„PAŠVĘSTASIS GYVENIMAS LIETUVOJE:
ISTORIJA, DABARTIS IR PERSPEKTYVOS“
„…ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų, bet jūs patys Kristaus, o Kristus Dievo“ (1Kor 3, 22-23)
(Kun. Kazimiero Briliaus MIC konferencija Pašvęstojo gyvenimo Kongrese)
Vienuolijų kilmės, gyvavimo istorijos Lietuvoje yra gan tiksliai fiksuotos kiekvienos vienuolijos metraštinio tipo aprašymuose ir Bažnyčios vidaus dokumentuose. Tarp vienuolijų vidaus gyvenimo istorijų yra nemažai panašumų pirmiausiai kartojimosi prasme. Esate ne kartą pastebėję, kad naujausi skatinimų, atnaujinimų, pagilinimų ir maldavimų uždaviniai jau ne kartą buvo diktuoti. Dalis jų kartojasi ir vėl iš naujo diktuojami siekiant kuo didesnio įtaigumo ir provokuojant sekėjų įkvėpimą. Dauguma konsekruoto gyvenimo užduočių nėra visiškai naujos ar tik paskutiniais dešimtmečiais padiktuotos. Didelė dalis vienuolijas lydinčios istorinės patirties neretai įkvepia istoriniam pasitikėjimui, jog tai, kas taip ilgai egzistavo, dar negalės manojoje dabartyje išnykti.
Lietuvos vienuolijų istorinės kilmės, atsiradimo savitumus ir raišką atsižvelgiant į Lietuvos istorinių periodų sąlygas būtų galima aptarinėti atskira tema. Apibendrinančia pastaba paminėsiu tik su vienuolinio gyvenimo dabartiniam laikui įvardijama krizine būkle reikšmingesnį pastebėjimą: Lietuvos vienuolijos narių mažėjimo prasme yra patyrę 2 tipų reiškinius. Pirmasis – staigus, netikėtas narių sumažėjimas, sunaikinimas dėl politinių persekiojimų. Turiu minty caro laikų, sovietmečio persekiojimus, trėmimus ir susidorojimus.
Antrasis – vienuolijų narių skaičiaus mažėjimas dėl pašaukimų stokos. Abiejų situacijų pirmoji tikėta ir provokuota reikšmė yra nuomonė, jog vienuolija, praradusi narių daugumą – mirštanti vienuolija. Ši nuomonė yra labai įtaigi, kartais kelianti norą daryti toli siekiančias išvadas apie pačios institucijos išsigimimą, vidinę mirtį.
Kaip tik tokią nuomonę labai palaiko ir pasaulietinė kultūra, kurios požiūris į kokią nors organizaciją remiasi jos kiekybiniais rodikliais, socialinės veiklos efektyvumu ir visuomeninės įtakos svoriu. Tokiu požiūriu neretai grindžiamos labai didelės vienuolijos atnaujinimo pastangos, sutelktos vien į patį atnaujinimo vykdymą, gali virsti esminio atsinaujinimo kliūtimi. Pavadinčiau tai „persidažymo tipo“ atnaujinimais. Jie yra pavojingi dėl nenoro atvirai spręsti bendruomenės charizmos lygmens problemas. Neretai tokie išoriniai naujinimai baigiasi vienuolijos charizmos praradimu. Tai jau kur kas rimčiau, nei narių skaičiaus problemos.
Bažnyčios istorinė patirtis turi daugybę liudijimų, jog kiekybinis požiūris į vienuoliją yra neišsamus, paviršutiniškas. Yra vienuolijų, kurios, turėdamos vos keletą narių egzistavo šimtmečiais, atsinaujino ne kartą, išaugo ir išsiplėtė, sužydėjo ir dar platesniuose veiklos baruose darbavosi, nei savo pradinio klestėjimo laiku.
Kad galėtume suvienyti ir kūrybiškai tęsti kiekvienos atskirai ir visų Lietuvos vienuolijų pastangas rasti atsakymus ir padaryti sprendimus, atitinkančius kiekvienos vienuolijos charizmą, visais šiandienos aktualijų klausimais, pirmiausiai pradėkime nuo esminių šiandienos akcentų ir vienareikšmiško, teisingo jų vertinimo.[…]
Visą konferencijos tekstą galite parsisiųsti paspaudę ant nuorodos: „PAŠVĘSTASIS GYVENIMAS LIETUVOJE: ISTORIJA, DABARTIS IR PERSPEKTYVOS“ (PDF)