Atėjo turbūt pats gražiausias Liturginių metų laikas – Adventas.
Gražiausias, nes Adventas – tai laukimas, Adventas – tai rūpestingas ruošimasis,
Adventas – tai dalinimasis. Laukti yra nuostabu.
Vargas tam, kuris nieko nelaukia: viduje jis jau miręs, neturi vilties, negyvena šio laiko,
kuris mus skiria nuo Kalėdų, laukdamas įvykio, kuris gali pakeisti mūsų širdis, mūsų gyvenimą,
gyvenimą tų, kurie yra šalia mūsų, mūsų tautiečių, viso pasaulio gyvenimą!
Vargas tam, kuris yra įsitikinęs, kad pasaulis visada žengs tuo pačiu keliu,
kad nieko neįmanoma pakeisti, kad neapsimoka net pradėti ką nors daryti…
Vargas mums, jei nieko nesitikime, pasitenkiname tuo trupučiu, ką turime,
kai Viešpats nori pripildyti mūsų rankas, mūsų gyvenimą,
nori ištraukti mus iš apatijos ir nuobodulio,
nori matyti mus laimingus, švytinčius, besidžiaugiančius.
Netikime, kad tai įmanoma? O juk yra tokių įvykių, kurie atsitinka,
nors mūsų akims tai atrodo neįmanoma, tarsi iš paklusnumo Tam, kuris visa sukūrė.
Prisiminkime kūdikio gimimą, pražystantį žiedą, saulės patekėjimą…
Tai nejaugi Dievas nesugebėtų, jeigu mes leisime ir to prašysime,
perkeisti mūsų apatišką širdį į naują, trokštančią mylėti?
Mylėti Dievą, o tai savaime išmokys mylėti brolius, ne tik atsitiktine šykščia išmalda,
bet pilnai atverta širdimi, visa savo būtybe, iki pasiaukojimo už juos,
kad jie turėtų gyvenimą.
Ir kas gi padarys visa tai mumyse? Suvokimas, kad Dievas būtent taip pasielgė su mumis,
kai mes buvome (o gal tebesame) jo priešai ir kaltintojai.
Jis, Dievas, tampa žmogumi, kad išgelbėtų mūsų gyvybę
ir dovanotų mums ramybę ir džiaugsmą.
Nejaugi mes nepadarysime to savo broliams?