Mieli tikintieji, mielos seserys ir broliai vienuoliai,
pradedame adventą – laukimo ir pasiruošimo laiką. Yra daug šviesių, džiugių laukimo momentų: kai šeima laukia gimsiančio kūdikio, kai vaikai laukia švenčių, bendruomenė – reikšmingų įvykių, seminaristas – artėjančių šventimų, vienuolis ar vienuolė – įžadų dienos. Adventas – Jėzaus laukimas.
Jėzaus žemiškojo gyvenimo metu apaštalai, kiti mokiniai ir nemažas būrys moterų bendravo su Juo, Jo klausėsi ir Jį sekė. Šis laikas jiems buvo išskirtinis, ypatingas ir su niekuo nesulyginamas. Taip pat džiaugsmo metas. Nenuostabu, kad kai Jėzaus nebebuvo jų tarpe, Jo ilgėjosi, apie Jį galvojo ir laukė Jo grįžtančio. Tuo labiau, kad pats Jėzus ne kartą buvo nurodęs budėti ir būti pasiruošusiais Jį pasitikti. Taigi ir Adventas nėra vien lūkuriavimo laikas, o tikro budėjimo, veiklaus laukimo. Krikščionys, Kristaus sekėjai yra budrieji, atidūs, pastabūs ir veiklūs žmonės.
Šiuo advento laiku budėdami laukiame Jėzaus gimimo šventės, kai paminėsime Jo atėjimą į istoriją. Ši šventė primins, kad tebelaukiame Jo antrojo atėjimo – perkeičiančio, įvertinančio, patraukiančio ir jam turime ruoštis. Tai paliečia visus mus.
Bažnyčioje turime žmones, kurių gyvenimas yra kaip ypatingai ryškus budėjimo ženklas. Jis nepakeičia visiems skirto paraginimo, o jį primena bei parodo, kaip reikia budėti. Kalbu apie Dievui pašvęstojo gyvenimo žmones – vienuolius ir vienuoles – su kuriais susietus metus pradedame minėti.
Popiežiaus Pranciškaus paskelbtų Pašvęstojo gyvenimo metų ženkle matome balandį virš vandenų, įdomų gaublį ir tris žvaigždes. Šiandien noriu kalbėti apie trijų žvaigždžių šviesą, kuri spindi ne tik vienuoliams, bet ir visiems tikintiesiems.
Pirmoji žvaigždė – tai gyvenimo atidavimas Kristui, savęs susiejimas su Juo. Kristus yra krikščionio, o tuo labiau vienuolio ir vienuolės gyvenimo atskaitos taškas, Tėvo Žodis ir Jo malonė mums, paslėptas lobis, brangus perlas, dėl kurio apsimoka parduoti viską, ką turi, kad tik jį įsigytum. Jis yra gyvenimo atrama.
Ispanų patarlė sako, kad paukštis gieda net ir tada, kai medžio šakos svyruoja, nes žino, kad turi sparnus. Mes visi turime tokius sparnus – Kristų. Pašvęstojo gyvenimo žmonės, išskirtinai rinkdamiesi Jį rodo, kad tai svarbiausia ir užtenka pilnatviškam gyvenimui. Skaistumo įžadas ne nuskurdina gyvenimo medžio, o atveria Kristui, suvienija su Juo.
Mielos seserys ir broliai, net ir svyruojant gyvenimo medžio šakoms žinokite, kad turite sparnus – Kristaus sparnus. Dar tvirčiau Jo laikykitės, statykite jį į savo gyvenimo centrą, tada viskas atsistos į savo vietą. Gerai žinome, kiek daug pretendentų stoti į mūsų gyvenimo centrą: visų pirma aš pats/pati su savo požiūriu, vertinimais, veikimo būdu. Reikia nuolat budėti, kad mūsų gyvenimas visų pirma būtų susietas su Kristumi ir Juo remtųsi.
Antroji žvaigždė, kuri šviečia pašvęsto gyvenimo žmonėms ir visiems krikščionims – tai supratimas, kad viską gauname kaip dovaną. Kalėdos – didžioji Dievo dovana žmonėms. Būtent tai primena, turi priminti visos mūsų dovanėlės, kurių laukiame ir kurias dovanojame per šventes. Iš tiesų, viskas yra dovana: gyvenimas, talentai, pašaukimas. „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs? – klausia apaštalas Paulius (1 Kor 4, 7).
Kaip gera suvokti, kad brangiausia yra tai, kas nieko nekainuoja, ko negali įvertinti pinigais, ką gauni veltui: gyvybė, atjauta, supratimas, malonė. Daugiausia laimime, praturtėjame taip pat atiduodami veltui: savo širdies ir rankų dovanas.
Vienuolinis gyvenimas – atidavimo akivaizdumas, kai žmogus rūpinasi ne savimi, savo ateitimi, o Tuo, kuris patraukė ir pašaukė – Jėzumi ir Jo mylimais žmonėmis. Vienuolis, vienuolė – visų pirma ne tas, kuris nieko neturi, bet tas ir ta, kuris viską, net ir savo gyvenimą atiduoda Jėzui ir dėl Jėzaus.
Šiame kelyje, šiame gyvenime svarbiausias laikas taip pat yra tas, kuris atiduodamas, praleistas tariamai nieko neveikiant ir negaminant. Tai maldos, širdies pokalbio ir artimos sielos bendrystės su Dievu laikas. Toks gyvenimas – dovanotas ir atiduotas gyvenimas atsiveria pilnatvei, pranokstančiai žmonijos istoriją ir vedančiai į amžiną bendrystę su Dievu. Ir vėl reikia budėti, nes taip dažnai norime patys sukurti saugią aplinką, kurią garantuotų daiktai, žmonės, žinios. T.y. turėti savotišką „atsarginį variantą“ Viešpaties teikiamam saugumui.
Trečioji žvaigždė – priklausymas Dievo vaikų bendruomenei, Bažnyčiai. Pats vienas su savo sugalvotais požiūriais ir praktikomis galiu būti tik prietaringas, bet ne tikintis. Tikiu dėka kitų, kartu su kitais, kitų tikėjimas ir gyvenimas stiprina mane, o aš juos. Sekti Kristų, tai ne vien teoriškai Jį pripažinti Dievo Sūnumi, bet konkrečiai įsipareigoti ir keisti savo gyvenimą; Kristaus nurodyta artimo meilė nėra vien abstraktus posakis ar gražus polėkis, bet konkretus tarnavimas. O jis išsiskleidžia tik bendruomenėje, kai save susieju su kitais. Visi esame Bažnyčioje ir ją sudarome. Vienuoliai ir vienuolės yra bendruomenėje ir bendruomenė. Klusnumas tampa bendruomeninio tarnavimo išraiška. Kitus tada priimame ne kaip varžančius, trukdančius ir tik šiaip ne taip pakenčiamus, o kaip būtiną pagalbą savo gyvenimo ir tikėjimo kelyje. Ir ne tik tada, kai malonu, gera su jais būti, bet ir tada, kai sunku. Net ir šis sunkumas yra konkrečios meilės kelias, kuriuo vieninteliu galiu eiti su Kristumi pas Tėvą.
Pašvęstojo gyvenimo krikščionims linkiu, kad priimtumėte savo gyvenimą ir įžadus kaip trijų žvaigždžių šviesą, o ne kaip trigubą jungą.
Linkiu galingų sparnų, kuriais Dievas mus neša ir kelia, o skristi galime tik įsikibę į Jį. Linkiu suvokti ir priimti esmines dovanas, kurias gauname ir kurias atiduodame, dalinamės su kitais. O taip pat kurti ir patirti konkrečią bendrystę, kuri suvienija ne tik su broliais ir seserimis, bet ir su Tuo, iš kurio gavome gyvenimą, tikėjimą ir pašaukimą.
Lionginas VIRBALAS, SJ
Panevėžio vyskupas
Paskelbta http://panevezys.lcn.lt/archyvas/naujienos;994