaulio žmonių.
- Per visa tai šlovinti Dievą ir kurti Jo Karalystę. Nors visi pašvęstieji yra pašaukti į tobulą Dievo garbinimą kontempliacija ir liturginiu kultu, tačiau monastiniams vienuoliams ir ypač tiems, kurie yra visiškai atsidėję kontempliacijai, tai yra tiesioginis pašaukimo tikslas. Visi pašvęstieji kuria Dievo Karalystę malda ir atgaila, kurios vaisingumą lemia vienybė su Kristaus kryžiumi.
4. Pašvęstųjų asmenų misijos atlikimo formos ir priemonės.
Kristuje Dievo planas jau yra tobulai įvykdytas. Tačiau dar yra daugybė žmonių, kuriuose turi išsiskleisti ta Švč. Trejybės komunija, kurią Dievas yra pramatęs kaip žmogaus gyvenimo tikslą. Todėl Kristaus misija žemėje tęsiasi. Iš tikrųjų tą misiją atlieka Jis, mes turime tik padaryti savyje vietos, kur Jis galėtų įsikūnyti. Taip tampame Dievo apreiškimo kitiems žmonėms instrumentu. Štai konkrečios buvimo misionieriumi formos.
a) Asmeninis tobulėjimas.
Kiekvienas žmogus, gyvenęs, gyvenantis ar gyvensiantis žemėje, yra pašauktas tapti Dievo vaiku. Dievo Žodis tam ir įsikūnijo, kad suteiktų mums galimybę tai įvykdyti, įjungdamas mus į savo Kūną ir tuo būdu įgalindamas dalyvauti Švč. Trejybės bendrystėje. O tobulas susijungimas su Dievu – tai visiškas supanašėjimas su Kristumi, kitaip tariant, leidimas Jam “įsikūnyti” mumyse ir atlikti savo misiją mūsų atžvilgiu, tai yra, padaryti mus šventais.
Tačiau mūsų šventumas yra ne vien tik Kristaus misijos užbaigimas mumyse, bet ir mūsų pačių misijos kitų žmonių atžvilgiu pagrindas ir esmė. Svarbiausioji tarnystė Kūnui, kurią atlikti yra pašauktas kiekvienas jo narys, – tai būti sveiku nariu. Kristaus Kūne šis “sveikumas” yra proporcingas šventumui. Tad svarbiausia ir pirmoji kiekvieno krikščionio, o tuo labiau pašvęstųjų, misija ir pagrindinė apaštalinė tarnystė yra jo asmeninio tobulėjimo pastangos. Šventųjų bendravimo dėka jos tampa kapitalu, kuriuo gali naudotis, paslaptingu, tačiau tikrai realiu ir veiksmingu būdu, visi mistinio Kūno nariai.
Dabar mums darosi vis aiškiau, kad pašvęstieji praturtina Bažnyčią ne tiek tuo, ką jie nuveikia, kiek tuo, kas jie yra. Kas yra šventas, tas įkvepia dvasinį gyvenimą ir savo broliams. Tos sielos, kurios pasiekė meilės pilnatvę, iš tikrųjų yra Bažnyčios širdis ir myli žmones Jėzaus meile. Pasislėpusios su Kristumi Dievuje, jos negali nespinduliuoti kitoms širdims tos dieviškos meilės, kurios pačios yra kupinos, ir nebendradarbiauti, kad visi susivienytų su Dievu, nes būtent toks yra didžiausias Jėzaus troškimas. Žmoniją gali išgelbėti ne mūsų žmogiškas veikimas, bet tik Dievo malonė, išlieta Jėzaus kančioje. Tad daryti kitus šventesniais – tai vis labiau pasinerti į Kristaus paslaptį, kuri tęsiasi Bažnyčioje. Turime nepralenkiamą Mokytoją šioje srityje: Mariją. Ji buvo tobuliausia “misionierė”, ir jos apaštalavimas buvo pats vaisingiausias. Nors ji neatliko nė vieno specialaus gesto, bet atidavė Dievui savo protą, savo širdį, savo kūną, taip leisdama Žodžiui tapti Kūnu ir veikti Jam kaip žmonijos istorijos Išganytojui.
Todėl šv. Tėvas Jonas Paulius II, kalbėdamas seserims vienuolėms Madride, yra pasakęs: “Jūsų, kaip jaunimo mokytojų, auklėtojų ir apskritai vienuolių pirmoji apaštalavimo pareiga yra jūsų pačių šventumo siekimas” (1982 11 08).
b) Malda.
Antrasis pagrindinis apaštalavimo elementas yra malda, kuri yra labai veiksminga dvasinio bendradarbiavimo priemonė, kad “žemiškos visuomenės kūryba visuomet atsiremtų į Viešpatį ir į jį būtų vedama, kad nebūtų veltui dirbę tie, kurie ją stato” (LG 46c).
Būtinybė melstis, jeigu gerai įsigilinsime, kyla ne tiek iš mūsų vargingumo ir nepajėgumo, kiek iš to, kad pats Dievas norėjo mūsų maldos, kaip būtinos bendradarbiavimo su jo Apvaizdos veikimu priemonės. Mes turime melstis ne tiek dėl to, kad mums reikia Dievo pagalbos (žinoma, tai yra akivaizdi būtinybė); bet turime melstis visų pirma todėl, kad Dievui reikia mūsų maldos, kad galėtų įvykdyti žmonijos išganymo planą! Iš vienos pusės tai pabrėžia, kaip rimtai Dievas vertina mūsų bendradarbiavimą, iš kitos pusės rodo ne tik mūsų maldos reikalingumą, bet ir jos begalinį veiksmingumą. Per maldą mes įsiliejame į Dievo valią ir taip tampame jo galios dalininkais. Taigi, išeina, kad malda yra pats efektyviausias veikimas. Kai meldžiamės, mes galime pakeisti pasaulį, o be maldos mes nepadarysime nieko. Be to, ir pats Jėzus yra aiškiai pasakęs, kad nepakanka “daryti gera” bet kaip, bet reikia daryti gera vienybėje su juo, kitaip, užuot stačius, “išbarstoma” (plg. Lk 11,23).
Bet malda yra ne tik veiksminga priemonė, padedanti, kad apaštalavimas taptų vaisingas. Pati malda yra labai efektyvus apaštalavimas. Apaštalauti – tai reiškia dovanoti Bažnyčią Dievui, dovanojant save, ir dovanoti Dievą Bažnyčiai vėlgi dovanojant save. Kuo labiau kuri nors siela persikeičia į Kristų ir į Dievą, tuo labiau prasiskverbia į Bažnyčios gelmes, tuo labiau ją pašventina, nešdama jai savyje Dievą. Kitaip sakant, geriausias dalykas, ką galima padaryti Bažnyčios ir sielų gerovei, yra mylėti. Kuo labiau žmogus myli, tuo jis tampa šventesnis, ir tuo labiau padeda broliams. Taigi, kas daugiausia myli, tas geriausiai apaštalauja. O iš teologijos mes žinome, kad būtent kontempliuojanti siela atlieka tobuliausią meilės aktą. Tad galime daryti išvadą, kad, kaip tvirtina šv. Kryžiaus Jonas savo “Dvasinėje giesmėje”, siela veiksmingiausiai apaštalauja kaip tik būdama grynoje kontempliacijoje.
c) Auka.
Žinome, kad konsekracija yra neišvengiamai susijusi su auka. Pačiam Jėzui būti pašvęstu – tai reiškia būti paaukotu. Ta auka reikalauja išsižadėjimo, apsimarinimo, kančios ir net mirties. Bet Kristaus atpirkta ji tapo veiksminga išganymo ir prisikėlimo priemone. Jėzus prisiima į savo kančios paslaptį kiekvieno žmogaus skausmą ir jį pakeičia atgimdančia jėga tam, kuris kenčia, ir visai žmonijai. Tuo būdu kančios prasmė buvo apversta aukštyn kojom: tai, kas pirma buvo nuodėmės vaisius, dabar tampa dalyvavimu Kristaus atperkančioje aukoje.
Kadangi kančia buvo tas kelias, kuriuo Kristus ėjo atpirkdamas žmoniją, ir kadangi ji yra pagrindinis išganymo plano elementas, tad ji yra ne tik galimybė, duodama mums sekant Kristumi, bet ir būtinybė kiekvienam, kuris ryžtasi juo sekti ir tuo pačiu tampa jo išganomosios misijos dalyviu. Kitaip sakant, krikščionis yra “pašauktas” papildyti savo kūne tai, ko trūksta Kristaus kentėjimams (plg. Kol 1, 24), ir tapti Kristaus atperkančios kančios pratęsėju.
Ne kartą esame minėję pašvęstojo gyvenimo “kryžiuojantį” aspektą. Jeigu yra tiesa tai, kad pašvęstasis gyvenimas turi ryškų mirimo sau atspalvį, lygiai taip pat yra tiesa, kad kaip tik dėl to pašvęstasis gyvenimas yra išganymo šaltinis pačiam pašvęstajam asmeniui ir visai žmonijai. Juk kančia yra viena veiksmingiausių priemonių, kuriomis disponuoja Bažnyčia savo apaštalinės misijos vykdyme.
Turbūt vienuoliai turėtų truputėlį rimčiau pamąstyti apie tai, kad tikrai yra ir kančios apaštalavimas, atliekamas auka ir atgaila, ir ramiau priimti gyvenimo sunkumus. Ir ne tik juos, bet ir sugrįžti prie apsimarinimų bei savo noru prisiimtos atgailos, kuri daug kam atrodo jau pasenęs dalykas. Tikras atsivertimas būtinai reikalauja atgailos: atsivertimas – tai ne tik pastangos pasikeisti, tai yra, įvykdyti savyje “revoliuciją”, kuri savo ruožtu su savimi neša kažko nutraukimą, išrovimą iš šaknų, žodžiu, išsižadėjimą ir mirtį, bet ir suvokimas, kad yra būtinas permaldavimas. Jeigu norime atversti žmoniją, neišvengiamai turime daryti atgailą už žmonijos nuodėmes. Apaštalas – ne tiek tas, kuris “pamokslauja” apie atsivertimą, bet daug labiau tas, kuris, kaip ir Kristus, imasi užmokėti atsivertimo kainą. Kaip Kristus, taip ir krikščionis yra pašauktas nešti pasaulio nuodėmės naštą, kad galėtų jį atpirkti. Kristus nugali skausmą ne nuo jo bėgdamas, bet jį kentėdamas; Jis nugali mirtį ne jai priešindamasis, bet laisvai ją priimdamas. Kaip tada, taip ir dabar yra būtina, kad kas nors su meile neštų pasaulio skausmą, kad pasaulis nepalūžtų po jo našta ir nepultų į neviltį. Tas kas nors vėl yra Kristus, kuris tęsia savo buvimą pasaulyje savo mistinio Kūno, Bažnyčios pavidalu. Tad tie, kurie kenčia su meile, yra išrinktieji Bažnyčios nariai, jie brangina kančią kaip didžiausią Tėvo dovaną. Iš tikrųjų, visi didieji apaštalai ir šventieji, pradedant šv. Pauliumi, į kančią žiūrėjo ne kaip į blogį, kurio reikia vengti, arba bausmę, kurią reikia iškęsti, bet kaip į didelę privilegiją. Jie žinojo, kad Dievas viešpatauja nuo kryžiaus ir kad be kryžiaus Dievo karalystės nepaskelbsi.
Galų gale be aukos dvasios neįmanoma tinkamai skelbti ir pačios Evangelijos, nes ji nesukelia aplodismentų ir audringo pritarimo. Daug dažniau ją skelbiančius lydi nesupratimas, nepriėmimas, vienatvė ir kryžius. Kas nėra pasirengęs to priimti, ima iškraipyti Evangeliją, kad įsiteiktų kitiems ir įgytų jų palankumą.
Iš kitos pusės, neįmanoma įtikinamai skelbti Gerosios Naujienos, tai yra, nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus, jeigu pats skelbėjas nėra patyręs, kad gyvenimas ateina per mirtį ir kad mes, nors ir kentėdami bei išsižadėdami, gyvename džiaugsme. Skelbimas, kad tikrasis gyvenimas kyla iš mirties, ir šiandien, kaip ir apaštalų laikais, žmonėms yra “kvailystė ir papiktinimas”. Kas to neišgyvena pats, rizikuoja iššaukti pasipiktinimą tų, kuriems pamokslauja. Arba dar blogiau, sugeba tik pasakyti, kad kančia yra blogis, su kuriuo reikia kovoti, ir taip užuot padėję kitiems paversti kančią išganymo įrankiu, skatina ją atmesti ir sukilti prieš Dievą, kuris ją leidžia.
Kol pasaulyje yra nuodėmė, tol bus ir kančia, kurią sukelia nuodėmė, kaip Dievo nustatytos tvarkos sulaužymas. Tačiau po Kristaus atėjimo į žemę kančia yra nebe baisūs spąstai arba bausmė, kurią reikia iškęsti, bet stebuklingu visagalinčios ir gailestingos Apvaizdos veikimu ji tampa veiksmingiausia priemone atsilyginti už nuodėmes, kurios tą kančią iššaukia. Kas ją kilniadvasiškai ir laisvai sutikdamas, kaip Kristus apkabina, tas įsiskverbia į patį atpirkimo paslapties centrą. Ne veltui II Vatikano susirinkimas “noromis atliekamą atgailą” priskiria prie svarbiausių veiksnių, kurie duoda Dievo tautai “slaptingą apaštalinį vaisingumą” (PC 7).
d) Liudijimas savo gyvenimu.
Esminis ir, galima sakyti, visaapimantis Kristaus, o tuo pačiu kiekvieno krikščionio, misijos aspektas yra liudijimas gyvenimu. Jėzus atėjo “parodyti” mums Tėvą ir “paliudyti” tiesą. O pagrindinis uždavinys, kurį Jis patikėjo Apaštalams, buvo liudyti Jo gyvenimą, Jo mirtį ir Jo prisikėlimą: “būsite mano liudytojai”. Galima paliudyti žodžiais, galima paliudyti atsitiktiniu faktu, bet tai neduoda teisės vadintis “liudytoju”. Neįmanoma kokią nors tikrovę liudyti kitaip, kaip pačiam joje dalyvaujant. Galima liudyti tik tai, kas yra “patirta”, kai to padariniai pakeičia tavo paties gyvenimą, kitaip sakant, kai tam tikru būdu “įsikūnija” tavo paties asmenyje ta žinia, kurią nori skelbti. Todėl apaštalas Jonas sako: “Ką girdėjome…, regėjome…, patyrėme…, lietėme… skelbiame ir jums” (plg. 1 Jn, 1-3).
Yra pavojus liudijimo esmę perkelti iš liudijančio asmens savybių į jo veiklą. Tikras liudytojas liudija nuolat ir liudija visa savo būtybe. Kad liudytų, jam nereikia kalbėti. Užtenka, kad jis egzistuoja. Popiežius Paulius VI yra pasakęs: “Šiuolaikinis žmogus mieliau klauso liudytojų, negu mokytojų, o jeigu klauso mokytojų, tai tik todėl, kad jie yra liudytojai. (…) Todėl Bažnyčia evangelizuos pasaulį pirmiausia savo elgesiu, savo gyvenimu, tai yra, savo ištikimybės Viešpačiui Jėzui, savo neturto, savo laisvės šio pasaulio valdžios atžvilgiu, vienu žodžiu, savo šventumo liudijimu” (EN 41).
Liudytojo uždavinys yra ne įrodyti, bet parodyti, kad pats pažįsta tas vertybes, apie kurias kalba, kad pats jų intensyviai siekia ir su džiaugsmu jas išgyvena. Tad norint būti liudytoju, pakanka būti pačiu savimi. Vadinasi, kiekvieno žmogaus misijos esmė yra jo identitetas. Identitetas ir misija yra du to paties dalyko aspektai. Bet čia kalbame apie tikrąjį identitetą, tai yra, atitinkantį Dievo planą ir tuo pačiu gauto pašaukimo reikalavimus. Jeigu identitetui trūksta autentiškumo, jis prarandamas, o tuo pačiu sugriūva ir misija, nes gyvenimas tampa kontro-liudijimu. Svarbu tai turėti mintyje, jeigu norime išvengti vienos didelės klaidos: mėginti liudyti ir tokias vertybes, kurios neįeina į asmeninį pašaukimą. Vienuolis yra “liudytojas”, kuris įgyvendindamas, “įkūnydamas” savo pašaukimui būdingas vertybes – Evangelijos palaiminimų radikalų priėmimą, absoliutų Dievo primatą, neturtą ir išsižadėjimą, tyrumą ir skaistumą, atsidavimą Dievui per klusnumą – tampa jų “ženklu”. Bet jis yra autentiškas “ženklas” tik tada, kai stengiasi įkūnyti tas vertybes ir jas reprezentuoti. Todėl ir Kanonų teisės kodeksas skelbia, kad “visų vienuolių apaštalavimas pirmiausia pasireiškia jų pašvęsto gyvenimo liudijimu” (673 kan.).
Toks liudijimas pirmiausia pasitarnauja Bažnyčios gerovei, nes nuolat primena jai, kas ji yra ir kas turi būti (plg. LG 4c). Nuolatinis svarbiausių Dievo Karalystės bruožų ir radikalių Evangelijos reikalavimų priminimas padeda Bažnyčiai išlaikyti gyvą idealą ir apsaugo ją nuo supasaulėjimo ir lėkštumo.
Mūsų liudijimo esmė yra parodyti Dievo Sūnaus atėjimą į žemę, atskleidžiant, ką mūsų būtybėje jau nuveikė ir nuolat veikia susitikimas ir bendravimas su Juo. Kaip tik šis Dievo apreiškimas kitiems per mūsų gyvenimą ir yra tikrasis liudijimas. Kokią tarnystę beturėtų apaštalas, savo misiją jis atlieka ne tiek tuo, ką jis daro žmonėms, bet tuo, kiek jis yra ženklas, parodantis jiems Dievą.
Vienuoliai pirmiausia savo gyvenimu liudija, kad Jėzaus žodis yra egzistencijos Viešpaties žodis, kuris gali užpildyti žmogaus gyvenimo gelmes. Evangelinių patarimų laikymasis, t.y., atsisakymas kai kurių labai kilnių žmogiškos prigimties apraiškų tampa konkrečia tikėjimo, vilties ir meilės aukštesnei tikrovei išraiška, ir tuo pačiu yra įtikinantis liudijimas, kad yra Kažkas aukštesnis už žemiškąją tikrovę.
Vienuolis neina užkariauti dangaus (tai būtų voliuntarizmas) arba užkariauti pasaulio (aktyvizmas). “Traukos centras” jam yra Dievas, kuris jį užkariavo savo meile. Jo sugebėjimas nešti Dievą kitiems priklauso vien tik nuo įsikibimo į tą “traukos centrą”. Jeigu dėmesys nuo Dievo pasislinktų link susirūpinimo apaštalavimo efektyvumu, vienuolis prarastų savo atramos tašką – tai, kas įprasmina ir pateisina jo radikalų pasirinkimą.
Liudijimas gyvenimu yra svarbiausias mūsų sekuliarizuoto ir nukrikščionėjusio pasaulio evangelizacijos (re-evangelizacijos) elementas. Kai einama pas pagonis, misijos tikslas yra paskelbti, koks yra tikrasis Dievas, nes jie turi daug dievų. O Vakarų pasauliui, kurį reikia iš naujo evangelizuoti, turime įrodyti, kad iš viso Dievas yra… Turime sužadinti Dievo troškimą, nes dažnai mūsų pasaulis apskritai tuo nesidomi. Sekuliarizuotas žmogus yra įsitikinęs, kad savo gyvenimą ir savo istoriją jis puikiausiai pajėgia susikurti pats, be jokio Dievo pagalbos. O Dievo troškimo nesužadinsi proto išvedžiojimais! Vienintelis būdas yra parodyti, kad jis tikrai yra Tas, kuris duoda žmogui laimės pilnatvę.
Todėl mes ir turime liudyti savo gyvenimu tam vartotojiškos mąstysenos žmogui, kuris nepripažįsta nieko, kas neteikia jam naudos ar malonumo, kad tikrasis turtingumas slepiasi neturte, kad tikrasis džiaugsmas gimsta tyroje širdyje, kad tikroji laisvė pasireiškia klusnume ir kad galų gale žmogaus didybė priklauso ne nuo to, kiek jis sugeba sukaupti ar sunaudoti, bet nuo sugebėjimo apsieiti be daugelio dalykų ir mokėjimo dovanoti save kitiems. Mes turime mokytis “skelbti dvasios neturto ir širdies tyrumo grožį, išlaisvinantį tarnauti broliams bei seserims, ir klusnumo grožį, teikiantį meilės vaisiams ilgaamžiškumą” (Iš naujo pradėti nuo Kristaus 45).
e) Tiesioginis apaštalavimas.
Ne bet kokia apaštalavimo veikla reiškia, kad pašvęstas asmuo atlieka savo misiją. Jo veikla būtinai turi kilti iš klusnumo. O tas klusnumas – tai dalyvavimas Kristaus klusnume Tėvui, nes Bažnyčios, o tuo pačiu ir pašvęstųjų misija yra Kristaus misijos pratęsimas.
Kitas pašvęstųjų asmenų apaštalavimo veiklos bruožas: jų apaštalavimas turi būti visos bendruomenės reikalas. Apaštalaudamas vienuolis yra susijęs su savo institutu ne tik paprastu paklusnumu bendruomenės disciplinai. Tas ryšys yra paremtas tikėjimu, kad Dievas man skiria misiją per bendruomenę. Kaip misija yra neįmanoma be konsekracijos, lygiai taip neįmanoma ir be bendrystės, be ryšio su bendruomene. Jeigu man atrodo, kad bendruomenė trukdo mano apaštalavimui, tai yra ženklas, kad man reikia pakoreguoti savo apaštalavimą.
Negalima žiūrėti į apaštalavimą kaip į galimybę realizuoti save, “pasireikšti”. Taip, apaštalavimas leidžia pajusti savo reikšmingumą, gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą, bet tai bus tik pasekmė gyvenimo, visiškai atiduoto Kristaus dispozicijon. Visada turime turėti tą suvokimą, kad ne mes patys einame, bet esame siunčiami, kad nešame kitiems mums patikėtą brangų lobį, kuris mums nepriklauso, kad skelbiame žinią, kurią turime perduoti labai tiksliai, nė truputėlio neiškreipdami.
Mūsų meilė Dievui ir artimui apaštalaujant turi būti išreikšta dvejopai: malda ir išorine veikla. Kai meilė tikrai persunkia visą mūsų būtybę, nebelieka prieštaravimo tarp maldos gyvenimo ir apaštalavimo. Meilė tampa tuo vieninteliu mūsų pasirinkimo kriterijumi. Ji pasako: “Dabar klaupkis ir melskis”, o kitu atveju – “Kelkis ir eik dirbti”.
Ir dar į vieną dalyką svarbu atkreipti dėmesį: apaštalas neša Jėzų kitiems, o ne eina jo ieškoti kituose. Jeigu jis dar neatrado Jėzaus, kitiems nuneš tik save. O jo troškimas sutikti Jėzų kituose gali maskuoti perdėtą rūpinimąsi savo tobulėjimu. Tokiam “apaštalui” apaštalavimas būtų tik priemonė savęs realizavimui (šventumo pasiekimui), o kiti žmonės – tik įrankiai, kuriais jis pasinaudoja “nuopelnams gauti”. Taigi užuot ėjus pas kitus “iš meilės Jėzui”, daug svarbiau eiti pas juos “su Jėzaus meile”.
Jeigu ši užduotis – būti pranašais ir išganymo įrankiais – mums atrodo per sunki, tesustiprina ir tepadrąsina mus popiežiaus Jono-Pauliaus II žodžiai: “Naujasis amžius, naujasis tūkstantmetis atsiveria Kristaus šviesoje. Tačiau ne visi mato tą šviesą. Turime nuostabią ir reiklią misiją būti jos atspindžiu. Ši misija verčia mus suvirpėti iš baimės matant savo žmogiškąjį silpnumą, dėl kurio dažnai neatspindime šviesos ir esame dengiami šešėlių. Tačiau ši misija įmanoma, jei atsigręždami į Kristaus šviesą, mokėsime atsiverti malonei, darančiai mus naujais žmonėmis” (Nuovo milennio ineunte 54).
Parengė ses. Asta Venskauskaitė ACJ