2014 m. lapkričio 30 d. Panevėžio vyskupijos kurijoje pradėti Pašvęsto gyvenimo metų susirinko vyskupijoje besidarbuojantys, malda, auka ir veikla pašvęstieji vienuoliai ir vienuolės. Šia proga susirinkusiems konferenciją apie iššūkius skaitė domininkonas t. Pijus Eglinas OP. Pagrindiniai iššūkiai šių dienų vienuoliams nėra vien išoriniai, tokie kaip sekuliarizmas ar individualizmas. Lektorius pakvietė į iššūkius pažvelgti iš visai netikėto taško, iš krikščioniško tikėjimo pozicijos. Krikščionišką tikėjimą realizuojame jį švęsdami – liturgijoje, tarnaudami – atlikdami tikėjimo darbus (diakonia) ir liudydami (martyria).
Iššūkis vienuoliams liturgijoje, anot lektoriaus, yra mažiausiai „avariniame stovyje“, nes kiekviena vienuolija turi savo dvasingumą, regulą, maldą. Regula lygu liturgijai, ji lyg upė, kuri nuneša vienuolį ir „pastato“, kur reikia.
Diakonia iššūkis pašvęstiesiems taip pat pakankamai stabilus, dauguma vienuolių, nors ir pavargę, vis tik tarnystę atlieka su meile.
Tačiau martyria yra vienas iš pagrindinių ir didžiausių iššūkių šių dienų vienuoliams. Pažodžiui martyria reiškia kankinystę, nes kankinys yra liudytojas: negalėjimas atsisakyti Jėzaus, tai ir yra tikroji kankinystė, taigi ir liudijimas. Tikėjimo liudijimas, anot t. Pijaus, arba yra, arba jo nėra. Jėzus ir Bažnyčia ragina būti Evangelijos liudytojais. Popiežiaus Pranciškaus raginimas Bažnyčiai būti misijine, liudijančia Bažnyčia, ne vienam pašvęstajam gali sukelti kaltės jausmą. Daugelio liudijimas yra suprantamas kaip kalbėjimas, ar išėjimas į gatves su gitara. Tikras krikščionis atpažįstamas iš liudijimo, o ne pagal liturgiją ar diakonia. Tikėjimas nėra technika, kurią galima išmokti ir nėra žinojimas, negalima atlikti tyrimų ar įrašinėti į kompaktinį diską ir jį perduoti. Tikėjimas remiasi patirtimi, degančia širdimi Viešpačiui. Tad šią patirtį galima tik paliudyti. Anot vieno pamokslininko, angelai troško liudyti Viešpatį. Tačiau negalėjo, nes jie neturi kūno ir išganymo patirties. Tikram liudijimui reikia turėti kūną: girdėti ir matyti. Žmogus suvokia, kad jis yra nuodėmingas. Lektorius pabrėžė, kad liudytojas yra tas, kuri yra patyręs išganymą.
Skaitome apaštalo Pauliaus laiške korintiečiams: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Kor 1, 4). Tai yra martyria esmė. Realus asmuo, patyręs išganymą, gali guosti kitus, nes Dievas jį guodžia išganymu. Tikroji nelaimė nėra tada, kai neturime materialių dalykų, bet tada, kai žmogus eina į pragarą. Dievas guodžia atidarydamas dangaus karalystės vartus ir nurodydamas konkretų kelią: paguosti kitus ta paguoda, kurią gauname iš Dievo. Paguosti žmones, kurie ateina pas mus, nes jiems pirma materialinių dalykų reikia mūsų paguodos.
Kalbėdamas apie neturtą, t. Pijus pabrėžė, kad pinigų neturėjimas dar nėra dorybė. Neturtą reikia suprasti kaip dvasinį. Sampratą apie tikrąjį neturtą randame apaštalo Pauliaus laiške korintiečiams: „Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskučiausią vietą, tarsi nuteistiesiems myriop. Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms. Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes niekais laikomi. Iki šios valandos badaujame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, esame be pastogės ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame, piktžodžiaujami maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis“ (1 Kor 4, 9–13). Matome, kad tikras neturtas – esu tik žmogus ir mano turtas yra Dievo galybė.
Yra pavojus, kad diakonia ir liturgija gali tapti pagoniška, atsirasti neapykanta ar konkurencija, kai Dievas ar Bažnyčia išnaudojami tik savęs patenkinimui ar savęs realizavimui. Šitoks elgesys daro nuostolį Evangelijai, Bažnyčiai ir pasauliui, ir tai išprovokuoja papiktinimą, o to pasėkoje, ir pavojų liudijimui. Jėzus kalbėdamas apie Joną Krikštytoją kaip liudytoją (plg. Jn 5) tą patį sako ir pašvęstiesiems: jūs – pasaulio šviesa. Galime būti Jėzaus liudytojais, nebūtinai būdami oratoriais. Aktyvi evangelizacija – tai tik vienas iš kelių liudijimo būdų. Geras liudytojas tas, kuris savo konkrečiu gyvenimu paliudija apie Viešpatį.
Kiekvienas liudytojas turi būti užtikrintas, kada (metai, diena ir valanda) įvyko jo susitikimas su Viešpačiu, nes ta konkreti diena sukelia esminius pasikeitimus ir žmogus, kuris klauso liudytojo, nori žinoti, nuo kada Viešpats jo pasigailėjo.
Yra žmonių, kurie diakonia ir liturgija atlieka iki pervargimo, bet niekaip negali atsiversti į gilų tikėjimą. T. Pijus šį teiginį paaiškino palygindamas tikėjimą su upe: daugelis žmonių įbrenda iki kulkšnių, iki kauliukų, kur ir pasilieka irkluoti gyvenimo valties, nežiūrint to, kad aplink daugybė vandens, tereikia tik paėjėti gilyn, ir tuomet tikėjimo upė pagauna ir neša, tik spėk irkluoti!
Tikri iššūkiai pašvęstiesiems yra savęs klausti: kokiu laipsniu mano pašvęstas gyvenimas yra tiesa ir kokiu būdu mano pašvęstas gyvenimas yra liudijimas. Čia tik pradžia kalbant apie iššūkius. Tikri iššūkiai vienuoliui tie, kurie kyla iš vidaus, kiekvienam asmeniškai ir bendrai. Kai sakome: „mano bendruomenė išgyvena sunkumus“, tai abstraktu, reikia konkrečiai įvardinti, kuris narys išgyvena sunkumus.
Pabaigoje t. Pijus paragino, jei jau pasirinkai vienuolinį gyvenimą, tegu tai bus tiesa, o visa kita gyvenime tik detalės… Galų gale vienuolis ne save skelbia, o tik sukuria galimybę Evangelijai. Tokia iššūkių kryptis: nuo bendruomenės prieiti konkrečiai prie savęs. Tad, tikras iššūkis nėra sekuliarizmas, ar kitos „blogybės“, esančios pasaulyje, jų reikia ieškoti mūsų viduje.
Po konferencijos vienuoliai ir vienuolės susirinko pabendrauti ir pasivaišinti Panevėžio katedros parapijos salėje, o po to dalyvavo šv. Mišiose, kurias aukojo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas, SJ, kartu giedodami ir pirmojo advento sekmadienio Vakarinę liturginę valandą.
Ses. Jūratė Marcinkevičiūtė