Latina-Terracina-Sezze-Priverno vyskupija
AŠ JUS DRAUGAIS VADINU
Ganytojo laiškas 2010 metų Velykoms
Velykos – nukryžiuotos ir prisikėlusios Meilės šventė. Meilės, kuri mūsų priimta ir išgyventa suteikia ir mums galimybę mylėti taip, kaip moko Evangelija. Tai iš šios Meilės kyla krikščioniška draugystė. Juk pats Viešpats mus pavadino draugais, pasirinkdamas kiekvieną iš mūsų. Jo išskirtinės meilės ženklas – tai, kad jis paskelbė mums viską, ką girdėjo iš Tėvo, ir mus išsirinko bei paskyrė, kad neštume gausių, išliekančių vaisių (plg. Jn 15, 13-17). Būtent todėl, kad Viešpats mus pašaukė gyventi draugystėje su juo, jis moko mus būti draugais ir tarpusavyje. Yra keletas draugystės rūšių: broliška draugystė, tvirtai suvienijanti vienas kitam gera linkinčius žmones; santuokinė draugystė, jungianti sutuoktinius; pašvęstųjų draugystė, rišanti visiškai atsidavusius Viešpačiui asmenis. Tačiau krikščioniškoji draugystė, nors ir skirtingai išreikšta, visada yra evangelinis “Mes”, kuris įsišaknija, auga ir neša vaisius Bažnyčioje kaip bendrystėje.
– Žinome, kad krikščioniškoji draugystė kyla iš Meilės, kuri sako Tiesą ir elgiasi pagal Tiesą, nes ją apšviečia ir palaiko Evangelija. Todėl draugystė yra krikščioniška tik jei ji gimsta ir bręsta iš paklusnumo Dievo Žodžiui, jei ją saugo ir pripažįsta Bažnyčia. Šiuo klausimu Jėzus yra kategoriškas: esame Jo draugai ir todėl draugai tarpusavyje, jei darome, ką Jis mums įsako (Jn 15, 14). Tai Jo Žodis, priimtas ir išgyventas drauge, mus apšviečia ir padaro laisvus (Jn 8, 32). Jėzus – Žodis tapęs kūnu mums parodo Tėvo veidą ir atskleidžia, kas esame mes patys. Todėl tik Jame kiekvienas pilnutinai gali suprasti, “kas” jis yra, “ką” yra pašauktas nuveikti ir “kaip” gali atlikti jam patikėtą misiją! Taip gyvendamas jis išmoksta suprasti ir kitą žmogų, tampa jo bendrakeleiviu bendrame pašaukime į šventumą.
Taigi, draugystė, išgyvenama pagal Evangeliją, visada “atskleidžia” draugų giliausią tapatybę ir pašaukimą, todėl ji tampa brangia “vienas kito pažinimo mokykla”. Kai mus palaiko “gera sąjunga” su kitu žmogumi, mes ne tik geriau ištiriame savo vidų, bet ir išmokstame meno suprasti kitą bei matyti save jo akimis. O žvilgsnis “iš šalies” yra be galo svarbus, norint įžvelgti savyje teigiamus ir neigiamus dalykus, kurių kitaip nepastebėtume. Todėl krikščioniškoji draugystė yra toji gyvybinė erdvė, kurioje kiekvienas vis plačiau ir giliau išmoksta suprasti save, suprasti kitus ir leistis suprantamas kitų.
– Deja, galioja ir priešinga tiesa: “kai sumažėja meilė, užgęsta ir širdies nuovoka”, tai yra, sugebėjimas išklausyti, suprasti, išsipasakoti. Taip patenkama į užburtą neurotinio nenuoširdumo ratą.
Kiek kartų atlikdamas kunigišką tarnystę esu su kartėliu stebėjęs žmones, įklimpusius klaidingoje laikysenoje ir užtrenkiančius duris nuoširdžiam pokalbiui! Susidarydavo įspūdis, kad mano balsas nepasiekia jų “giluminio Aš”: man atrodydavo, kad tas žmogus lieka apsigaubęs nepralaidžia “psichologine kapsule”, kuri jam neleidžia išgirsti ir suvokti tikrosios žodžių prasmės. Dėl to jis pasidaro nepajėgus pažvelgti į save, išsakyti, ką jaučia, ir dovanoti save kitam. Tokiais atvejais tikras draugas ištvermingai myli ir moka laukti, nepailsdamas, tvirtai stovėdamas tiesoje, palaikomas nepalaužiamos vilties, kad su Dievo pagalba anksčiau ar vėliau atsivers plyšys sienoje, kuri šaukia “Ne”.
– Be to, man vis labiau aiškėja, kad kai draugai kivirčijasi, tai niekada neatsitinka todėl, kad atsirado “didelių” problemų, bet todėl, kad meilė tarp jų pasidarė “maža”. Juk jeigu meilės “ūgis” būtų didesnis už sunkumus, su kuriais ji susiduria, tie sunkumai būtų išnagrinėti ir įveikti, išvengiant draskymosi ir priešiškumo. Susiskaldymas visada yra meilės “deficito” sūnus. Laivas, užplaukęs ant seklumos, rodo ne tik tai, kad jis yra didelės talpos, bet ir tai, kad vandens lygis yra žemas: juk jeigu būtų radęs gilesnius vandenis, būtų sparčiai nuplaukęs, nepaisant savo dydžio, į saugų uostą. Todėl, kai susiduriu su iš pažiūros nepagydomais nesutarimais tarp “artimų” žmonių, kuriems gresia pavojus tapti “tolimais”, visada patariu “visų pirma” pradėti nuo augimo tarpusavio meilėje (pašalinant egoizmo balastą ir padidinant palankumo vienas kitam lygį) ir tik “po to” žengti į diskusijų ir veiksmų pasirinkimo kelią, kad būtų pasiektas, gal ir skausmingas, bet teisingesnis ir visiems priimtinas sprendimas. Ir todėl, kuo sunkesnė problema, kurią reikia įveikti, tuo daugiau reikia Meilės: štai kodėl kiekviename sunkume visada yra kvietimas (dažnai neįsisąmonintas, tarsi šauksmas vien širdyje) į didesnę Meilę, pasiruošusią už draugus atiduoti gyvybę (Jn 15, 13).
Tinkamai, o tai reiškia sutartinai (gal ir per kančią) ieškant “išeities kelio”, įveikti sunkumai subrandina meilę ir tuo pačiu augina draugystę, padarydami ją dar tvirtesnę ir dar gražesnę. Tikroji draugystė moka pasinaudoti viskuo, tiek nuomonių sutapimu, tiek tarpusavio “trintimis”, kadangi nepasiduodama baimei ir nekantrumui stengiasi patiekti didesnę altruizmo ir atsidavimo “dozę”. Taip ji atspindi ramią žemdirbio laikyseną. Jis žino, kad net ir žiema su savo šalčiais ir sniegu prisideda prie būsimo derliaus gausumo.
– Kiekvienas iš mūsų yra tiek sau, tiek kitiems slėpinys, tik dalinai atsiskleidžiantis šiame gyvenime. Todėl būtų klaida iš gražios draugystės tikėtis mažos “žemiškojo rojaus” kopijos. Kaip tik reikia apsiginkluoti evangeliniu realizmu, kad įvertintume kito asmens dorybes, bet taip pat kad pakeltume jo trūkumus, dažnai net ir labai sunkius. Nes kol gyvename žemėje, net ir tvirčiausioje draugystėje žydi džiaugsmas ir ji teikia pasitenkinimą, tačiau joje neišvengiami ir nusivylimai. Taip yra todėl, kad derlingoje krikščioniškos draugystės žemėje kartu su gerais javais išauga ir trūkumų bei klaidų raugės (plg. Mt 13, 24-30).
Kiekvienas iš mūsų esame kaip Mėnulis – turime šviesiąją ir tamsiąją pusę. Paprastai sau ir kitiems mes rodome tą pusę, kurią geriau matome ir pažįstame. Tačiau anksčiau ar vėliau aplinkybės priverčia atskleisti ir šešėlio supamą sritį. Kai tai įvyksta, pasireiškia tie mūsų aspektai (mąstysena, jausmai ir elgsena), kurie trikdo ir sukelia nepatogumus kitiems. Situacija tampa dar skausmingesnė, kai nusivylimą iššaukia mylimas žmogus, į kurį buvo sudėti dideli lūkesčiai. Tada išgyvename skaudų pasimetimą ir norisi sakyti: “tas žmogus pasikeitė, jis nebėra tas pats”. Bet iš tikrųjų asmuo, kuriam metamas toks nepripažinimas, yra toks pat, kaip pirma. Pasikeitė tik santykių perspektyva, kuri atskleidė tai, kas jau buvo, bet išlikdavo nematoma, paslėpta “pažinimo tamsos”.
Krikščioniškoje draugystėje labai svarbu išmokti ne tik spręsti konfliktus (kurie gali būti netgi išganingi), bet ir pritaikyti “evangelinius metodus”, kad jie būtų tinkamai įvertinti ir perkeisti į dar didesnį pasitikėjimą ir dar tvirtesnius ryšius. Tais sunkiais momentais būtina pasitelkti meilę, kuri atleidžia, kuri pradeda iš naujo ir kuri atsveria: taip atsitinka kūne, kai vieno organo sutrikimai yra kompensuojami “padidintu” kitų organų “darbu”. Yra pastebėta, kad tarpusavio santykiuose gailestingumas yra lyg grynas oras: kai jo pradeda stigti, draugystė uždūsta; jei jo yra pakankamai, viskas klostosi puikiai. Todėl tikras draugas niekada nepasiduoda, nes jį palaiko įsitikinimas, kad “pasėta meilė anksčiau ar vėliau sužydės”(Raoul Follereau).
– Kas gyvena meile, trokšta draugui Gėrio, o tai reiškia, ieško to, kas jam padeda įgyvendinti savo “giluminį pašaukimą”, kurio esmė – tobula vienybė su Tėvu, per Jėzų, Šventojoje Dvasioje. Tad tikras draugas myli Dievą kitame žmoguje ir kitą žmogų Dieve, būdamas įsitikinęs, kad jeigu stengiamasi drauge atsiverti absoliučiam Gėriui, tada užtikrinami ir nenykstantys žmogiškieji turtai.
Ši meilė, išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios (plg. Rom 5,5), savo genetiniame kode turi įspaustą antspaudą “amžinai”. Nes ji nėra jausmas su pertrūkiais, kuris įsižiebia, susilpnėja arba užgęsta, priklausomai nuo aplinkybių, bet norėjimas gero – ištvermingas (nes atlaiko visas darganas) ir ištikimas (nes prilygsta “bendrystės sutarčiai”, pasirašytai Viešpatyje). Be to, ši meilė yra dovanai duodama, nes, nors ir siekdama atsako, ji neišrašinėja “egocentrinių skolos raštų”, jos nesuvaržo apribojančios sąlygos. Tai neišsenkanti meilė, nes ji liejasi be paliovos, įveikdama viską ir kas beatsitiktų.
Savaime suprantama, kad tokia meilė mums yra nepasiekiama, nes žmogaus širdies šaknys pačios neprasiskverbia iki amžinos ir begalinės Meilės klodų. Priešingai, žmogiška meilė patiria jausmų “sezoniškumą”ir yra ribotos apimties, nes ji pažįsta labai intensyvius momentus, bet taip pat ir užtemimus; ji susikoncentruoja prie keleto asmenų, bet palieka daugybę nuošalyje; ji atsako į patirtą meilumą, tačiau atmeta įkyrius žmones; ji “jaučia” labai karštai, bet taip pat labai kandžiai “išlieja apmaudą”.
Kas norėtų kurti draugystę ne ant savo charakterio smėlio, bet ant Dievo ištikimybės uolos (plg. Lk 6, 46-49), turi vis papildyti savo meilę nukryžiuota ir prisikėlusia Meile (plg. 1 Jn 4, 16), ta, kurios pasisemiame Velykose ir kuri trykšta iš įsčių Motinos Bažnyčios, evangelinės Draugystės Namų ir Mokyklos.
Todėl jei nori iš rimtųjų mylėti ir kurti bendrystę, kuri nesusidėvi per laiką, mylėk, kaip Jėzus mus mylėjo (plg. Jn 13, 34). Tai, be abejo, neįmanoma tau, bet ne Dievui (plg. Mt 19, 26). Tad leiskis mylimas Viešpaties, atsiverk Jo malonei ir mylėk Kristaus širdimi: mylėk su Meile!
– Krikščioniška draugystė visada yra asmeninio ir bendruomeninio augimo patirtis. Ten, kur gyvenama širdies ir sielos vienybėje (plg. Apd 4, 32), kartu žengiama į evangelinę pilnatvę – krikščioniškąją ir žmogiškąją. O tai pirmiausia reikalauja nusiteikimo kartu ieškoti skurdo arba neigiamybių zonų, kad jos būtų sumažintos ir įveiktos. Kelionėje į tobulumo kalną nėra nieko nekainuojančių tiesių kelių: nekopiama aukštyn, jei nenusimetama egoizmo našta. Todėl nėra kilimo aukšyn be askezės. O tai reikalauja visų pirma su nuolankumu, bet ryžtingai priimamo ir dovanojamo broliško įspėjimo. Viskas gali tapti malone, jeigu persunkiama ir perkeičiama Kristaus Velykose.
Tačiau draugystė yra naudinga ir tam, kad sutvirtėtų ir augtų tai, kas gera: žinome, kad pasidalinta našta palengvėja, o pasidalinta sėkmė padidėja. Todėl krikščioniška draugystė (kuri laikosi Karalystės “ekonomijos” dėsnių) yra geriausias asmeninių turtų “investavimas”: per brolišką bendrystę “gerieji talentai” pasidaugina su labai aukštais “dvasinių palūkanų” procentais (plg. Mt 19, 29), kurių negalėtų užtikrinti joks, net ir pats protingiausias, individualus administravimas. Be to, krikščioniškoji draugystė malonės veikimo dėka sugeba suteikti “daugiau” ir to, kas be bendrystės neišvengiamai būtų pasmerkta likti “mažiau”.
Šiuo atžvilgiu būtų gera, kad draugystėje laikas nuo laiko būtų atliekamas “bendruomeninis patikrinimas”. Kiekvienas turėtų paklausti: “Kiek aš tapau geresnis tavo dėka? Kiek tu tapai brandesnis su mano pagalba? Kiek mūsų tarpusavio draugystė padėjo mums geriau ir artimiau sekti Viešpačiu?”
Šiais “ištyrimo dialoguojant” momentais, jeigu leidžiamės vedami Velykų Dvasios, nustembame pamatę, kokį kelią nuėjome kartu. Tada dėkojame Dievui už trūkumus, kurie liko už nugaros, ir už pergales, kurios palaipsniui buvo pasiektos, ištvermingai pagelbstint vienas kitam!
– Kad draugystė būtų tokia, ji turi visiškai harmonizuotis su Velykomis, nes ji neįmanoma be meilės, kuri moka kentėti; meilės, kuri nesitraukia blogio akivaizdoje, bet ir toliau eikvoja save trokšdama Gero, net jeigu reikia savęs išsižadėti.
Kiekviename žmonių bendravime, ypač jeigu jis trunka ilgesnį laiką, visada atsiranda priežasčių mylėti mažiau arba visai nebemylėti. Tačiau, kad ir kokie pagrįsti būtų šie motyvai, jie neturi “Pagrindo”, jeigu vertinimo kriterijumi paimsime nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties Išmintį. Kenčianti meilė niekada nėra iššvaistyta veltui, kaip tik, ji yra be galo vertinga: ji apvalo, subrandina, išprašo iš Dievo tokių malonių, kurios kitu būdu nebūtų suteiktos. Tik tokia meilė – tikinti, kupina vilties moka atpažinti kaip Dievo dovaną kryžiaus ženklą, įspaustą kiekvienoje kančioje, ir yra pasiruošusi pakartoti su Viešpačiu Velykų Amen. Iš šito “Taip”, kuris yra Marijos “Tebūnie” aidas, ištrykšta mokanti prisikelti meilė, meilė, kuri įveikusi eilinį sunkumą, ir vėl dovanoja save su džiaugsmingu dosnumu, su dar didesniu įsitikinimu ir uolumu, negu pirma. Tai artimo meilė, kuri kasdien rašo eilinio herojiškumo istorijas, žmonėms dažnai nežinomus, bet Dievo akivaizdoje spindinčius puslapius. Prieš kiek laiko perskaičiau mane pritrenkusią frazę: siela neturėtų vaivorykštės, jei akys neturėtų ašarų. Būtent taip ir yra: kai nukryžiuotą meilę perveria Velykų Dvasios Šviesa, įvyksta stulbinantys dalykai ir nutinka “stebuklai”. Ir nepamirškime, kad patys nuostabiausi stebuklai (nors ir mažiau matomi) yra tie, kurie įvyksta žmonių širdyse.
– Paskutinis pasvarstymas, apibendrinantis aukščiau išsakytas mintis: giluminė jėga, kuri teikia dinamiką kiekvienai krikščioniškai draugystei, yra meilė-Bažnyčia, kadangi bet kuri bendrystės patirtis gimsta ir auga Bažnyčioje ir kaip Bažnyčia. Ir kiekviena autentiška draugystė turi Bažnyčios veido bruožus, nes yra jos dukra. Kaip vieną iš esminių jos bruožų norėčiau paminėti universalumą, tai yra, visišką atvirumą kitiems. Krikščioniška draugystė nekasa griovių, bet tiesia tiltus. Nors ir ribota savo sudėtimi, ji turi “katalikišką” sielą, plačiai atlapotą pasauliui. Jos tapatybę išreiškia tokia formulė: “draugai tarpusavyje, kad tarnautume visiems”, taip, būtent visiems, neišskiriant nė vieno. Jeigu “vidinė” draugystės erdvė pasižymėtų chronišku nesuderinamumu su kitais, “išoriniais” žmonėmis (tais, kurie nepriklauso draugiškam “Mes”), tai būtų ženklas, kad tą draugystę apraizgė trumparegiška mąstysena ir nesveiki ryšiai, kurie susiaurina arba visiškai paneigia priimančią ir pasiaukojančią Velykų logiką. Užkietėjusio “uždarumo” diagnozė (kad ir kaip sumaniai “pateisinta”) visada reikalauja rimtos gyvenimo peržiūros ir veiksmingos evangelinės terapijos.
Taigi, krikščioniška draugystė yra tiek tikra, kiek ji yra Bažnyčia ir kuria Bažnyčią, tai yra, kiek išreiškia ir stato tikinčiųjų Bendruomenę, kurioje gyvena Viešpats, šeimą, kuri yra broliška ir kaip tik dėl to svetinga ir misionieriška.
Visiems ir kiekvienam linkiu, kad šios Velykos būtų ypatinga proga pradėti, atnaujinti arba sustiprinti krikščioniškos draugystės kelionę, kad šeimose, bažnytinėse bendruomenėse ir visuomenėje neliktų nė vieno, kuris nesijaustų mylimas, kad galėtų pamilti save ir kitus taip, kaip Nukryžiuotasis ir Prisikėlęs Jėzus. Jeigu jis yra Draugas, padarantis mus draugais, taip pat tiesa yra tai, kad evangelinė draugystė apreiškia mums jį kaip Draugą ir leidžia pajusti jo artumą.
Susitikimas su Meile, kuri nugalėjo mirtį tepadaro mus liudytojais gyvenimo, kuris iki pabaigos bus ramus ėjimas link Bendrystės – dieviškos ir žmogiškos. Ir tada, kai nuskambės skirtoji valanda, patirsime savyje “džiaugsmą keliauninko, kuris užriša kelionmaišį, o už aprasojusio lango pasirodo pirmieji aušros spinduliai” (G. Marcel).
Su Šventom Velykom!
+ Giuseppe Petrocchi
Vyskupas