Fr. Antonio Scabio, ofm
1. Du vienas kitam priešingi bendruomenės modeliai
Pirmasis klausimas, kurį galime užduoti sau apie bendrą gyvenimą, būdingą pašvęstiesiems, yra toks:
- Kodėl esame kartu?
Arba labiau asmeniškai galime klausti savęs:
- Ko ieškau, kai esu su kitais?
Radęs atsakymą į šį klausimą, remdamasis savo gyvenimo patirtimi, pailiustruosiu dviem pavydžiais, gal šiek tiek perdėtais, bet jie padės mums apmąstyti galimus bendruomeninio gyvenimo modelius: pirmasis yra taisyklių laikymosi bendruomenė; antrasis – savęs realizavimo bendruomenė. Pažvelkime iš arčiau į šiuos du modelius ir jiems būdingus aspektus.
A. Taisyklių laikymosi bendruomenė
Šiame modelyje atskirų asmenų poreikiai pajungiami ir pritaikomi prie bendruomenės poreikių.
Svarbu, kad kiekvienas: atliktų savo vaidmenis, priskirtus jam „iš viršaus“, ir prisitaikytų prie jų.
Tai toks bendruomenės gyvenimo būdas, kai nustatomos tam tikros nerašytos taisyklės:
- kiekvienas turi gerbti kitų jo atžvilgiu turimus lūkesčius ir juos įgyvendinti
- nuomonių skirtumai yra neleistini, netgi laikomi skandalingais nukrypimais
- bendruomenė nusprendžia, kaip interpretuoti ir vertinti tai, kas vyksta.
Paprastai tokios bendruomenės labai stipriai pabrėžia nuostatą padėti vienas kitam ir buvimą kartu. Tačiau tai yra tariamas tarpusavio palaikymas, kuriam būdinga:
- Labai stiprus priklausymo institutui jausmas
- Išoriškai tvirtas grupės sutelktumas
- Bendruomenė atrodo tobula
- Gerai sutvarkyta bendruomenės struktūra
- Kiekvienas turi savo vaidmenį
- Atrodo, kad visi gyvena tuo pačiu esminiu idealu.
Tačiau visame tame trūksta asmeninio tapatumo. Į jį žiūrima kaip į grėsmę sistemai. Bet kadangi grupės tapatumas negali atstoti asmeninio tapatumo, todėl asmuo patenka į krizę: jis nėra įpratęs mąstyti savo galva, tad kai gyvenimo aplinkybės priverčia tai daryti, nepasitiki tuo, kaip jis jaučia, suvokia ir ką galvoja.
Bendruomenėje, kur viskas funkcionuoja struktūros vardan, gyvenantis žmogus jaučiasi supančiotas taisyklių, prie kurių atsiradimo jis neprisidėjo.
Tokioje atmosferoje žmogus autoritetų atžvilgiu jausis silpnas, mažas ir psichologiškai linkęs laikyti save žemesniu.
B. Savęs realizavimo bendruomenė
Šiame modelyje į bendruomenę žiūrima per asmeninių poreikių prizmę: beatodairiškai pabrėžiamas individas, atskiras asmuo, per mažai atsižvelgiama į instituciją. Tai pirmojo modelio priešingybė. Grupė egzistuoja ne dėl bendruomenės gerovės, bet išimtinai tik dėl atskiro asmens gėrio ir augimo.
Bendruomenė tarnauja atskiram asmeniui:
- Ji turi pasirūpinti, kad kiekvienas individas realizuotų visus savo asmeninius poreikius.
- Apaštalinė veikla visada turi atitikti asmeninius sugebėjimus ir leisti jiems išsiskleisti.
- Bendruomenė yra gerai funkcionuojanti, jeigu visus savo narius padaro laimingus.
Didysis šio modelio pranašumas – tai, kad jis atvedė į krizę taisyklių laikymosi bendruomenę ir skatino gyvenimo bendruomenę:
- su kiekvienu turi būti elgiamasi asmeniškai, pagal jo augimo ritmą,
- asmuo yra daug vertingesnis už struktūrą.
Jei ši tendencija tampa vienintele, gali nuvesti į priklausymo institutui jausmo praradimą, nes institutas patikimas tik tada, kai tarnauja atskiram nariui ir pritaria “jo” pasirinkimams, “jo” taisyklėms, “jo” reikalams.
Tokioje perspektyvoje labai lengvai individualumo jausmas virsta individualizmu: daug žmonių, kurie gyvena kartu, bet yra “neliečiamieji” ir greit įsižeidžia, vos tik susiduria su tuo, kas gimė ne iš jų iniciatyvos.
Tarpusavio santykiai taip pat bus individualistiniai: esame kartu, bet iš esmės svarbu, kad tu būtum dėl manęs. Vertybės nebėra bendro gyvenimo tikslas, bet proga arba pretekstas kurtis išskirtinėms išrinktųjų grupėms, uždaroms, sudarytoms tik iš mūsų ir „mūsiškių“, o kiti tarsi neegzistuotų.
Iškyla esminis klausimas: ar bendruomenė yra dėl asmens, ar asmuo yra dėl bendruomenės?
Bendruomenė yra dėl vertybių!
2. Bendruomenė dėl Dievo Karalystės
Evangelijos perspektyvoje bendruomenė yra vieta, kurioje ją sudarantys nariai įsisavina Dievo Karalystės vertybes ir išeikvoja dėl jų save.
Tad bendruomenė yra pašaukta būti transcendencijos (išėjimo iš savęs, savęs pranokimo) vieta.
Bendruomenės tikslas – ne tik būti kartu, bet būti kartu tam, kad įsigilintume į savo pašaukimo uždavinį ir kurtume Dievo karalystę.
Bendruomenė yra veiksminga tiek, kiek padeda pranokti save: skatina mylėti Dievą visa širdimi, visu protu, visa valia ir tam atiduoti visą save.
Šia prasme bendruomenė gali padėti nariams suvokti savo tapatumą.
Kalbėdami apie tapatumą, turime galvoje sugebėjimą išlaikyti vidinę vienovę ir tęstinumą bėgant laikui bei keičiantis aplinkybėms ir sugebėjimą išsiugdyti bei stiprinti ištikimybę tikrove paremtai vertybių sistemai.
Bendruomenė yra tapatybės lopšys, ji turi padėti asmenims suvokti, kas jie yra ir kokie yra tikslai, kurių turi siekti. Bendruomenė save pateisina ne todėl, kad padeda žmonėms patenkinti savo poreikius, ir ne todėl, kad išmoko tam tikros “laikysenos”, kitaip sakant, padeda būti “bendraujančiais” asmenimis.
Bendruomenė save pateisina, kai leidžia savo nariams teisingai pažinti save ir vertybes, dėl kurių verta išeikvoti savo gyvenimą ir prarasti save dėl Evangelijos.
3. Keletas svarbių principų
Prieš pradedant kalbėti apie bendruomenės dinamiką, štai keletas esminių principų apie bendruomeninio gyvenimo prigimtį.
-
Bendruomenė yra normomis paremta grupė, vedama troškimo aukotis.
Peržvelkime kai kuriuos normomis paremtos grupės ir socialinės grupės bruožus.
Normomis paremta grupė:
- jungia žmones, kurie remiasi ne savo pačių nustatytomis vertybėmis;
- jie sutinka būti tų vertybių sąlygojami.
Socialinė grupė:
- skatina asmeninių interesų ir poreikių vystymąsi;
- kuria vienas kito priėmimo atmosferą;
- savarankiškai nusprendžia, kokie bus jos įstatai;
- gyvuoja tol, kol pasitarnauja savo nariams ir patenkina juos.
Į bendruomenę neturi būti žiūrima narcizistiškai: susiburiame ne dėl savęs, bet dėl Dievo Karalystės. Tada buvimo kartu tikslas yra paprastą susibendravimą perkeisti į pasiaukojančią ir nesuinteresuotą meilę. Tai reiškia ne vieno ėjimą link kito ir tiek, bet ėjimą link sandoros su Dievu ir Kristaus sekimo.
Tai reikalauja dviejų svarbių pretenzijų atsižadėjimo. Pirmoji – kai atmetamas bet koks reikalavimas, kuris ateina iš apačios. Tarsi bendruomenės nariai turėtų tik pareigą leistis modeliuojami iš viršaus (taisyklių laikymosi bendruomenė). Antroji pretenzija – kad bendruomenė turėtų patenkinti visus savo narių poreikius ir reikalavimus (savęs realizavimo bendruomenė).
Taigi, vienuolinė bendruomenė yra kviečiama atpažinti ir įvertinti atskirų narių poreikius ir reikmes: tai, kas padeda augti ir veda pasiaukojimo link, turi būti palaikoma; visa kita turi būti atsakyta teisingai pagrindžiant. Bet visada reikalingas atpažinimas ir įvertinimas.
-
Broliška bendruomenė – nuolatinio ugdymo Kristaus sekimui vieta
Būtų absurdas galvoti, kad tik ugdymo bendruomenės turi teisę formuoti nepatyrusius asmenis, o kitose bendruomenėse žmonės jau įgyja teisę būti neliečiami.
Privalome suteikti kitiems galimybę veikti mūsų gyvenime. Jeigu priimame principą, kad pasirinkimus turime daryti atsižvelgdami į vertybes, o ne į savo poreikius, tada turime priimti ir pasekmę, kad bendruomenėje niekas negali teikti kulto savajam aš.
Todėl neturėtume pernelyg susierzinti, kai kiti turi mums ką pasakyti apie tai, kaip mes darome pasirinkimus.
Jono Pauliaus II posinodinė apaštalinė adhortacija “Vita consecrata”
«Nuolatinis ugdymas (…) yra esminis vienuolinio pašventimo reikalavimas. Formavimo procesas, kaip jau sakyta, nesibaigia pradine faze, kadangi dėl žmogiško ribotumo pašvęstasis asmuo niekad negalės laikyti baigtu kūrimo to naujojo žmogaus, kuris kiekvienoje situacijoje patiria savyje paties Kristaus jausmus. Todėl pradinį ugdymą turi sutvirtinti nuolatinis ugdymas, kurdamas žmogaus nusiteikimą leistis formuojamam kiekvieną savo gyvenimo dieną. (…)
Jokioje gyvenimo fazėje žmogus negali jaustis toks saugus ir uolus, kad jam nebereikėtų stengtis išsaugoti ištikimybę, taip pat nėra tokio amžiaus, kuris leistų manyti, jog brendimo procesas jau yra baigtas. » (VC 69).
4. Keletas klausimų:
- Ar esu nusiteikęs leisti, kad man nurodinėtų vertybės? Evangelija, regula…
- Ar esu nusiteikęs tai daryti ir tada, kai tas vertybes man pateikia kiti?
- Ar sutinku eiti ten, kur pats iš savęs nenorėčiau?
- Ar sutinku daryti tai, kas man nepatinka?
- Ar sutinku daryti tuos dalykus ne iš prievartos, bet laisvai priimdamas brolio tarpininkavimą, net ir tada, kai tas brolis nėra man malonus?
Ne kiekvienas mūsų noras yra tikras gėris. Negalima laikyti “charizma” to, kas yra psichologinis poreikis arba tik emocinis troškimas. Ne visa tai, ką jaučiame kaip gera, tikrai yra gėris mums ar bendruomenei. Labai dažnai nutinka, kad pristatome kaip dvasinius ar pastoracinius poreikius tokią elgseną ir reikalavimus, kurie yra paprasčiausias šalinimasis nuo kitų arba lengvesnio kelio ieškojimas. Kartasi savo bendruomenėse mes leidžiame sau reikalauti tokių laisvių ir individualizmo, kurių pasaulietis, gamyklos darbininkas, verslininkas ar šeimos tėvas jau seniai turėjo atsisakyti.
5. Išvados:
- Bendruomenė yra savęs peržengimo vieta, kai kiekvienas narys:
- yra nusiteikęs būti sąžiningas savo atžvilgiu,
- atsisakydamas laikyti save tobulu,
- priimdamas kitų pagalbą, kad atpažintų, ko iš tikrųjų Dievas nori iš jo.
Klausimas: kiek iš mūsų yra pasiryžę leistis padedami, kad galėtume augti?
Asmeninis brandumas:
- Bendruomenė, kurioje brandžių narių yra daugiau negu nesubrendusių, labiau skatins augimą: subrendę asmenys gali prisidėti prie grupės brandumo; kas yra pats suaugęs, gali padėti augti kitiems.
Bendruomenės brandumas:
- Harmonija tarp grupės siekių ir antgamtinių vertybių, dėl kurių grupė egzistuoja ir veikia.
- Grupės siekiai yra priemonės pasiekti pagrindiniam tikslui – vienybei su Dievu ir Kristaus sekimui.
- Bendruomenė yra brandi, kai tampa tramplinu nariams, kad jie pasinaudodami turimomis priemonėmis galėtų pasiekti evangelines vertybes.
Vienuolinės bendruomenės egzistavimo prasmės nerasime joje pačioje – jos veikloje, jos reguloje, buvime kartu…
Vienuolinė bendruomenė save pateisina, tik jeigu visa tai yra priemonės realizuoti vertybėms, kurios pranoksta bendruomenę.
Vienuolinės bendruomenės tikslas nėra jos pačios išgyvenimas. Jos narių įsipareigojimas pranoksta bendruomenės gyvavimą, nes yra susijęs su evangelinėmis vertybėmis, kurios yra daug platesnės ir ilgaamžiškesnės už grupės ribas. Tai reiškia, kad evangelinis įsipareigojimas turi išlikti nepaisant grupės pasikeitimo ar išnykimo, nes yra nukreiptas į vertybę, kuri yra viršesnė už grupę, ir tos vertybės reikia siekti dėl jos pačios.
Problemos, susijusios su veikla: jeigu įsipareigojame veikloms, tai todėl, kad tikime, jog jos yra priemonė įgyvendinti Karalystę, o ne savitikslės.
Problemos, susijusios su reformomis: tai ne veiklos pobūdžio pakeitimo klausimas, bet patikrinimas, ar ji veiksminga Dievo Karalystės skelbimui ir liudijimui.
6. Vienuolinė bendruomenė išlieka konfliktiška.
Vienuolinė bendruomenė, kaip ir pasaulietinė, visada yra konfliktinė tikrovė:
- nuomonių skirtumai,
- skirtingas brandumo pašaukime ir psichologinio brandumo laipsnis,
- skirtingos praeities patirtys,
- gautas auklėjimas…
Individui ir grupei svarbu ne kad nebūtų konflliktų, bet kaip jie sprendžiami.
7. Ne bendruomenė nulemia augimą arba regresą.
Bendruomenė gali nuteikti žmogų brendimui pašaukime, bet ne ji yra to priežastis. Grupė gali palengvinti augimą, bet ne ji augina, tik suteikia aplinką, kurioje galima lengviau išmokti tam tikrų dalykų.
Pašaukimą brandina sugebėjimas interiorizuoti evangelines vertybes, laisvas asmeninis apsisprendimas visą savo elgseną modeliuoti remiantis vertybėmis, o ne visuomenės reikalavimais, baimėmis ar noru gauti atlygį.
Todėl yra būtini:
- “asmeninio tapatumo jausmas”: pažinti save, nereikalaujant nuolatinio patvirtinimo iš kitų, kas aš esu, arba užtikrinimo, kas turėčiau būti,
- “sveikas savęs apibrėžimas”: kad santykiai netaptų nuolatiniu patvirtinimo ir palaikymo reikalavimu.
Atsakomybė – tai kokybinis šuolis, kuris gali kilti tik iš žmogaus vidaus. “Taip” gyvenimui pagal Dievo karalystės reikalavimus visada yra asmeninis, jo neįmanoma perduoti įgaliojimu. Žmogų augina asmeninis pritarimas evangelinėms vertybėms.
Bendruomenė nepagimdo mumyse to pritarimo, bet gali jį paskatinti, tik jeigu pati yra evangelinių vertybių nešėja.
Pasikeitimas prasideda nuo pačių žmonių, kai juose yra nuoširdus nusiteikimas atsiversti.
8. Bendruomeniniai konfliktai
Mūsų bendruomenių problema yra ne konfliktų ir įtampų buvimas, bet būdas, kaip juos sprendžiame.
Kai kurie konfliktai yra neišvengiami, o kai kurie net ir neišsprendžiami.
- Kartų konfliktai.
- Konfliktai dėl valdžios.
- Interesų konfliktai.
- Konfliktai dėl pasikeitimų ir savo tapatumo išsaugojimo.
Konfliktų rūšys:
- Vertybiniai konfliktai: nesutarimai dėl pagrindinių motyvų, nulemiančių buvimą kartu (konfliktai dėl charizmos).
- Konfliktai dėl tikslų įgyvendinimo: sutariama dėl pagrindinių bendro gyvenimo pamatų, bet skiriasi nuomonės, kaip juos konkrečiai įgyvendinti.
- Vidiniai konfliktai: priešingumai yra bendruomenės viduje (dėl broliškos meilės suvokimo).
- Konfliktai su išore: kyla dėl dalyvavimo platesniame sociokultūriniame kontekste (konfliktai dėl evangelizacijos).
- Konfliktai dėl vertybių susilpnina bendruomenės sutelktumą: parodo, kad nėra bendrų atramos taškų. Tai ženklas, kad bendruomenėje viešpatauja kalbų sumaištis, apie tuos pačius dalykus kalbama skirtingomis kalbomis.
- Konfliktai dėl įgyvendinimo padeda susitelkti. Bendruomenė turi bendrą žodyną, bet jį reikia išversti išraiškingais ir išoriniam pasauliui suprantamais žodžiais (viena yra klausti savęs, ar vis dar esame “druska” (charizmos problemos), ir visai kas kita klausti savęs, kaip tą druską panaudoti (inkultūracijos problema)).
- Konfliktai dėl vertybių sujungti su vidiniais konfliktais kenkia vienybei labiau negu konfliktai dėl vertybių sujungti su išoriniais konfliktais: nesutarimas dėl vertybių visada yra skaudus dalykas, bet tampa nepakeliamas, jeigu jį lydi vidinės kovos, konfliktai tarp asmenų, trukdantys tą nesutarimą įvardinti ir bandyti spręsti. Sutarimo dėl vertybių stoka yra lengviau pašalinama, jeigu nepaisant visko, lieka nors šiek tiek solidarumo. Pagieža, abejingumas, vienas kito teisimas žudo bendruomenę labiau nei nesutarimai dėl vertybių. Jei pradeda trūkti artimo meilės, tada jau tikrai galas.
- Kitaip tariant, nebebūti druska – tai nelaimė, bet daug baisiau, jeigu vietoj druskos atsiranda nuodai: didžiausia nelaimė yra broliškos meilės praradimas.
- Konfliktai dėl tikslų įgyvendinimo sujungti su vidiniais konfliktais yra labiau griaunantys negu konfliktai dėl įgyvendinimo sujungti su išoriniais konfliktais. Tarpusavio supratimo ir sutarimo tarp bendruomenės narių stoka viską labai apsunkina. Diskutuoti apie veiklos atnaujinimą tampa pavojinga, jeigu nėra pamatinio savitarpio solidarumo jausmo. Tokia diskusija lengvai gali tapti priemone išlieti senus nesutarimus, dėl to įžvalgos procesui stinga vidinės laisvės ir galiausiai pokalbis nejučia nukrypsta nuo veiklos prie santykių problemų. Kaip galima rasti bendrą strategiją, jeigu tos pačios armijos kariai kovoja tarpusavyje?
- Išoriniai konfliktai gali būti kenksmingi tiek tada, kai susijungia su vertybiniais konfliktais, tiek kai su vidiniais. Tai reiškia, kad naujų evangelizacijos modelių (o ne tik naujų būdų išreikšti tam pačiam evangelizacijos modeliui) ieškojimas yra problematiškas, jeigu tas ieškojimas remiasi neaiškiomis pamatinėmis vertybėmis arba yra reakcija į tarpusavio nesutarimus.
- Kongregacija gali pereiti nuo vaikų mokymo prie trečiojo pasaulio žmonių globos, bet tai sugriaus ją, jeigu per tai prarandama charizma ir daroma dėl vidinių Instituto sunkumų, pavyzdžiui, dėl pašaukimų stokos. Bet tai bus pasirinkimas, padedantis bendruomenei augti, jeigu į jį bus žiūrima kaip į naują būdą išgyventi tą pačią charizmą.
9. Konfliktų sprendimas
A. Kaip nereikia spręsti konfliktų:
-
- Sąjungų ir gynybinių koalicijų sudarymas. Diskusijoje viena grupė sudaro koaliciją su vyresniuoju, antra su eiliniu prieštarautoju, trečia su tuo, kuriam į viską nusispjauti. Rezultatas: bendruomenės susiskaldymas. Užuot kūrus bendrą gėrį, patyliukais siunčiama tokia žinutė: pasakykite, kur einate jūs, tada aš eisiu į kitą pusę.
- Jausmų užgniaužimas. Problema sprendžiama užgniaužiant bet kokį emocijų parodymą, todėl konfliktas lieka neišspręstas. Savyje pykstama. Palaipsniui bendruomenės nariai tampa šalti ir tolimi vienas kitam. Tada bus ieškoma pakaitalų, tai yra, emocinių ryšių šalia bendruomenės: kultūrinė, karitatyvinė, religinė veikla, draugystės… Argi retas atvejis, kai vienuolis nepajėgia melstis savo bendruomenėje, bet vos išėjęs iš namų užsiliepsnoja Šventąja Dvasia?
- Pasikartojančios grumtynės: vietoje tylos einama į atvirą mūšį. Kiekvienas išlieja savo baimes. Įtampa dingsta ir grįžta ramybė, bet bėda ta, kad tyla po audros yra netikra, nes neparemta savitarpio supratimu. Tai daugiau paliaubos, o ne džiaugsmas dėl sugrįžusios harmonijos.
- Susitaikymas su situacija: nutylima ir einama toliau, kad tik būtų išlaikyta išorinė taika ir harmonija. Tai įšaldyta bendruomenė, kurioje “neverta net kalbėti”.
- Dvigubos žinutės: žodžiais sakome viena, o elgesiu ką kita. Pavyzdžiui, žodžiais skelbiame bendruomeninio gyvenimo vertybę, o tyliai duodame suprasti, kad vienintelis svarbus dalykas yra mūsų pačių savirealizacija. Arba sakome, kad džiaugiamės būdami su broliu, o gestais parodome, kad jis mums trukdo ir mus nervina. Verbalinis ir neverbalinis bendravimas.
- Neteisingi apibendrinimai: problema išpučiama ir prailginamas sąrašas dalykų, kurie yra problematiški, per daug pabrėžiant nuomonių skirtumus.
- Augantis pasitikėjimas galios strategija: stengiamasi primesti savo sprendimą įvairiais įtikinėjimais, kurie būtų priimti kaip užgaulūs, jeigu su mumis pačiais būtų taip elgiamasi.
- Pasitikėjimo kitu žmogumi griūtis: užsikietinimas savo nuomonėje, kuri laikoma teisinga ir tinkama, o į kitų nuomonę žiūrima kaip į nepagrįstą ir stokojančią visuminio suvokimo.
B. Trys sąlygos teisingam konflikto sprendimui:
-
- Atviras ir nuoširdus bendravimas.
- Sugebėjimas mokėti įvardinti tikrąją konflikto esmę.
- Nusiteikimas įsigilinti į kito požiūrį ir išnagrinėti kitų pasiūlytus sprendimus, jeigu yra būtina, einant į kompromisą.
Jono Pauliaus II posinodinė apaštalinė adhortacija “Vita Consecrata”:
Bendruomenės gyvenimas privalo apčiuopiamai parodyti, kad broliška vienybė, prieš būdama tam tikra misija, yra teologinė terpė, kurioje galima patirti mistinį prisikėlusiojo Viešpaties buvimą (plg. Mt 18,20) [90]. Tai įvyksta per bendruomenę sudarančiųjų tarpusavio meilę, tą meilę, kurią maitina Žodis ir Eucharistija, apvalo Susitaikinimo sakramentas, palaiko maldavimas vienybės, ypatingos Šventosios Dvasios dovanos tiems, kurie atidžiai klausosi Evangelijos. Tai Ji, Dvasia, įveda sielą į bendrystę su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi (plg. 1 Jn 1,3), į bendrystę, kuri yra broliško gyvenimo šaltinis. (VC 42)