Mieli broliai ir seserys Kristuje, kodėl karalius Dovydas iš karto pastebi turtuolio nuodėmę, bet nemato savo paties nuodėmės, kol pranašas jos neparodo? Kartą Jėzus paklausė: “Kodėl matai krislelį brolio akyje, bet nepastebi rąsto savojoje?” Kadangi turime nuolat su savimi gyventi, esame linkę ieškoti pasiaiškinimų ir pasiteisinimų: “Nusipelniau to, nes labai sunkiai dirbu…”. “Iš tiesų šiose aplinkybėse tai nėra nuodėmė…”. Juk daug patogiau ir saugiau užsimerkti prieš savo pačių nuodėmę, tuo pat metu pastebint visų kitų nuodėmes. Mes stengiamės nesileisti per daug giliai, kai atliekame sąžinės peržvalgą – juk daug lengviau pasilikti paviršiuje. Vienuoliniame gyvenime mums yra siūlomos tam tikros dvasinės pratybos, kurios gali padėti mums augti šventume. Iš šių pratybų visi galime šio to pasimokyti. Štai viena tokia pratyba yra dažna Išpažintis. Mano bendruomenėje mūsų gyvenimo regula siūlo tai daryti kas dvi savaites. Pasauliečiams puiki dvasingumo praktika būtų kas mėnesį atliekama išpažintis. Mes taip pat esame kviečiami kasdien atlikti sąžinės peržvalgą – kad po truputį šalintume ydas ir augintume dorybes, kad atpažintume, ar augame dvasiniame gyvenime, ar ritamės atgal. Vienuoliams taip pat rekomenduojamas dvasinis palydėjimas – galimybė gauti objektyvų, “iš šalies” žvilgsnį į mūsų dvasinį gyvenimą, nes juk taip lengva pradėti save apgaudinėti.
Evangelijoje Jėzus subara apaštalus dėl tikėjimo stokos. Jie manė, kad jei Jėzus miega per audrą, tai reiškia, kad Jam visai nesvarbu, jog jie gali žūti. Jėzus primena mums, kad Jis yra ir kad viską laiko savo rankose net tada, kai atrodo, kad Jo nėra arba kad Jis toli nuo mūsų. Laiške Žydams skaitome, kad Dievas yra „palaikantis savo galingu žodžiu visatą“ (Hbr 1, 3b). Pradžioje Dievas viską sukūrė per savo Žodį. Nuo tada Jam pakanka tik tarti žodį, kad išlaikytų buvime visą savo kūriniją. Turime pasitikėti, kad Dievas visa laiko savo rankose.
Popiežius Benediktas sako, kad mūsų bėda šiandien, ypač Europoje, yra tikėjimo stoka, nuovargis ir užsidegimo gyventi tikėjimu trūkumas. Kaip tik dėl to jis paskelbė Tikėjimo metus, kurie prasidės šių metų spalio 11-ąją – sutinkant 50-ąsias II Vatikano Susirinkimo metines. Šiais, Tikėjimo metais, ateinančių metų liepą vyks Pasaulinė Jaunimo Diena Rio de Žaneire, Brazilijoje. Tikėjimo metai baigsis ateinančių metų lapkričio 24-ąją Kristaus Karaliaus iškilme. Bažnyčioje, visuotiniame ir vietiniame lygmenyje, žinoma, bus daug įvairių iniciatyvų, skirtų sustiprinti mūsų tikėjimą.
Šį spalį taip pat vyks Vyskupų sinodo asamblėja Romoje, kurios tema “Naujoji Evangelizacija Krikščioniškojo Tikėjimo perdavimui”. Tai labai reikalinga tema mūsų pasauliui. Turime gerai pažinti savo tikėjimą, kad galėtume pilniau juo gyventi.
Mieli broliai ir seserys, šiandien susirinkę prie Pal. Jurgio Matulaičio kapo, trokštame augti tikėjime ir pilniau išgyventi savo atsidavimą Viešpačiui. Visi, kurie esame pakrikštyti, esame pašvęsti Viešpačiui šio sakramento galia. Buvome išlaisvinti iš gimtosios nuodėmės, tapome Bažnyčios nariais ir Dievo vaikais. Kai kurie iš čia esančiųjų pagilinome šį Krikšto pasišventimą pasirinkdami pašvęstąjį gyvenimą. Mes sudėjome skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus Viešpačiui, kad giliau išgyventume savo pasišventimą
Ką Palaimintasis Jurgis norėtų mums pasakyti šiandien, prieš mums grįžtant kiekvienam į savo namus? Kokie turėtų būti mūsų prioritetai? Maždaug prieš šimtą metų jis kaip tik dirbo Marijonų vienuolijos, mano vienuolinės bendruomenės, atnaujinimo darbus. Vienuolija tuo metu buvo bemaž išnykusi dėl persekiojimų. Savo dienoraštyje jis užrašė, kad mūsų pašaukimo centras ir esmė turi būti tai, kad kiekvienas laisvai ir visiškai savęs atsižadėdamas, atsiduotų ir pasišvęstų Bažnyčiai. Jis kvietė vienyti ir organizuoti žmones, mokyti ir ruošti juos, kad galėtų padėti viską atkurti ir atnaujinti Kristuje. Mes visi, vienuoliai ir pasauliečiai, galime prisidėti ir atlikti savo vaidmenį tarnaudami Bažnyčiai. Jis nurodė, kad jei norime būti geri įrankiai Dievo rankoje, turime pirmoje vietoje statyti savo dvasinį augimą ir asmeninį šventumą. Dievas ir Jo garbė, o ne kas nors kita, turi būti mūsų gyvenimo centras. Taigi, mūsų darbas dėl Bažnyčios reikalauja, kad darytume ką galime geriausio. Mums, vienuoliams, tai reiškia taip pat ir disciplinos, tvarkos ir mūsų bendruomenės dvasios išlaikymą.
Prašykime Šventąjį Tomą Akvinietį, kurį šiandien minime, melsti už mus, kad augtume tikėjime ir pasišventime Viešpačiui. Ir prašykime savo Švenčiausiąją Motiną Mergelę Mariją mokyti mus, kaip laikyti visus dalykus savo širdyse, kad galėtume svarstyti juos ir atpažinti Dievo ranką visame kame.