Mes, katalikai ir visi krikščionys, esame pakviesti sekti paskui Jėzų ir būti gerais jo mokiniais. Pirmoji Jėzaus mokinė buvo Švč. Mergelė Marija. Ji ne tik Jėzaus mokinė, bet drauge ir mokytoja, nes buvo pašaukta būti jo motina – padėti išsiskleisti jo žmogiškajai prigimčiai. Marija ištikimai lydėjo Jėzų net iki kančios aukuro ant Kalvarijos kalno.
Pats Jėzus būrį vyrų buvo pakvietęs sekti paskui jį. Jėzus dvylikai mokinių leido būti tiesioginiais jo kalbų, darbų, mirties ir prisikėlimo liudininkais, kad vėliau jie galėtų nešti Evangelijos žinią ligi žemės pakraščių.
Dabartinėje Bažnyčioje darbuojasi Kristaus mokinių įpėdiniai – vyskupai ir jų pagalbininkai kunigai. Kiekvienas kunigas savo laiku yra išgirdęs Jėzaus kvietimą: „Sek paskui mane!“ panašiai, kaip jį išgirdo muitinėje sėdintis Levis ar Galilėjos žvejai – Simonas, Andriejus, Jokūbas, Jonas ir kiti apaštalai.
Sekti paskui Jėzų yra pašaukti ne tik dvasininkai, bet ir daugelis žmonių, tik ne visi vienodai atsiliepia į šį pakvietimą. Kai kurie Marijos pavyzdžiu labai tvirtai apsisprendžia sekti paskui Galilėjos Mokytoją, stengdamiesi visa kuo supanašėti su Jėzumi.
Šiais metais Bažnyčia atkreipia dėmesį į tuos žmones, kurie pasirenka Dievui pašvęstojo gyvenimo kelią ir šį kelią vainikuoja neturto, skaistumo ir klusnumo įžadais. Neturto įžadu atsisako savo nuosavybės ir pasirenka kuklų gyvenimo būdą. Skaistumo įžadu atsisako vedybinio gyvenimo ir susižieduoja su Kristumi ir jo Bažnyčia. Klusnumo įžadu savo laisvę sudeda į Dievo rankas ir įsipareigoja paklusti teisėtiems vienuolyno vyresniesiems.
Vienuoliški įžadai yra didelės meilės auka, nes žmogus atsisako to, ko kartais labai trokšta prigimtis. Įžadai yra tiek vertingi, kiek jie kyla iš meilės ir yra palaikomi didelės meilės Jėzui. Jeigu tos meilės nebūtų, įžadai prarastų prasmę ir, tikriausiai, būtų sunkiai įgyvendinami.
Dievui pašventusieji savo gyvenimą yra didelis Bažnyčios turtas ne dėl to, kad jie nuveikia daug Bažnyčios bendruomenei reikalingų darbų, bet todėl, kad yra geri Evangelijos liudytojai, nes įgyvendina tai, ką Jėzus mokė: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 19–21).
O kaip su kitais Jėzaus sekėjais, kurie nėra taip labai įsipareigoję sekti paskui Kristų? Gal jie prastesni, tik antrarūšiai žmonės? Ne, Dievui nėra pirmarūšių ar antrarūšių, bet visi yra jo mylimi vaikai, pašaukti amžinajai laimei. Mums yra beveik nesuvokiama Dievo meilės gelmė; Jėzus mirė ant kryžiaus ir už didžiausius nusidėjėlius. Ir jie yra kviečiami sekti paskui Jėzų Kristų. Dievo meilė beldžiasi į kiekvieno žmogaus širdį ir kviečia į besąlygišką ištikimybę.
Ką reiškia ištikimai sekti paskui Jėzų? Sekmadienį nueiti į bažnyčią? Prieš Velykas susitaikyti su Dievu ir priimti Eucharistiją? Ir taip, ir ne. Jokiais įstatymais negali būti apibrėžta mūsų meilė Dievui. Būti Jėzaus sekėju reiškia be išlygų priimti jo skelbtą Evangeliją ir ją padaryti savo gyvenimo keliu. Bent stengtis tai padaryti.
Jėzaus paskelbtoji Evangelija nepripažįsta moralinių kompromisų; ji kviečia į visišką ištikimybę savo Mokytojui. Jėzus kalbėjo: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24).
Žmogus nuolat yra gundomas daryti kompromisus. Tik prisiminkime netolimą praeitį, kaip okupacijos metais kai kurie žmonės praktikavo savo tikėjimą. Norėdami siekti karjeros, jie dažnai darydavo kompromisus – tapdavo kompartijos nariais, komjaunuoliais, bet dažnas slapta palaikydavo ryšį su Dievu. Dievas yra gailestingas, ir mes nežinome, kaip jis įvertins vieną ar kitą žmogaus elgesį, tačiau šiuo klausimu Jėzaus kalba yra daugiau nei aiški. Jis sakė: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ Mamona buvo pagonių turto dievaitis. Šiandien po žodžiu „mamona“ slepiasi nesaikingas gerovės siekimas, kuris yra tiesiog pražūtingas, nes tuomet dvasiniai dalykai nustumiami į antrą ar trečią planą. Mamona ypač pražūtinga kunigo tarnystėje, nes bergždžias darbas raginti žmones atsiversti, jei pats nesi visiškai atsigręžęs į Evangeliją.
Mes daug kartų esame girdėję Jėzaus žodžius: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14). Ankštų vartų įvaizdis aiškiai kalba, kad sekti paskui Jėzų, eiti Evangelijos keliu reikia tam tikrų pastangų, bet į gyvenimą veda tik toks kelias.
Žemaičių Kalvarijos atlaidai beveik sutampa su Marijampolėje švenčiamais Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidais. Šis mūsų tautos palaimintasis arkivyskupas paliko šviesų liudijimą, kaip reikia sekti paskui Kristų. Dievas, panašiai kaip pranašą Amosą (plg. Am 7, 15), pašaukė palaimintąjį nuo gyvulių bandos tapti kunigu, vienuoliu, dar vėliau Vilniaus arkivyskupu ir popiežiaus pasiuntiniu, paruošusiu Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo planą. O juk galėjo viso to nebūti, jei palaimintasis būtų mąstęs, kad, sekant Jėzumi, nereikia persistengti ir daug ką pasilikti dėl savęs. Deja, tuomet būtų likę daug ko nepadaryta ir Bažnyčiai, ir Lietuvai.