2017-01-31 L’Osservatore Romano
Kiekvieną dieną pasaulis meta sunkius iššūkius Dievui pašvęstųjų asmenų ištikimybei. Norint juos įveikti, reikia tvirto pašaukimo ir gero nuolatinio ugdymo. Į tai atkreipia dėmesį arkivyskupas José Rodríguez Carballo, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos sekretorius, interviu, duotame dienraščiui «L’Osservatore Romano» po plenarinio susirinkimo, skirto ištikimybei, ir tarpdikasterinio susitikimo apie dokumento Mutuae relationes atnaujinimą.
Su kokiais iššūkiais tenka susidurti peržiūrint šį dokumentą?
Visų pirma reikia pasakyti, kad kalbame ne apie paprastą dabar galiojančio dokumento Mutuae relationes peržiūrėjimą, bet apie naują tekstą. Tokią intenciją, bent jau iki šiol, turėjo Popiežiaus pavedimu į šį reikalą tiesiogiai įtraukti dviejų dikasterijų – Vyskupų kongregacijos ir Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos – vadovai. Bet prie šios intencijos reikėtų pridėti daugelio tarpdikasterinio plenarinio posėdžio, įvykusio kaip tik sausio 26 d., dalyvių panašią nuomonę. Kitas svarbus aspektas – tai, kad naujasis dokumentas kalbės ne tik apie santykius tarp ganytojų ir vienuolių kunigų, bet ir apie santykius tarp ganytojų ir visų pašvęstojo gyvenimo formų, tiek vyrų, tiek moterų. Pagrindiniai iššūkiai, kuriuos matau, yra susiję su teologinių ir juridinių principų, kurie sudarys naujojo dokumento pamatą, pritaikymu konkrečiame gyvenime ganytojų ir pašvęstųjų santykiams dalinėse Bažnyčiose. Tie principai – tai Bažnyčia kaip bendrystė, hierarchinių ir charizmatinių dovanų bendraesmingumas, Bažnyčios ir pašvęstojo gyvenimo santuokinė dimensija, teisėta pašvęstųjų autonomija, sveika įtampa tarp specifinių ir universalių aspektų.
Kaip vyksta tas perėjimas nuo teorijos prie praktikos?
Manau, kad mutuae relationes iš tikrųjų reiškiasi kasdieniame gyvenime, kitaip tariant, išgyvenant susitikimo mistiką, kaip pasakytų Popiežius Pranciškus, ir visa, kas su tuo susiję. Kaip sakė Popiežius atsakingiesiems už pašvęstąjį gyvenimą vyskupijų delegatams, „nėra tarpusavio santykių ten, kur vieni įsakinėja, o kiti nusižeminę paklūsta iš baimės ar iš išskaičiavimo“. Bet mutuae relationes yra ten, kur ugdomas sugebėjimas įsiklausyti, kur yra abipusis svetingumas, atviras dialogas, kur kartu priimami sprendimai, kur jaučiama pagarba vieni kitiems ir gilus vieni kitų pažinimas. Vienas dalykas, apie kurį buvo daug kalbama plenariniame susirinkime ir kuris dažnai kartojosi mūsų dikasteriją pasiekusiuose pasiūlymuose iš daugiau kaip 150 Vyresniųjų konferencijų iš viso pasaulio, – tai tinkamo Vatikano II susirinkimo ekleziologijos pažinimo būtinumas. Dėl to prašoma, kad į diecezinių seminarijų ugdymo programas būtų įtraukti privalomi teologijos kursai apie pašvęstąjį gyvenimą ir jo vietą Bažnyčioje, o pašvęstųjų formacijos namuose būtų studijuojama dalinės Bažnyčios teologija ir mokymas apie vyskupo misiją. Kad būtų įveikti abipusiai nesusipratimai, reikalingas tinkamas ugdymas šioje srityje ir didelis kūrybingumas ieškant galimybių tikriems susitikimams. Kitas elementas, kuris taip pat buvo pabrėžtas, – nelaikyti pašvęstojo gyvenimo vien tik tam tikrų funkcijų atlikėju. Pirmiausia patys pašvęstieji o paskui vyskupai ir dieceziniai kunigai turi branginti pašvęstąjį gyvenimą už tai, kas jis yra: kaip ženklą ir pranašystę. Galiausiai, negalima užmiršti dar vieno svarbaus dalyko, kuris gali būti įtampos priežastis: turto perleidimo klausimas ir nuosavybės klausimas. Pastaruoju atveju labai svarbios yra sutartys.
Kaip bus ruošiamas naujasis dokumentas?
Tai dar reikia nuspręsti. Yra numatyta mišri dviejų dikasterijų komisija. Jau dabar labai aiškus pageidavimas, kad būtų pritaikyta sinodo metodika, pirmiausia tarp dviejų Kongregacijų, paskui su Generalinių vyresniųjų konferencijomis ir vyskupais. Be to, plenarinis susirinkimas paprašė, kad būtų paruoštas dokumentas su praktiniais ir pastoraciniais nurodymais, o ne tik teologinių ir kanonų principų rinkinys. Todėl galvojame, kad yra labai svarbu išklausyti šių tarpusavio santykių protagonistus: vyskupus ir pašvęstuosius.
Per plenarinį posėdį kalbėjote apie ištikimybę. Kokie pagrindiniai aspektai buvo paliesti?
Visų pirma konstatavome, kad didžioji dauguma pašvęstųjų su džiaugsmu išgyvena savo ištikimybę pašaukimui. Kaip priminė Popiežius, pašvęstajame gyvenime yra daug šventumo. Ta ištikimybė ne vieną pašvęstąjį veda į savo tikėjimo ir pašaukimo liudijimą iki kraujo praliejimo. Pašvęstieji kankiniai, kurių keletas kasmet atiduoda gyvybę už Kristų, yra geriausias pašvęstojo gyvenimo gyvybingumo ir šventumo įrodymas. Nė kiek neabejodamas galiu tvirtinti, kad pašvęstasis gyvenimas kaip visuma yra kūnas, besidžiaugiantis puikia sveikata. Kalbėjomės apie dalykus, kurie padeda ištikimybei, ir apie tai, kokios yra kliūtys. Pagaliau apsvarstėme ir skausmingą pašvęstojo gyvenimo palikimo temą bei numatėme keletą dalykų, padėsiančių to išvengti.
Kokios yra pagrindinės šio reiškinio priežastys?
Nėra lengva jas nurodyti. Ne visada priežastys, įvardintos dokumentuose, kurie mums siunčiami gauti atleidimui nuo įžadų, yra pagrindinės. Dažnai nurodomos jausminio pobūdžio problemos, iš to kylantis sunkumas laikytis įžadų ar gyventi brolišką gyvenimą bendruomenėje. Tačiau aš manau, kad pirminė priežastis yra susijusi su dvasine dimensija arba tikėjimu. Kai kalbame apie tikėjimą, reikia turėti galvoje ne tik pritarimą doktrinai, bet gyvą tikėjimą, kuris paliečia ir keičia širdį, veda į autentišką krikščionišką gyvenimą, o to pasekmė – toks pašvęstasis gyvenimas, kuris atitinka tai, ką asmuo pasirinko darydamas įžadus. Kartais tikėjimas supainiojamas su religingumu. Patirtis mums sako, kad žmogus gali būti labai religingas, bet silpno tikėjimo. Tikėjimas prasideda nuo tikro susitikimo su Kristumi ir veda į vis stipresnį artimumą per visą gyvenimą. Krikščioniškajame ir pašvęstajame gyvenime dažnai laikomi savaime suprantamais kai kurie tikėjimo aspektai, kuriems reikėtų skirti daug daugiau dėmesio. Ir dvasingumui reikėtų skirti daugiau dėmesio. Jis neturi būti painiojamas su paprastu pamaldumu, bet turi būti įkūnytas, padėti tapti dangaus ir žemės vaikais, mistikais ir pranašais, mokiniais ir liudytojais. Jeigu tikėjimas yra silpnas, dvasingumas neturi tvirto pamato, o broliškas gyvenimas bendruomenėje kelia sunkumų, lengvai nublanksta ir gali būti visai užmirštas pirmasis pasirinkimas, kyla jausmų painiava, ir tada anksčiau ar vėliau minėtas pasirinkimas paliekamas nuošalyje. Taigi, mano nuomone, pagrindinės priežastys yra tikėjimo patirties ir dvasinio gyvenimo trapumas, neišspręsti sunkumai bendruomeniniame gyvenime ir, kaip to pasekmė, jausminių prisirišimų problemos.
Kokie faktoriai sąlygoja ištikimybę?
Visų pirma reikia turėti omenyje vieną šiuolaikinės antropologijos faktą: šiandienos vyrai ir moterys bijo įsipareigoti visam gyvenimui. Jie visada nori pasilikti „pravertą langą“, jeigu ištiktų „netikėtumai“, taip įpuldami į dvilypumą, kuris trukdo gyventi pilnatvišką gyvenimą. Tai labai susiję su kultūriniu ir socialiniu kontekstu, kuriame gyvename. Mūsų visuomenė yra likvidi ir skatina likvidžią kultūrą, o joje santykiai kuriami dėl naudos, kurią viena pusė gali gauti iš kitos, todėl tęsiasi tol, kol patiriama nauda. Tai fragmentinė kultūra, kurioje nėra vietos „ilgiems pasakojimams“, kur norima gyventi „pagal užsakymą“, o tai mus dažnai padaro mados vergais. Tai gerbūvio ir savirealizacijos kultūra, kurioje mes lengvai iš homo sapiens tampame homo consumens ir dėl to pajuntame didelę egzistencinę tuštumą. Prie visų šių sąlygų reikėtų prijungti tai, kas ateina iš jaunimo pasaulio – tos nepaprastai sudėtingos tikrovės, kurioje, sprendžiant pagal paskutines apklausas, vadinamajai millennial (tūkstantmečio) kartai, einančiai po X kartos, būdinga indiferencija religijos atžvilgiu, menkas Bažnyčios ir pašvęstojo gyvenimo pažinimas. Nors tokiame kontekste tam tikru momentu kai kurie „atsiverčia“ ir pasirenka tokią sekimo Jėzumi formą, jiems turbūt trūksta tikros motyvacijos, todėl ištikus sunkumams pasiduodama pagundai viską mesti. Kitas dalykas, kurį reikėtų turėti omenyje, yra tai, kad pats pašvęstasis gyvenimas gali likti grynai estetinio kalbėjimo objektu: skelbiami aukšti idealai, bet paskui pašvęstųjų gyvenimas visai neliudija nei grožio, nei gėrio tokios sequela Christi formos. Tada pašvęstasis gyvenimas nebeatlieka savo pranašiškos misijos, kaip prašo Popiežius Pranciškus, arba, Johann Metz žodžiais, savo misijos būti „šoko terapija didžiajai Bažnyčiai“. Ištikimybę taip pat sąlygoja nepakankamai aiški pašvęstojo gyvenimo tapatybė. Nėra bereikšmis ir nebuvimas ekologiško gyvenimo projekto, kuriame būtų tikra harmonija tarp dvasinio gyvenimo, broliško gyvenimo ir evangelizacinės misijos.
Ar galima būtų sužinoti kai kuriuos duomenis apie išėjimą iš vienuolynų?
Jeigu Popiežius kalba apie „nukraujavimą“, vadinasi, problema tikrai neramina, ne tik dėl skaičiaus, bet ir dėl amžiaus, kuriame paliekami vienuolynai: dauguma atvejų tarp 30 ir 50 metų. Išėjimų skaičiai pastaraisiais metais yra pastovūs. 2015 ir 2016 metais jų turėjome maždaug po 2300 per metus, iš jų 271 dekretas apie atleidimą iš Instituto, 518 dispensų nuo celibato, kuriuos duoda Kunigų kongregacija, 141 kunigų vienuolių inkardinavimo pure et simpliciter į vyskupijas atvejis ir 332 kontempliatyviųjų seserų atleidimo nuo įžadų dekretai. Plenariniame posėdyje svarstėme tris argumentus: didelis skaičius tų, kurie palieka pašvęstąjį gyvenimą ir tampa dieceziniais kunigais, nerimą keliantis skaičius kontempliatyviųjų seserų, paliekančių pašvęstąjį gyvenimą, ir skaičius tokių (225 atvejai), kurie sako, kad iš viso neturėjo pašaukimo. Reikia konstatuoti, kad daugiau išėjimo atvejų yra tarp moterų vienuolių, bet šį faktą iš dalies paaiškina tai, kad jos sudaro didžiąją daugumą pašvęstųjų.
Ką galima daryti, siekiant padėti tiems, kurie dvejoja, arba kaip išvengti šių išėjimų?
Aš asmeniškai manau, jog pirmiausia reikėtų kreipti dėmesį į pašaukimų atpažinimą, kad tas, kas nėra pašauktas į tokią Kristaus sekimo formą, neprisiimtų šio gyvenimo įsipareigojimų. Atpažinimo procese svarbu ištirti kartu žmogiškąją, jausminę ir seksualinę dimensiją, dvasinę bei tikėjimo dimensiją ir taip pat intelektualinę dimensiją. Turi būti atkreipiamas dėmesys į motyvaciją, nesileidžiant, kad sąlygotų skaičių ir veiklos efektyvumo pagunda, kaip priminė Popiežius Pranciškus. Pašvęstasis gyvenimas nėra skirtas visiems ir ne visi yra skirti pašvęstajam gyvenimui. Taip pat labai atkreiptinas dėmesys į tuos, kurie keliauja iš vienos seminarijos į kitą, iš vieno instituto į kitą. Neįmanomas tinkamas pašaukimo atpažinimas be specialaus palydėjimo, kurį atlieka žmonės, pajėgūs perduoti to instituto charizmos grožį ir patyrę Dievo ieškojimo kelyje, kad galėtų lydėti kitus šioje kelionėje. Daugybė pašaukimų prarandami pakeliui, kai nėra tinkamo žmogiškojo, dvasinio palydėjimo ir stiprinimo pašaukime. Dar yra labai svarbu rūpintis ugdymu, nuo pradinio iki nuolatinio. O jis, savo ruožtu, turi būti personalizuotas, pritaikytas procesui, evangeliškai reiklus, bet ne kietas, žmogiškas ir motyvuojantis, atitinkantis kultūrą. Turi būti ugdoma ištikimybė, sveikas ir vaisingas jausmų pasaulis.
Parengė Nicola Gori
Vertė ses. A. Venskauskaitė ACJ