Čia pateikiami savo kelio gyvenime ieškančiam jaunimui aktualūs klausimai ir atsakymai į juos.
Šį klausimą keli ir pats sau? Kaip apsispręsti? Kaip sužinoti, kuris pasirinkimas yra teisingas? Kaip tuo įsitikinti?
Žinome, kad Dievas mus myli ir dovanoja kiekvienam mūsų didžiausią dovaną – gyvenimą ir pašaukimą, o kartu ir talentus, gabumus, žmones, kurie tampa mūsų bendrakeleiviais. Vienus Dievas pašaukia santuokai, kitus kviečia pasišvęsti vien tik Jam vienuoliškose bendruomenėse arba kunigystėje.
Visi pašaukimai vienodai svarbūs. Šv. Paulius savo Pirmajame laiške korintiečiams sako, kad esama skirtingų malonės dovanų, skirtingų tarnysčių, bet tas pats Viešpats (1 Kor 12,4–6).
Svarbu ugdyti asmeninį santykį su Jėzumi ir įsitraukti į aktyvų krikščionišką gyvenimą. Savanoriškas darbas skatina dosnumą, dalyvaujant renginiuose, stovyklose, maldos grupelėse skleidžiasi žmogaus talentai ir sugebėjimai. Tada lengviau pajusti, kas tau teikia džiaugsmą, traukia ir liečia širdį.
Gera apie tai pasikalbėti su dvasiniu vadovu, palydėtoju ir atvirai aptarti kylančius klausimus, tarnystės ar maldos patirtis.
Patartina rašyti dienoraštį, kurį vėliau paskaitinėjęs tarsi iš šalies galėsi atpažinti savo pomėgius, stipriąsias ir silpnąsias savybes ir suvokti, kaip Dievas tave veda.
Taip pat pabandyk įvardinti, kokio gyvenimo norėtum: savam krašte ar būti misionieriumi, dirbti su vaikais ar globoti senelius, labiau traukia bendruomenės, kur daugiau laiko praleidžiama bendroje maldoje, ar tokios, kur pirmumas teikiamas asmeninei maldai.
Aplankyk kelias vienuolijas, pamąstyk, kur jautiesi geriausiai, kur tave apima jausmas, kad esi „savas”. Tai irgi ženklas, kokią vienuoliją rinktis.
Dievo duoto pašaukimo atpažinimas yra ilgas kelias. Ieškodami jo turime tikėti asmenine Dievo meile ir būti atidūs savo pomėgiams, talentams, atpažinti, kas mus traukia, teikia džiaugsmą, o kas liūdina, žadina vidinį alkį, troškimą, ilgesį ar tuštumo jausmą. Visada padeda pokalbiai su daug patyrusiais įvairių pašaukimų žmonėmis.
Tai ryžtas sekti Kristų ir liudyti Dievui teikiamą pirmumą gyvenant vienuolinėje bendruomenėje.
Yra įvairių vyrų ir moterų vienuolijų. Kiekviena jų paprastai turi Steigėjo Dievo duotą dovaną – charizmą ir ypatingą tikslą. Todėl vienuolinės bendruomenės skiriasi savo dvasingumu, gyvenimo stiliumi, misija – atliekamais darbais.
Visi vienuoliai pašvenčia savo gyvenimą Dievo ir Bažnyčios tarnystei ir duoda neturto, skaistybės bei klusnumo įžadus.
Visoms vienuolijoms svarbus bendruomenės, maldos ir tarnystės artimui išgyvenimas kiekvieną dieną.
Pirmiausia reikia nuoširdžiai ieškoti Dievo ir norėti tarnauti jam bei artimui. Reikia būti pilnamečiu ir laisvam (t.y. nebūti vedusiam, būti niekieno neverčiamam). Tai kiekvieno laisvas ir asmeninis apsisprendimas.
Bet kokioje bendruomenėje reikia išmokti klausytis kitų, būti atidžiam, gailestingam, džiugiam ir paprastam. Bet to išmokstama! Vienuolynai nėra tobulų ar neklystančių žmonių bendruomenės. Vienuoliai kiekvieną dieną prašo Dievą tikėjimo ir artimo meilės dovanos.
Svarbiau nuoširdumas ir dosnumo dvasia nei ypatingi sugebėjimai ar talentai. Dievas viską panaudoja savo garbei ir artimo gerovei. Vienuolijoms reikia įvairių sugebėjimų asmenų, bet kandidatas irgi tiria savo polinkius ir kur linksta širdis.
Pasirengimo laiku kandidatas susipažįsta su bendruomenės kasdieniu gyvenimu, gyvena joje, sužino vienuolijos istoriją, tradicijas, regulą. Dažnai vienuoliai studijuoja teologiją ar kitus mokslus, kad būtų lengviau atlikti vieną ar kitą misiją.
Pasiruošimą sudaro keli etapai. Postulantas – tai pirmasis susipažinimas su bendruomene. Naujokynas parengia kandidatą laikiniesiems įžadams, kurie gali trukti vienerius, trejus ar daugiau metų. Galutinai įsipareigojama, kai pašauktasis duoda amžinuosius įžadus, t. y. pasižada iki mirties sekti Jėzumi toje vienuolijoje vykdydami klusnumo, skaistybės ir neturto įžadus bei gyventi pagal jos gyvenimo regulą.
Kviesdamas žmones pašvęstam gyvenimui Dievas suteikia malonę ir drąsą gyventi panašiai kaip Jėzus – skaistus, beturtis ir klusnus Dangiškajam Tėvui.
Skaistybės įžadu vienuoliai pasirenka nepadalinta širdimi mylėti Dievą ir liudyti Jo meilę žmonėms tarnaudami jiems. Todėl jie nesukuria šeimos.
Neturto įžadu vienuoliai pasirenka paprastą ir kuklų gyvenimo būdą išgyvendami solidarumą su vargstančiaisiais, įsipareigoja dalintis dvasinėmis ir materialinėmis gėrybėmis – gabumais, laiku, žiniomis – su savo bendruomenės nariais ir visais žmonėmis.
Klusnumo įžadu vienuoliai siekia kaip Kristus paklusti Tėvui. Tai atidus klausymasis Dievo valios, kurią galime atpažinti bendruomenės broliuose ir seseryse, vyresniuosiuose, Bažnyčios mokyme, gyvenimo įvykiuose, o ypač – Dievo Žodyje – Šventajame Rašte.
Šie įžadai leidžia laisva ir džiugia širdimi atsiduoti Dievui ir broliams bei seserims Kristuje.
Vienuoliai atlieka įvairius darbus: kaip Jėzus skelbia Evangeliją, teisingumu keičia neteisybę, padeda vargstantiesiems, auklėja, žadina viltį, grąžina orumą. Taip pat yra vadinamųjų monastinių vienuolijų, kurios dirba savo vienuolynuose ir skiria daug laiko maldai už visą pasaulį.
Vienuoliai gyvena bendruomenėse ir sudaro dvasinę šeimą. Svarbus jų laikas praleistas kartu: meldžiantis, atliekant paprastus ūkio darbus, kartu sėdant prie stalo valgyti ar pasikalbėti apie dienos įvykius, pasidalinti patirtimi. Vienuoliai kaip ir visi žmonės ilsisi, skaito knygas, domisi pasaulio įvykiais, menais, kultūra, sportuoja, atostogauja.
Kaip ir visi krikščionys, vienuoliai kasdien daug meldžiasi. Malda – tai intymus ryšys su mylimuoju. Jie meldžiasi bendruomenėje ir asmeniškai tyloje apmąstydami Dievo Žodį ar garbindami Jį Švenčiausiajame Sakramente. Visi vienuoliai Bažnyčios vardu meldžiasi liturgines valandas. Ši malda sudaryta iš psalmių, Dievo Žodžio klausymosi ir užtarimo maldos. Kiekvienai vienuolijai būdinga vis kitokia maldų formas, bet visų maldų tikslas vienas – stiprinti ryšį su Dievu, įsiklausyti į Jo valią, melstis už Bažnyčią ir pasaulį.